Žmogus gali išnaudoti savo potencialą vėliau nei tikimąsi. Dažnai daugelis iš mūsų nežino, nuo ko pradėti, kokių veiksmų imtis, kad suprastų, ką iš tikrųjų nori veikti.

Lengviau yra gyventi pagal nurodytas taisykles, nei ieškoti savosios vietos pasaulyje. Taip gyvendami komforto zonoje, žmonės bijo ieškoti naujų galimybių, kur galėtų save realizuoti ir atrasti savo pašaukimą. Iš savo patirties galiu pasidalinti, jog visada norėjau būti nepriekaištinga savo srities  specialiste ir sukaupta patirtimi dalintis su kitais žmonėmis. Tačiau dar nesu atradusi tokios srities, kurioje galėčiau jaustis geriausia. Esu baigusi socialinio darbo studijas ir pabaigusi bei besimokydama supratau, kad tai buvo vienas teisingiausių sprendimų mano gyvenime. Tai buvo patirtis, kuri mane kardinaliai pakeitė kaip žmogų ir suteikė labai daug gyvenimiškos patirties. Esu įsitikinus, jog socialiniai darbuotojai yra būtini mūsų visuomenei ir tai yra viena prasmingiausių profesijų, nes šie žmonės keičia gyvenimus. Kad ir kaip gražiai galėčiau kalbėti apie socialinius darbuotojus, visgi suprasdama šio darbo prasmę, nesijaučiu norinti šia veikla užsiimti visą gyvenimą. Taip yra todėl, kad esu labai smalsi ir turiu daug svajonių, kurias norėčiau išpildyti. Kelis pastaruosius metus bijojau ieškoti kitų veiklų, kuriomis galėčiau rimtai užsiimti, nes bijodavau nesėkmės. Visgi laikui bėgant supratau, kad labai daug prarandu nedrįsdama ieškoti savęs kitose srityse.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Eglė atsakydama į klausimus dalinasi savo patirtimi, kai po daug metų darbo mokykloje pasirinko studijuoti kitą specialybę. Šalia šio darbo, mokykloje daug metų turėjo dramos studiją. Vėliau ši studija išaugo į teatro kolektyvą, o dabar, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, ji baigė dramos terapijos studijas.

Papasakokite, kaip sugalvojote studijuoti naują specialybę ir imtis kitos veiklos?

Kažkuriuo momentu suvokiau, kad mokytojo darbas man netelpa į rėmus, aš visada buvau truputį nestandartinė mokytoja. Turiu teatro studiją, mačiau kaip vaikai pasikeičia atėję į ją, kaip buvimas scenoje, vaidyba, kūryba keičia žmogų. Man darėsi labai įdomu ir būtent tai mane atvedė į dar vienas studijas. Kartu jaučiausi nusivylus bendra mokyklos tvarka, stabilumo trūkumu. Dėl to iškėliau sau klausimą: ar aš tikrai noriu dirbti šį darbą? Supratau, kad noriu savo darbe matyti prasmę. Terapiniame darbe per teatrą galima matyti pokytį: matai, kaip jaunas žmogus keičiasi, kokį poveikį jam daro teatras, kaip padeda spręsti tam tikras problemas. Atėjau į šį darbą, nes jame mačiau prasmę.

Ką galite pasakyti apie specialybės keitimą vėlesniame amžiuje? Ar teko susidurti su kokiomis baimėmis? Jei taip, kokios jos buvo?

Pirmiausia dėl techninių kliūčių buvo labai sudėtinga priimti sprendimą. Mąsčiau, ar man pavyks derinti darbą ir mokslą? Vienas pagrindinių iššūkių buvo tai, kad aš ne vilnietė ir man teko važinėti į Vilnių. Tai man išties kėlė daug streso. Tuo metu išgelbėjo karantinas, nes mes staiga išėjome į nuotolį. Darbe labai sunkiai priėmė, kad aš studijuosiu ir sulaukiau priekaištų pasakiusi, kad kai kurių darbų atlikti negalėsiu.

Kitas dalykas, aišku, šeima. Kai  esi jaunas – tu pats sau ponas ir visas laikas yra tavo. Aš sėdėdavau visą vakarą iki aštuntos ar devintos valandos prie kompiuterio paskaitose, o dar reikėjo pasirūpinti šeima, vakarienę padaryti. Dažnai išvažiuodavau savaitgaliais, visa tai buvo tikras iššūkis. Bet galvoju, kad turiu puikią šeimą, jie man padėjo tai išverti, atlaikyti mano išvažiavimus ir egzaminus. O šiaip jau pats studijavimo procesas skiriasi. Kai esi studentas, po mokyklos, be patirties studijuojant, tu vienaip priimi, ką tau pasakoja. Būdamas vyresniame amžiuje, iškart galvoji apie turimą patirtį šiuo klausimu. Studijavimas brandžiame davė įvairių žinių, atvėrė platumas, be to, mano gyvenime atsirado naujų žmonių ir draugysčių. Naują ryšį su naujais žmonėmis labai branginu.

Kaip manote, kodėl yra svarbu nenustoti ieškoti savęs, savojo kelio?

Kai tu esi tam pačiam darbe 10, 15, 20 metų, atsiranda sąstingis. Kaip aš sakau, tu gyveni kaip varlė kūdroj,  tavo kūdra yra pati gražiausia, visos varlės yra savos. Bet tada pradedi nebematyti, kas yra aplinkui.

Prisimenu jausmą, kai išvažiavau rudenį prieš 2 metus studijuoti į Vilnių ir staiga pamačiau, kad pasaulis yra daug platesnis, yra kitokių žmonių, iš kitokio profesinio lauko, su kitokiu požiūriu. Aišku, supratau, kad su amžiumi man nėra taip lengva įsidėmėti kalnus terminų ir sąvokų. Tikrai nebe tas, kaip man būnant dvidešimties, bet viskas įveikiama, smegenys yra treniruojamos.

Terapinės literatūros yra labai mažai. Aš labai daug skaičiau vokiškai, angliškai, mano užsienio kalbos žinios patobulėjo, tai buvo tikrai labai gera treniruotė. Rašant magistrinį darbą dirbau priverčiamuoju būdu, žinojau, kad per savaitgalį reikės parašyti 3-5 puslapius teksto, nes paprastomis dienomis neturėsiu laiko. Tai buvo disciplina, bet buvau labai stipriai motyvuota, žinojau, dėl ko tai darau. Jaunystės studentiškais metais galėdavau sau leisti per paskutines dienas  išmokti, o čia žinojau, kad taip nebus. Kažką turiu daryti nuolat, labai disciplinuotai, kiekvieną savaitę. Ta disciplina man labai padėjo įveikti visus iššūkius.

–

Kiekvienas esame unikalus ir ieškome savojo gyvenimo kelio. Savo reikšmingais darbais norime būti reikalingi ir naudingi. Tik bandymų keliu galima geriau sužinoti, ką gali iš tikrųjų veikti. Kai kurių svajonės įkurti savo verslą ar hobį paversti darbu išlieka fantazijų lygmenyje, nes šie žmonės bijo nesėkmių. Kaip yra pasakiusi sesuo Emanuelė „Gyvenimas – tai rizika. Jei nerizikavai, vadinasi negyvenai. Gyvenimui tai suteikia… šampano skonį“. Savęs beieškantys žmonės yra smalsūs, įžvalgūs, nebijo iššūkių ir remiasi turima gyvenimo patirtimi, kaip ir pašnekovė Eglė. Visuomenėje dažnai atsižvelgiama į pasiektus rezultatus ankstyvame amžiuje, tačiau svarbu nepamiršti džiaugtis pačia kelione į siekiamą tikslą. Žmogui augant ir įgyjant naujos patirties pasikeičia požiūris ir įsitikinimai apie tai, ką nori veikti gyvenime, todėl galima drąsiai teigti, jog savojo kelio paieška gali tęstis visą gyvenimą ir žmogus bus laimingas tada, kai suras savo pašaukimą.