100.28.132.102
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Simona Bendikaitė
Data
2023-12-27
Žymės

„Žinau viską“ dovana: Škėmos ir rūkymo (ne)fenomenas

Autorius
Simona Bendikaitė
Data
2023-12-27

„Žinau viską“ dovana: Škėmos ir rūkymo (ne)fenomenas

Šiais metais viena labiausiai pavykusių idėjų feministiniame kontekste buvo A. Škėmos įkūnijimas fotosesijoje. Ir iš tiesų, nemažai jam, kaip personai, skyriau dėmesio. Taip jau sutapo. Savo pirmojoje recenzijoje apie Renatos Karvelis debiutinę poezijos knygą „mOterOs“ išskyriau sąvoką „škėmiškumas“ – žmogaus egzistavimo, rutinos, monotoniškumo vaizdavimas.

Atkartojusi rašytojo A. Škėmos portretą siekiau paliesti feminizmo temą. Galėjau pasirinkti bet kurį vyrą. Iš pradžių mėginau argumentuoti pasirinkimą, kad jis labai elegantiškas ir arogantiškas vyras, tačiau šio paaiškinimo pakako ne visiems – taigi, pažvelkime detaliau. Vienas išskirtiniausių šio autoriaus bruožų buvo rašymas sąmonės srautu – jis savo darbuose tarsi maištavo, nes nesilaikė tradicinės nuoseklios rašymo struktūros, nevengė vaizduoti vulgarių scenų, kas provokuoja skaitytojus. Vien tai, kad aš esu jauna mergina ir esu neslepianti feministinio požiūrio, apie tai rašanti ir kalbanti – jau yra provokacija. Ypatingai buitiniame kontekste. Gaunu įvairių juokingų žinučių: „Tu gal lesbietė? Nekenti vyrų ir skleidi neapykantą“. Man liūdnoka, vien tai, kad tokiomis menkomis ir stereotipinėmis žiniomis besivadovaujantis žmogus taip rašydamas gaišta savo ir mano brangų laiką. Pirmiausia, aš neturiu „užkamšyti“ kažkieno trūkstamų žinių šia tema, nes tam yra pilna literatūros ir enciklopedijų. Aš kalbu ir siekiu būti motyvatore ir ambasadore. Ypatingai tų moterų atžvilgiu, kurių balsas namuose yra suvaržytas, kurios patiria smurtą, negali savęs realizuoti dėl šių priežasčių. Siekiu provokacijų. Nes tik taip visuomenė atkreipia dėmesį. Žinau, kad mažų miestelių moterims trūksta ugdymo, švietimo ir šia tema kalbėti ne itin drąsu. Nemaža dalis moterų susigyvenusios su žeminimu artimoje aplinkoje bei visuomenėje geresnio gyvenimo neįsivaizduoja, mano, jog taip turi būti.

Feminizmas – tai moterų judėjimas, kuris siekia lygių teisių, kokias turi vyrai. Ir feminizmas yra skirstomas į radikalųjį, liberalųjį ir socialistinį. Aš labiau prijaučiu liberaliajam feminizmui, kad būtų atsižvelgiama į lygybę tarp moterų ir vyrų, ne vien į moteris. Socialiniai tinklai labai iškreipė tikrąsias feminizmo idėjas. Kai kada kalba moterys, kurios skleidžia neapykantą vyrams ir save perdėtai iškelia, jog vyras, kaip lytis, sumenkinamas. Pirmosios ir tikros feministės kovojo ir kovoja už vienodą atlyginimą, už galimybę mokytis, dirbti ir ne vien namie sėdėti prie puodų ar auginti vaikus. Moteris yra asmenybė ir vyras yra asmenybė. Atmetant variantą, kad yra moterų, iškreipiančių moters asmenybės sąvoką, tokių yra ir vyrų, iškreipiančių vyriškumo galią. Taip, abi lytys save iškelia menkindamos priešingą.

XX a. pradžioje Holivudo aktoriai skatino rūkymą. Ypatingai tarp moterų tai buvo laikoma feminizmo išraiška. Todėl tiek daug buvo rūkančiųjų. Mada taip išplito, kad paskui rūkė moterys, kurios net nežinojo kodėl rūkyti taip populiaru. Šį fragmentą komentuodama noriu pasakyti, kad ne visi žmonės kalbėdami feminizmo tema yra pakankamai apsišvietę ir ugdo kitus šia tema. Cigarečių rūkymas tikrai nėra geriausias būdas reprezentuoti save feministe ar feministu. Industrija ir pramonė gali pasipelnyti parduodami idėją. Pavyzdys – Beyoncè, kuri 2016 m. išleido drabužių mados liniją („Celebrate every women“ clothing line) feminizmui skatinti. Tačiau šių rūbų liniją siuvo išnaudojamos moterys Azijos darbo rinkoje – sweatshop labour. Kyla klausmas, ar Beyoncè tikrai rūpi moterų teisės? Ar tai buvo vienintelis būdas pasiekti tikslą? Nes žvelgiant iš kitos perspektyvos, labai mažai yra mados industrijos ženklų, pramonės įmonių, kurios būtų žinomos ir neišnaudotų žemesnės klasės žmonių, įskaitant ir vaikus. Pereinant prie vyrų feministų, vienas tokių pavyzdžių Lietuvos kontekste buvo sociologas Vytautas Kavolis. Sovietmečiu ir atkūrus Nepriklausomą Lietuvą ne itin garsiai buvo kalbama apie tai, bet tyliai palaikomos vyrų moterys, jų darbai visuomenėje. Viena ryškiausių moterų feminisčių XX a. Lietuvos kontekste pabrėžčiau Mariją Gimbutienę. Ji parašė veikalą „Deivės civilizacija“, kuriame akcentavo ne tik feminizmo temą, bet ir tarpusavio pagarbą tarp lyčių.

Straipsnyje išreiškiama asmeninė jaunosios žurnalistės nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su „Žinau viską“ komandos ar jaunųjų žurnalistų tinklo požiūriu.

Žymės