Šiais laikais, kai pasaulis aplink tave sukasi neįtikėtinai greitai, tradicijoms kyla didelė grėsmė pasimesti dabartinių problemų, tendencijų ir įvykių sūkuryje. Kodėl dažnas šiuolaikinis žmogus gyvenimą kaime iškeičia į miestą, tradicines lietuvių šventes – į vakarą, praleistą su draugais? Juk iš kartos į kartą perduodamos tradicijos mus jungia, daro autentiškais, skatina domėtis savo istorija. Atsakymo į šį klausimą galime ieškoti Ton van Zantvoort filme „Paskutinis piemuo“. Šis „Nepatogaus kino“ festivalio dokumentinis filmas pasakoja apie piemenį, šiuolaikiniame pasaulyje bandantį išlaikyti tvarias, autentiškas tradicijas.

Filmo pradžioje susidaro vaizdas, jog pagrindinis veikėjas Stijnas yra atsipalaidavęs piemuo, kurio visas gyvenimas sukasi aplink jo mylimą avių kaimenę – avių ginimas kartu su šunimis per pievas, poilsis rytinės saulės atokaitoje ir mažytės avytės auginimas namuose. Šis ramybės jausmas greitai susipina su pagrindinį veikėją slegiančiais rūpesčiais ir staiga jo romantiška pasaulėžiūra yra sugriaunama atšiaurios realybės – kaip ir kiekvienais metais, reikia atnaujinti su žemių savininkais sudarytas sutartis, už miestelyje priteršusias avis sumokėti didelę baudą, o valdžiai nutraukus finansavimą, rasti būdų, kaip išlaikyti šeimą. Stijnas privalo išlipti iš komforto zonos ir tai jį pakeičia. Nors mūsų laikais, tokių žmonių kaip Stijnas dar yra likę, tačiau sąlygų tausoti tradicijas nėra, tad tu turi pasirinkti, ar eisi kartu su banda, ar skintis kelią priešais ją.

Šią istoriją paryškina įdomūs techniniai sprendimai – interviu technika buvo naudojama minimaliai, tai padėjo sukurti jausmą lyg personažas savo istoriją pasakotų betarpiškai, o kamera lyg neegzistuotų. Tai suteikė galimybę žiūrovams patiems suprasti ir įsigilinti į istoriją. Kiekvienas kadras atrodo apgalvotas, parinkti įdomūs rakursai. Filmo pradžioje vaizduojamus saulėtus kadrus greitai pakeičia tamsūs kadrai, kuriuose vaizduojamas sniegas, vėjas ir lietus, jie lyg atspindi besikeičiančią vidinę personažo būseną ir jo charakterį. Šį filmą sukūrė olandų režisierius ir kinematografas Ton van Zantvoort. Oficialioje jo svetainėje „Newton film“ jis pasakoja, kaip gimė šio filmo idėja: „Prieš daug metų susipažinau su Stijnu, paskutiniu tradicijų besilaikančiu piemeniu Olandijoje. Bėgant metams pastebėjau, kaip atsipalaidavęs, linksmas ir aistringas piemuo tapo kandžiu ir greitai supykstančiu žmogumi. Kaip paradoksalu, kad tradicinis piemuo nuo didžiulio streso per naktį praranda savo plaukus. Ar avių ganymas nebuvo pati ramiausia ir romantiškiausia profesija pasaulyje? Ši istorija prasidėjo, kai Stijnas pasakė, jog tyla šile baigėsi ir Olandijoje prasidėjo karas“.

Pažiūrėjus šį filmą, siūlau sau užduoti klausimą – ar aš kovoju už nykstančių tradicijų išsaugojimą, ar kaip tik leidžiu sau atsiriboti ir renkuosi gyventi laisvai?