Pirmi kartai laikant žaidimo pultelį galbūt tavęs dar tik laukia, o gal tai būtų jau tūkstantasis kartas? Lauki progos, kada vėl eilinį kartą sužaisi savo mėgstamiausią žaidimą? Kol mintyse atsakysi į šiuos klausimus, kviečiu susipažinti su Arvydu, kuris ne tik ilgus metus savanoriauja, bet šiuo metu yra ir videografas. Jis atsakys į paprastą, tačiau daugelio keliamą klausimą – ar vakaras praleistas žaidžiant kompiuterinius žaidimus yra tik laisvalaikio praleidimo būdas?

Arvydai, kaip dažnai pats save pagauni šiuo būdu praleidžiant laiką?

– Maždaug du kartus per savaitę.

Kokius žaidimus labiausiai mėgsti?

– Žaidimus mėgstu tuos, kurie yra susiję su realiu gyvenimu. Tai būtų karo, lenktynių ir kiti veiksmo žaidimai, kuriuose yra realistiškumo, bet ir tuo pačiu padeda praplėsti vaizduotę, pajusti ko dar esi nepatyręs.

Ar labiau žaidi vienas ar mėgsti kompaniją?

– Labiausiai mėgstu žaisti vienas.

Gal pameni kokio amžiaus buvai, kai pažinai šią pramogą?

– Kaip ir daugelis iš mūsų – ankstyvojoje paauglystėje, kai visi aplinkui mokykloje pradėjo kalbėti apie tai. Natūralu, kad ir pačiam pasidarė smalsu išbandyti.

Kaip manai ką tu, ar bet koks kitas žmogus, žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, gauna tokiu būdu praleidęs laiką?

– Nauji potyriai! Labai gera patirti, kai tu kažką nužudai (juokiasi). Tai leidžia patirti tokį extreme jausmą, sukelianti daug adrenalino – gali ten daryti tai, ko tikrame pasaulyje tikrai nepadarytum.

Kaip manai kur yra tas narkotikas šioje veikloje, kad kitiems kompiuterinių žaidimų žaidimas tampa kasdienos dalimi?

– Manau, kad azarto jausmas. Kiti, kurie žaidžia kompanijose, konkurencijos vieni tarp kitų dėka patiria jo dar daugiau, tai leidžia pasikalbėti bendromis temomis. Manau, jog tai yra didžiausi argumentai „narkotiko“ efektui.

Kaip manai, kokie yra pliusai žaidimų mėgėjui iš tokios veiklos, o gal net darbo ar karjeros galimybės atsiveria mėgstantiems daug žaisti?

– Kadangi žaidimai praplečia vaizduotę, leidžia pajusti naujus potyrius, manau, iš to ir gimsta bendra nauja patirtis, kuria dalinantis ji ir atneša naudą. O tas dalinimasis vyksta patarimų dalijimų forma, apžvalgų kūrime – daliniesi su tais, kurie nori dar geriau pažinti tam tikrą žaidimą.

Kokie tavo nuomone geimerio darbo privalumai? Ar tai galėtų būti kiekvieno svajonė – uždirbti pinigus žaidžiant?
– Tokia profesija tikrai ne kiekvienam. Jeigu žmogus nenori žaisti, laisvalaikiu yra nežaidžiantis, tai niekada nevirs jo svajonių darbu. Didžiausia nauda geimeriams yra tada, kai jie gyvena tuo, tai tada nauda tampa abipuse: ir jam iš hobio, ir vėliau to turinio vartotojams – smagus laisvalaikio praleidimas virsta kažkokiu tai uždarbiu. Teko domėtis, kad vykstantys „geimerių“ žaidimai jiems atneša labai daug gerų emocijų, pažinčių ir, kaip čia pasakius, „pakelia jų kvalifikaciją“. Manau, tai jiems irgi yra didelis asmeninis bonusas.

Ar žinai draugą, kuriam neretai reikia sakyti „stop, nustok žaisti“?

– Seniau buvo… Kai buvau paauglys, turėjau draugą, kuris net jei nekeldavo ragelio, tai ir suprasdavau, kad jo nekels dar pusę paros. Bėgant laikui jis iš to išaugo, atrado save kitose sferose – ta branda gal atėjo ir situacija pati normalizavosi automatiškai.

Kas, tavo manymu, dedasi to žmogaus galvoje, kuris prie kompiuterinių žaidimų praleidžia daug laiko?

– Jei tam nėra saiko ir nėra ribų, kalbant apie bet ką, nebūtinai apie žaidimą, tai jau yra nesveika. Galima spėti, kad kažkas jau nėra tvarkoje to žmogaus galvoje, gal kažkas nutiko asmeniniame gyvenime, gal kažkokius kitus sunkumus patiria ir be tos dėmesį nukreipiančios veiklos nebegali gyventi, nesusikoncentruoja į nieką kitą, tik į tą veiklą, pavyzdžiui, žaidimą.

Ar manai, kad kompiuteriniai žaidimai galėtų būti kaip priklausomybė ar dingstis pabėgti nuo sunkumų ir kitokių gyvenimo negandų?

– Manau tai galima prilyginti bet kokiai priklausomybei. Kaip žinome, priklausomybės leidžia pamiršti problemas, leidžia pasijusti tarytum asmeninių problemų nėra. Tiesiog tai lyg panirimas į galimybę pamiršti.

Manai, kad žaidimas leidžia pamiršti net tai, kas nutiko ką tik?

– Tai faktas! Manau, kad net tik įsijungus žaidimą ir užsidėjus ausines tu gali įsivaizduoti, kad aplinkui jau nieko nebėra.

Ar pritartum, kad kasdieniai vakarojimai žaidžiant kompiuterinius žaidimus yra priklausomybė?

– Net ir tos dvi valandos praleistos prie kompiuterio tikrai manau, kad yra nieko tokio, jei suspėji pasidaryti darbus, jei spėji pasirūpinti namiškiais ir tavo dienotvarkė nenukenčia. Nemanau, kad tai toksiška, jei yra su saiku – tai kitiems netgi gali tapti savotiška meditacija, atsipalaidavimo būdu, kaip kitiems tai būtų joga ar nuvažiavimas prie jūros. O meditacija ir laikas sau – yra privaloma (tvirtina pašnekovas).

Ar tau kada nors pačiam teko tai patirti? O gal stebėti panašią situaciją tau artimo žmogaus gyvenime?

– Ne. Pačiam tikrai ne, bet tiesa, kad aplinkoje būdavo – gal ne taip stipriai, kad reikėtų kažkokios specialistų pagalbos ar būčiau girdėjęs apie kažkokias labai dideles su tuo hobiu susijusias žmogaus problemas.

Ko pats imtumeisi, jei tavo aplinkoje būtų toks žmogus, kuris turi kompiuterinių žaidimų priklausomybę?

– Manau, kad bet kuri problema yra sprendžiama pokalbiu, todėl reikėtų atrasti tokiems pokalbiams laiko ir kalbėti apie to hobio žalą. Esu tikras – tai labai padėtų. Net ir tuo atveju, jei ateityje reikėtų kažkokios kitokios pagalbos, nes aš jau žinočiau kokios.

Ko palinkėtum žmogui, kuris turi tokių ar panašių problemų ir nori pradėti gerinti savo asmeninę situaciją?

– Kalbėti (tvirtai nukerta Arvydas). Visų pirma kalbėti su savo artimaisiais ir su savimi, bandant atrasti kitą veiklą, kuri nukreiptų nuo kompiuterinių žaidimų ir būtų tiek pat įdomi. Manau tai puikus būdas, kaip „nueiti“ nuo tos, jau toksiška tapusios, veiklos.

Noriu padėkoti Arvydui už savo nuomonės pasidalijimą su mumis ir palinkėti atrasti balansą tarp hobio ir priklausomybės.