12 metų mokykloje, abitūros egzaminai, po jų stoji, kur nori arba kur pavyksta, studijuoji 3–4 metus, tada stoji į magistro studijas (nes visi taip daro) – dar pora metų ir tuomet jau darbas. Iki pensijos. Toks scenarijus nieko nenustebins, dalis žmonių jį be dvejonių pavadins teisingu. Ir iš tiesų – viskas daugiau mažiau aišku. Iki tol, kol pasidaro neaišku: ką noriu studijuoti, kokios mano stipriosios savybės, ką noriu dirbti?

Daugelyje šalių jaunimui yra įprasta „ieškoti savęs” ir baigę vidurinę mokyklą jie dažnai daro metų pertrauką (angl. gap year), kurios metu plečia akiratį keliaudami, išbando save įvairiose veiklose, semiasi žinių iš kursų ar įvairių paskaitų, atlieka praktiką ir įgyja darbo patirties, savanoriauja, dalyvauja kultūriniuose mainuose. Šis laiko tarpas padeda geriau pažinti save ir suvokti, kokia veikla norėtų užsiimti ateityje, praplėsti pasaulėžiūrą.

Štai australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai turi tradiciją po vidurinės mokyklos savarankiškai keliauti po užsienio šalis ir tai vadina „OE“ ( angl. overseas experience). Jungtinėje Karalystėje metų pertrauka (iš tiesų – 7 ar 8 mėn. laikotarpis nuo vidurinio išsilavinimo įgijimo iki įstojimo į universitetą) pradėjo populiarėti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jaunieji britai per šį laikotarpį keliauja arba skiria laiko savanorystei. Izraelyje įprasta, kad jaunuoliai, atlikę privalomąją karinę tarnybą, prieš pradėdami studijuoti universitete ar dirbti nuolatinį darbą, grupėmis keliauja autostopu užsienio šalyse. O štai Belgijoje veikia sistema, pagal kurią darbuotojams suteikiama teisė vienerius metus per visą gyvenimą nedirbti savo darbo vietoje, kad būtų išvengta perdegimo ir žmogus turėtų galimybę užsiimti kitais jam svarbiais dalykais.

Metų pertrauka suteikė drąsos ir kitiems sprendimams

Lietuvoje metų pertraukos reiškinys nėra labai populiarus, tačiau pasitaiko. Tyrimai rodo, kad studentai, kurie pertraukia mokslo metus, paprastai pasiekia geresnių akademinių rezultatų nei tie, kurie to nedaro. Tačiau kai kurie tėvai gali jausti nerimą, kad jų vaikai po pertraukos iš viso nebegrįš tęsti studijų.

Panašiai buvo ir Rugilei Pekoriūtei-Kuzmei, kuri metų pertrauką padarė tarp bakalauro ir magistro studijų: „Aplinkiniai reagavo įvairiai: draugai buvo entuziastingi ir palaikė, na, o artimieji buvo šiek tiek skeptiški, nes prieš kelerius metus Lietuvoje tikrai nebuvo įprastas sprendimas imti metų pertrauką tarp studijų, – sako Rugilė, atsižvelgdama dar ir į tai, kad psichologo profesija reikalauja 6 metų studijų – kitu atveju, negali dirbti pilna apimtimi. – Manau, buvo galvojančių, kad ketinu nebaigti studijų, o tai jau būtų nemažas akibrokštas, nes studijuojant bakalaurą sekėsi tikrai labai gerai. Mokiausi puikiai, studijas baigiau su pagyrimu.“

Pekoriūtė-Kuzmė jau ketverius metus dirba medicinos psichologe ir konsultuoja paauglius ir jaunus suaugusius, taip pat su kolege veda įvairius mokymus – dažniausiai komandos formavimo užsiėmimus, streso valdymo ir tėvų-vaikų santykių temomis.

„Pagrindinis metų pertraukos motyvas buvo pailsėti nuo bakalauro studijų ir intensyvaus tempo mokslus derinant su darbu. Nesinorėjo iškart pulti ir dar dvejus metus paskirti studijavimui. Jaučiausi išsikvėpusi, perdegusi. Taip pat turėjau svarstymų, kurią psichologijos kryptį pasirinkti“, – pasakoja Rugilė.

Per tuos metus didžiąją laiko dalį mergina keliavo: pirmiau į Pietryčių Aziją, kur praleido kiek daugiau nei tris mėnesius ir su drauge autostopu apkeliavo Tailandą, Malaiziją, Singapūrą, Kambodžą bei Vietnamą. Grįžusi iš šios kelionės Rugilė išvyko į kitą pasaulio pusę – Jungtines Amerikos Valstijas.

„Amerikoje dirbau aukle lietuvių šeimoje ir laisvu metu keliavau po Rytinę pakrantę bei Niujorką, mokiausi šokti Lindy hopą. Na, o likusį laiką tarp kelionių Lietuvoje dirbau dienos stovyklose, ugdančiose emocinį vaikų intelektą“, – pasakoja Rugilė, sėmusis patirties ne tik kelionėse, bet ir su profesine sritimi susijusioje veikloje.

Paklausta, ar metų pertrauka buvo naudinga, Rugilė nedvejodama atsako teigiamai ir kitiems rekomenduoja išdrįsti: „Į studijas grįžau pailsėjusi, su naujomis idėjomis.  Parsivežiau drąsos ne tik keliauti, bet ir apskritai viskam – po to gyvenime sekė dar daug įdomių kelionių, projektų. Grįžusi tikrai nesijaučiau praleidusi veltui laiko ar atsilikusi. Su nauja energija pradėjau magistro studijų metus“, – savo patirtimi dalijasi R. Pekoriūtė-Kuzmė.

Kasdieniame gyvenime planuoja, o kelionėse pasiduoda spontaniškumui

Austėja Spindler Lietuvoje baigė 3 klases ir su šeima išvyko gyventi į Austriją. Ten baigusi 8 klases stojo ne į gimnaziją, o pasirinko profesinę mokyklą: „Studijavau pedagoginę kryptį ir drauge su abitūros egzaminais įgijau pedagogės profesiją, taigi po mokyklos galėjau iškart eiti dirbti darželio auklėtoja, net praktiką Lietuvoje buvau atlikusi“, – pasakoja mergina.

Austėja sako visada žinojusi, kad po mokyklos norės keliauti, todėl naudojosi įvairiomis progomis užsidirbti. Nuo 14 dirbo įvairius nedidelius darbelius atostogų metu, pusantrų metų teatro rūbinėje, keliose šeimose aukle, vokiečių kalbos mokytoja, taip pat kepykloje.

Kelionės Austėją žavi spontaniškumu: „Man labai patinka keliauti vienai, nes nežinau, kaip bus toliau, bet vis tiek turiu eiti į priekį, tyrinėti. Iš tiesų nesu spontaniškas žmogus, labai mėgstu viską iš anksto planuoti, bet kai keliauju, viskas vyksta savaime. Pavyzdžiui, kai nuskridau į Naująją Zelandiją, iš anksto buvau užsisakius tik tris naktis nakvynės namuose, o kas bus toliau – nežinojau. Bet tada susipažinau su žmonėmis, jie papasakojo, kad yra autobusas, kuriuo galiu keliauti per abi salas, supažindino su žmonėmis, kurie esant poreikiui, galėtų padėti dėl darbo, – pasakoja Austėja ir priduria, kad ją labai žavi kitos kultūros, ypač Azijos, Naujosios Zelandijos. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip gyvena maoriai, vietnamiečiai- tada pradedi kitaip žiūrėti ir vertinti dalykus, kuriuos turi namuose. Kelionės keičia mąstymą, jį plečia. Manau, kad visos žinios, patirtys ir matyti dalykai aplankytose šalyse, neabejotinai bus naudingi ir mano darbe.“

Austėja šiuo metu studijuoja paskutiniame psichologijos bakalauro kurse, taip pat lygiagrečiai pradėjo psichoterapijos studijas – tai atskiros dvejų metų bazinės studijos, į kurias stojant jau reikia turėti socialinę specialybę – čia puikiai pasitarnavo profesinėje mokykloje Austėjos įgyta pedagogės specialybė.

Kitais metais mergina planuoja stoti į psichologijos magistro studijas Vienoje, jos svajonė – kada nors imtis privačios praktikos ir konsultuoti vaikus, o iki tol norėtų dirbti psichiatrijos klinikoje su mažais, ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Norėjo įrodyti, kad pavyks tai padaryti savarankiškai

Paklausta, koks buvo metų pertraukos motyvas, Austėja šypsosi: „Nors baigusi mokyklą sakiau, kad noriu atrasti save, pasitikrinti, kuo noriu užsiimti gyvenime, bet iš tiesų nelabai tikėjau, kad keliaudama po tolimas šalis imsiu ir atrasiu, ką noriu veikti. Tikrasis mano motyvas buvo įrodyti, kad aš galiu tai padaryti savarankiškai. Antras dalykas, skatinęs judėti į priekį – lengvai atsiveriančios galimybės. Kai pradėjau ieškoti būdų keliauti, pamačiau, kiek daug yra pasiūlymų. Viena draugė jau anksčiau lankėsi Naujojoje Zelandijoje, ji daug pasakojo ir mane labai įkvėpė, leido patikėti, kad tai įmanoma. Ir trečia – tikrai žinojau, kad nenoriu dirbti iškart po mokyklos, nors du trečdaliai mano klasiokių nuėjo dirbti tiesiai į vaikų darželius. O aš troškau kažko daugiau, žinojau, kad vaikams galiu duoti daugiau, todėl norėjau studijuoti universitete. Tik prieš tai ketinau pakeliauti, susipažinti su naujais žmonėmis.“

Po mokyklos A. Spindler pasitaikė proga keturiems mėnesiams vykti į Londoną, kur buvo vieta gyventi. Čia mergina dirbo, pakeliavo po Angliją, aplankė Airiją. Toliau plane buvo per „Work and travel“ vykti į Naująją Zelandiją, tačiau per metus programoje gali dalyvauti tik 100 žmonių: „Tam tikru metu atsidaro registracijos forma – kėliausi naktį, kad užsiregistruočiau, bet nespėjau… Per ilgai visas formas pildžiau“, – juokiasi Austėja, kuri į Naująją Zelandiją galiausiai išvyko su turistine viza.

Į kitą pasaulio pusę mergina išskrido 2020 m. sausį. Planas buvo pakeliauti ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Indonezijoje, rytų Azijoje, tačiau ištiko COVID-19 pandemija. „Aš vis tiek būčiau likusi Zelandijoje, ten jau draugų turėjau, tačiau mama suorganizavo skrydį atgal į Zalcburgą – spėjau išskristi paskutiniu lėktuvu, kuris pakilo iš N. Zelandijos ir per Bankoką grįžau namo į Austriją“, – sako Austėja ir priduria, kad pirminis planas buvo grįžti tik liepos mėnesį, kad spėtų iki stojamųjų į psichologijos studijas Vienoje.

Tačiau pirmaisiais metais įstoti nepavyko, tačiau tai nebuvo priežastis Austėjai nuleisti rankų. „Aš labai mėgstu planuoti, iš anksto buvau išsinuomojusi butą Vienoje, turėjau planą B ir dėl studijų – įstojau į pedagogiką ir pasirinkau tokius dalykus, kurie man būtų naudingi ir psichologijoje – anglų kalbą ir dietologiją. Pasimokiau metus ir vėl stojau į psichologijos studijas, tik šįkart Zalcburge, o nebe Vienoje. Dabar labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes universitetas mažas, grupės po 15 žmonių ir profesoriai gali skirti daug individualaus dėmesio“, – pasakoja Austėja.

Darbdaviai žiūri skeptiškai

Personalo atrankos agentūros „Voodoo“ įkūrėjas Saulius Vanagas sako, kad darbo rinkoje tenka susidurti su žmonėmis, kurie ima metų ar pusės pertrauką ir ją naudoja keliauti, dažniausiai po Pietų Ameriką, Aziją. Didesnioji dalis šių žmonių ne ima ilgas atostogas, o iš viso sustabdo darbo santykius ir po pusmečio ar 9 mėnesių, jau grįžę į Lietuvą, vėl ieškosi darbo.

„Yra kelios priežastys, kodėl dirbantys žmonės nusprendžia imti pertrauką: dalis kaip motyvą įvardija pervargimą, perdegimą darbo srityje arba sunkumus santykiuose ir jaučia, kad jiems reikia atsinaujinti, persikrauti, kiti susitaupo pinigų ir gali sau leisti pakeliauti ilgesnį laiką, jie sako, kad tai gali būti vienintelė tokia proga gyvenime ir nori ja pasinaudoti“, – vardija S. Vanagas ir priduria, kad bet kokio amžiaus žmonės gali imti metų pertrauką, bet dažniausiai tai būna 25–40 metų amžiaus grupė.

Anot pašnekovo, darbdaviai būna labiau skeptiški, kai darbo atrankoje dalyvauja žmogus, grįžęs po ilgos pertraukos. Kita vertus, patys darbuotojai, savo planuotos pertraukos patirtį vienareikšmiškai vertina teigiamai: „Kaip personalo atrankos agentūra, matome įvairių atvejų: daliai žmonių ilga pertrauka išties išeina į naudą – jie grįžta pailsėję, su nauja energija ir pilni ambicijų. Tačiau būna, kad žmonės grįžta jau nutolę nuo lietuviškos darbo rinkos ir atrodo, kad vietoje to, kad save pertraukos metu labiau sukalibruotų, išsitaško“, – sako S. Vanagas.

O austriškus linkėjimus siųsdama Austėja sako, kad pats svarbiausias dalykas – įgauti praktikos. Tai gali būti kelionės, stažuotės, įvairios praktikos. Net jeigu nieko dar nemokate, nieko tokio – sako Austėja ir drąsina dar mokantis mokykloje pamatyti, pačiupinėti, patirti, koks darbas ar profesija patinka, o kas –  visai nelimpa.