Knyga „MOterOs“ tai performatyvios poezijos – slemo tekstų rinkinys, kuriame autorė pateikia lyrinio subjekto savastį, škėmiškumo fragmentus ir feminizmo trūkumus. Aptariamos temos poezijos knygoje yra aktualios pasauliniame kontekste, o tekstai išdėlioti įvairiausiomis formomis. Kūriniuose žodžiai žaidžia ryškiu ir smulkiu šriftu, spalvomis, paveiksliukais, formų variacijomis, netradiciniu išdėstymu. Gerbiamą autorę reikią pagirti už drąsą poezijos forma pateikti XXI a. „MOterOs“ paveikslą – ką reiškia būti moterimi kultūroje, visuomenėje, buityje. Kalbėti apie feminizmą mažesniuose Lietuvos miesteliuose vis dar stigma ir tabu, o rašyti poeziją yra nepelninga. Tai labiau visuomenine veikla užsiimančio žmogaus įrankis įgalinti save.

Renata Karvelis yra kultūros lauko multifunkcionierė. Asociacijos „Slinktys“ rašytoja, Lietuvos muziejų asociacijos narė, „MO“ muziejaus edukatorė renginiuose, „Slemas su ragais“ organizatorė. Menininkė plėtoja feminizmo temą ne tik savo tekstuose, bet ir organizuojamuose renginiuose.

Knygą tik paėmus į rankas ir nepradėjus jos nuosekliai skaityti, akį patraukia dizainas, kurį sukūrė Rokas Bilinskas. Viršelis primena kobros odą – tik ne natūralią, o rožinę. Rožinė spalva stereotipiškai yra moters spalva – galbūt autorė šią spalvą panaudojo su intencija pašiepti šį stereotipą, o galbūt dėl to, kad jai ši spalva patinka? Tikėtina, jog priežastys abi.

Poetės Renatos Karvelis debiutinė eilėraščių knyga – subtilių būsenų ir moteriškumo koncentratas. Kalbančiosios moteriškumas – moteriškai moteriškas ir moteriškai kritiškas. Moteriškumas išryškėja tvirtu moters pradu, jos figūros apmąstymu, išaukštinimu, tačiau kartu apmąstomi feminizmo trūkumai, sarkastiškai pažvelgiama į daugelį moteriškumo aspektų. Ji stengiasi išnarstyti kiekvieną detalę, kiaurai pamatyti visuomenę, asmenis, svarsto meilės temomis, kritikuoja ir abejoja kasdienybe.

Eilėraščiuose gajus škėmiškumas, suvokimas, kad asmuo yra tik mechanizmo sraigtelis, tačiau poetės kalbančioji atkakliai priešinasi, ji bando visą mechanizmą pristabdyti, kad kiti pastebėtų, jog kažkas yra ne taip, kad laimė gali ir neegzistuoti, kad žmogus naikinasi ir yra naikinamas to nė nenujausdamas.

R. Karvelis kuria ironišką santykį su feminizmu, tačiau akcentuoja moterišką pradą, aptardama socialines problemas, bandydama permąstyti asmens laisvės aspektus. Jos poezija panaši tarp L. Kreivytės, A. Kaziliūnaitės ir K. Tamulevičiūtės tekstų. Žvilgsnis kiek ironiškesnis nei Kreivytės, ne toks atviras kaip Tamulevičiūtės, kiek labiau socialinis ir nuasmenintas nei Kaziliūnaitės. Nemažai kitoniškumo suteikia avangardinė žaismė, vizualiniai niuansai (Lino Daugėlos komentaras).

Pirmą kartą perskaičius Renatos Karvelis knygos rankraštį, jos tekstai imponavo savo temomis, drąsia, „nenulaižyta“ ir dirbtinai nesupoetinta raiška. Tai – performatyvi, nuoširdi ir ne visada patogi poezija, dar kartą aktualizuojanti feministinį diskursą ir mūsų gyvenamojo pasaulio kritiką, dekonstruojanti biurokratinio ir vis labiau virtualėjančio pasaulio absurdą. Man imponavo moterų tarpusavio santykių, dažnai pasitaikančios veidmainystės, lyčių nelygybės motyvų išskleidimas. O labiausiai – mechanizuotų, alogiškų sistemų veikimo demaskavimas. Taip pat žavėjausi konkrečiąja poezija – vizualiaisiais eilėraščiais. (Linos Buividavičiūtės komentaras)

Poezijos knygą sudaro penki skyriai. Pirmajame skyriuje aprašomas moters ir socialinių tinklų santykis. Iš esmės esame suskaitmeninti: „esu surinkta suarchyvuota suklasifikuota suskaitmeninta susisteminta“. Kyla asociacija, kad šiandieninis individas gyvena „savotiškame lageryje“ – telefono programėlėse, interneto platybėse.

Kaip niekada moteris yra sudaiktinama, vertinama pagal dailiausias kūno linijas socialinių tinklų fotografijose: „nufotografuoja nufiltruoja įkelia laukia laikų“. Žmogus yra egzistencializmo įsikūnijimas, tačiau skaitmeninis pasaulis dar labiau paryškina šią problemą. Kuri išblėsta kasdienybėje: „vieną dieną ištrins sistema struktūroje paskęs visi mūsų susirašinėjimai“

Svarbus aspektas tas, jog autorė pabrėžia, kad moteris moteriai yra konkurentė: „Kobra kobrai kobra“… Dažnai feminizmo kontekste moteris ir vyras yra konkurentai, o kad moteris moteriai jaučia konkurenciją – ne itin akcentuojama. Sekant šia idėja, toliau kūrinyje lyrinis subjektas teigia, kad yra moterų nemėgstančių feminisčių, nes kai kurioms gyvenimas lengvesnis nieko neveikiant, už nieką nekovojant ir nesistengiant: „nenoriu dirbti, galėčiau namie sėdėti pjauti žolę, pietus virti vakarienei, mylėtis, plaukus dažytis, pešioti blakstienas, į tarpkojį trintis VyruiDirektoriuiVerslininkuiVadovuiViršininkuiSkyriausvedėjuiMeistruiRežiusieriuiDekanuiChirurguiArchitektui“.

Labai keista, kad kai kurios moterys nesupranta, jog feminizmo temoje moteris gali būti visokia, kokia ji nori būti – ir vaikus auginanti, ir buitį prižiūrinti, ir totali karjeristė. Judėjimu kovojama ir kalbama už visokeriopą pagarba moteriškumui ir moterims. Visgi, yra spragų, jeigu moteris net ir poetų, rašytojų pasaulyje nėra taip vertinama taip, kaip vyrai: „vyrai ir taip gražūs <…> jų žodžiai maistingi mėsingi sultingi <…> jų moterys lieknesnės tiražas 800 egz. vyrai stambesni tiražas 1500 egz.“, – rašo autorė.

Asociacija „Slinktys“ – 2015 m. įkurta organizacija, užsiimanti įvairia kultūrine-šviečiamąja veikla, literatūrinių renginių, koncertų organizavimu, susitikimais su rašytojais ir muzikantais.