Apie keliones su Erasmus+, jų naudą ir pasiryžimą keliauti (I dalis)

Erasmus+ – tai programa, remianti jaunimą įvairiose srityse ir suteikianti galimybę keliauti bei pamatyti Europą nemokamai. Skamba nuostabiai, tačiau taip pat kyla daugybė klausimų ir abejonių. Kaip nuvyti savo baimes šalin ir išdrįsti keliauti bei pažinti save? Apie keliones su Erasmus+, DiscoverEU ir studijų mainus, taip pat ir apie savanorystę Afrikoje kalbinome Rėją Toleikytę, kuri skatina nebijoti ir naudotis proga!

DiscoverEU

– Kaip sužinojai apie kelionę? Kaip kilo idėja keliauti su Erasmus+?

– Tai buvo labai labai seniai. Programa DiscoverEU vyko 2019-aisiais, kai man buvo aštuoniolika. Iš kur aš gavau informacijos? Pati savęs to klausiu, nes, man rodos, ta programa vyksta tik nuo 2018 m. Greičiausiai iš interneto ar socialinių tinklų, nors šiandien jau negalėčiau to tiksliai patvirtinti.  

Keliauti norėjau dar nuo šešiolikos, tačiau tuo metu be tėvų sutikimo išvykti buvo sudėtinga. Kartą mamai net pasakiau: „Kai man sueis aštuoniolika, jūs manęs nebematysite.“ Skamba gana žiauriai. Ši galimybė tapo pirmuoju tikru šansu išvykti savarankiškai.

Nenorėjau keliauti viena – svajojau važiuoti su klasiokais. Tačiau klasėje buvau vienintelė gimusi 2001 metais, tad tik aš galėjau teikti paraišką, o mano draugai – ne. Ir tada, tarsi stebuklingai, gavau bilietą. Puikiai prisimenu akimirką, kai atsiverčiau „Google Maps“, pažvelgiau į Europos žemėlapį ir pravirkau. Supratau, kad galiu vykti praktiškai bet kur. Buvo ir labai baisu, bet kartu galvojau: jeigu duoda – reikia naudotis.

Mama taip pat bijojo mane išleisti – net apsiverkė, o aš ją raminau: „Mama, nieko tokio, aš grįšiu.“ Taip ir išvažiavau.

– Kiek šalių aplankei?

– Oj, daug! Septynias – Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Monaką, Ispaniją.

– Kaip vyko pats patekimas į programą, pasiruošimas prieš kelionę?

– Yra puslapis, internete suvedus „DiscoverEU”, paieška nukreipia į oficialų puslapį. Ten užpildoma paprasta anketa: vardas, pavardė ir t.t. Taip pat pateikiami keli klausimai apie Europos Sąjungą, tačiau jie nėra sudėtingi – prireikus atsakymus lengva rasti pasinaudojus paieška.

Vis dėlto, kaip supratau, galutinį rezultatą dažnai nulemia vadinamasis loterinis klausimas, pateikiamas pačioje pabaigoje. Panašu, kad ši sistema naudojama ir dabar. Mano atveju klausimas skambėjo taip: „Kaip manai, kiek žmonių šiais metais teiks paraiškas į šią programą, kurių vardas prasideda raide L?“. Reikėjo tiesiog įrašyti bet kokį skaičių ir tikėtis, kad spėjimas bus artimiausias tikrovei. Taip viskas ir vyksta.

– Kai reikėjo ruoštis kelionei, planuoti kur keliauti, kaip keliauti, ką norėjai pamatyti, kaip visa tai vyko? 

– Žinojau viena – noriu keliauti į pietus, ten, kur šilta. DiscoverEU bilietas suteikia septynias kelionių dienas, tačiau jas galima paskirstyti. Pavyzdžiui, vieną dieną važiuoji, kelias dienas praleidi pasirinktame mieste, tada keliauji toliau. Iš pradžių bandžiau planuoti taip, kad per tas septynias dienas tarsi „apsukčiau ratą“ po Europą ir grįžčiau į Lietuvą, tačiau greitai supratau, kad tokiu atveju į pietus nusigausiu visai nedaug. 

Tuomet, pasitarusi su mama, nusprendžiau keisti planą: važiuoti iki Ispanijos, kur gyvena mano sesė, o iš ten tiesiog parskristi namo. Kitaip tų septynių kelionių dienų nebūtų pakakę grįžti traukiniais, o labai norėjau pasiekti Ispaniją. 

– Kokie buvo pačios kelionės įspūdžiai? Kas patiko? Kokios buvo įsimintiniausios vietos, akimirkos?

– Labai patiko tai, kad keliaudama galėjau neplanuoti toli į priekį. Pavyzdžiui, nuvažiavus į kažkokį miestą galėjau nuspręsti pasilikti ilgiau. Kur aš ilgiau pasilikau? Galbūt Barselonoje, man atrodo – dar Nicoje. Kadangi DiscoverEU traukinio bilietas galioja visuose traukiniuose, kiekvienas keliaujantis turi tokią galimybę. Prisimenu, kaip dvi ar tris dienas prieš užsirezervuodavau vietą „hostelyje“, kažkur kitame mieste, o toliau nelabai planuodavau. Mama labai pyko dėl tokio mano elgesio, tačiau man tai patiko – laisvė nuspręsti, kur ir kada važiuosiu. 

Įsimintiniausios vietos… Tai būtų pietų Prancūzija. Ten yra labai gražu, traukinio bėgiai eina palei pat vandenį, todėl teko važiuoti palyginus daug valandų prie pat vandens. 

– Ką veikei atvykusi į naują šalį?

– Nežinau, paprasčiausiai labai daug vaikščiojau ratais. Kadangi tai buvo mano pirmos tokios asmeniškos ir vienišos kelionės, aš tiesiog vaikščiojau. Nėjau į kažkokius muziejus ar pramogas, bet iš tiesų labai daug vaikščiodavau. 

Kartais su žmonėmis kur nors bendraudavau. Kažkaip aš sugebėjau. Dabar jau žinau, kad yra tam tikros bendros grupės, kuriose galima susirasti kitus keliautojus, taip pat gavusius bilietą. Aš atsimenu, per „Facebook“ ieškodavau grupės. Tokiu būdu pavyko surasti vieną merginą, su kuria mes vėliau šiek tiek pakeliavome kartu. 

– Kaip apibendrintum kelionę su DiscoverEU?

– Tai būtų nuostabi gyvenimo pradžia ir man ši kelionė be galo patiko.

– Pabaigai, jeigu reiktų išsirinkti vieną dalyką, kuris išsiskyrė labiausiai, patiko labiausiai, dėl kurio labiausiai rekomenduotum keliauti, koks jis būtų?

– Tai yra du skirtingi dalykai. Dėl ko labiausiai rekomenduočiau… Tai – labai gera galimybė sumažinti didelę kelionių ir skrydžių kainą. Negana to, labai smagus jausmas yra būti laisvam ir pačiam nuspręsti ką nori aplankyti Europoje. 

Ypač gera galimybė aplankyti salas. Pavyzdžiui, Islandiją, Maltą, nes tokiu atveju dengia kelionę ir į jas. Aš to nedariau, nes sužinojau per vėlai apie šias galimybes. 

Tuo tarpu mano įsimintiniausias įvykis buvo, kai aš netyčia praradau telefoną Madride. Maniau, kad jis yra atsparus vandeniui, paaiškėjo, kad vis dėlto nebuvo… Aš jį panardinau į baseiną, nes norėjau padaryti nuotrauką po vandeniu. Taip ir netekau telefono. Po to turėjau parskristi namo tik su knyga ir popieriuku rankoje. Buvo labai nejauku, aš skridau į Varšuvą ir ten dvylika valandų laukiau. Piešiau pastatus, nes bijojau nueiti toliau nuo stoties, kadangi nenorėjau pasiklysti. Vėliau, tą naktį, autobusu važiavau į Vilnių. Tai buvo didžiausias kelionės iššūkis.

– Ačiū, tada pakalbėkime apie mainus Portugalijoje. Erasmus+ mainai Portugalijoje. Kaip kilo šita idėja ir kodėl?

– Mainai buvo labai gera studijų galimybė. Ypač man tai buvo aktualu, nes mano studijos buvo labiau teorinės, filosofinės, todėl šiek tiek pritrūko praktinių įgūdžių. Pasirinkau studijas Portugalijoje, Lisabonoje, nes ten buvo mano kryptis – komunikacija, bet praktiniai dalykai: dizainas, grafinis dizainas, vaizdo įrašai ir t. t. Tuo pačiu šie mainai yra nuostabi galimybė pamatyti kitą kultūrą, pagyventi ir, negana to, tau iš dalies finansuoja tą galimybę.

– Kodėl būtent Portugalija? Juk yra labai daug šalių su labai daug gerų universitetų.

– Ten šilta… Iš tiesų, kodėl Portugalija? Aš internete ieškojau geriausių miestų Erasmus+ ir visada išmesdavo: Barselona, Lisabona, Madridas, Lisabona, Barselona. Tai aš sau pagalvojau: „Gerai, aš noriu būti mieste, kuris yra prie vandens“. Nežinau, kažkodėl išsirinkau Lisaboną. Galbūt, nes mano mama yra ten buvusi ir pasakojo, kad labai smagu. Paprasčiausiai labai norėjau į pietus. Manau, kai ieškojau studijų programų anglų kalba, būtent Erasmus+, Lisabona buvo viena iš nedaugelio vietų, kuri turėjo paskaitas anglų kalba. Ispanijoje buvo sunku tai surasti. Taigi, dar ir dėl to.

– Kalbant apie anglų kalbą, kokių iššūkių buvo dėl kalbos skirtumų?

– Iš tikrųjų, man buvo baisu vienai skristi į užsienį ir būti užsienietiškai kalbančioje aplinkoje, bet vis tiek tai buvo itin geras sprendimas. Per savaitę aš taip išdrąsėjau kalbėti angliškai, nors man iš pradžių buvo labai baisu. Nepaisant to, iššūkių, dėl anglų kalbos, tikrai nekilo.

– Gyvenant Portugalijoje vis tiek reikėjo nueiti į parduotuvę arba kur nors kitur, ar visi labai gerai suprato anglų kalbą ir nekilo jokių problemų?

– Iš tiesų, Lisabona yra itin tarptautinis miestas, todėl jaunimas ten tik angliškai kalba. Vyresni žmonės gal šiek tiek mažiau, tačiau irgi pakankamai daug. Aš per pirmas savaites išmokau šiek tiek portugalų kalbos. Bent kaip pasisveikinti, atsisveikinti ir užsisakyti kavos bei pyragėlį. To užteko. Jeigu ką, ženklų kalba visada veikia visame pasaulyje, taigi sunkumų nekilo.

– Ar kažkiek liko portugalų kalbos po studijų?

– Buvo likę, dabar šiek tiek sunkiau. Gal kelis žodžius prisimenu. Ar galėčiau rišliai kalbėti? Tikrai ne, bet pasisveikinti dar galiu. Aš, kaip tik po studijų, man rodos, kiekvienais metais vis grįžtu į Portugaliją, tai pasisveikinti ir atsisveikinti moku.

– Iš mokymosi pusės. Mokytis kitoje šalyje yra lengviau ar sunkiau?

– Mano atveju buvo lengviau, nes buvo daugiau praktiniai dalykai. Kita vertus, aš esu girdėjusi, kad kai kuriems yra ir daug sunkiau. Žiūrint, aišku, į kokį universitetą nuvažiuoji. Pavyzdžiui, gali nuvažiuoti į universitetą, kuris yra labai aukšto lygio. Sudėtinga ten mokytis. Man buvo pakankamai lengva, bet tuo pačiu ir naudinga. 

– Ar nebuvo, kad bestudijuojant atsibodo ir užsinorėjai grįžti namo?

– Ne, man buvo atvirkščiai. Iš pradžių aš planavau važiuoti vienam semestrui, bet atvažiavus ir pabuvus savaitę supratau: „Ne, aš nenoriu grįžti“. Tada parašiau savo universitetui, ar yra galimybė man likti dviems semestrams, ir jie atsakė, kad taip. Tuomet ir pasakiau: „Gerai, lieku“. Tai nebuvo momentų, kai norėjau išvažiuoti. Net ir po metų nenorėjau išvažiuoti.

– Kaip vyko susitarimas dėl mainų ir studijų Portugalijoje?

– Man atrodo, reikėjo tik susirasti universitetą iš universitetų partnerių sąrašo ir paruošti tokį dalyką, kuriame turi surašyti paskaitas, kurias tu norėtum studijuoti būdamas užsienyje. Kitame skyriuje turi būti surašytos paskaitos, kurias tu praleistum būdamas užsienyje. Kitaip – kurios vyksta Lietuvoje. Šios dvi paskaitų grupės turi maždaug sutapti. Taigi, paruoši tą dokumentą, išsirenki paskaitas, pasitikrini, kad jos tikrai būtų tau suprantama kalba ir maždaug atitiktų paskaitas, kurias tu praleisi. Tada surenki parašus iš savo universiteto, to užsienio universiteto, pats pasirašai ir viskas. Dar prieš arba po gali būti motyvacinis pokalbis. Jo metu susiskambini su savo universitetu ir tavęs klausia, kodėl tu nori ten važiuoti, o tu turi paaiškinti. Tiesą sakant, girdėjau, kad ne visi universitetai taip daro. Tik, jeigu konkurencija būna labai didelė. Viskas, man atrodo.

– Kokia yra nauda tokių studijų užsienyje? 

– Pasaulio pamatymas, kultūros pamatymas. Taip pat nauji draugai visame pasaulyje ir labai didelis savarankiškumo įgijimas. Dar labai atsiveria galimybės. Pavyzdžiui, aš turėjau kursiokes, kurios norėjo važiuoti, bet labai bijojo, o aš jas labai skatinau. Galų gale padėjau joms užpildyti tą dokumentą, susirasti universitetus ir jos išvažiavo labai labai bijodamos. Viskas pasibaigė tuo, kad jos buvo taip „pralaužtos”, jog dabar nenustoja keliauti ir naudojasi visomis galimybėmis, visur važiuoja. 

Labai daug drąsos įgauni, tam tikros patirties ir šiaip smagu. Nėra baisu važiuoti, nes išvažiavus susitinki su žmonėmis, tavo būsimais kursiokais, kurie yra visiškai, lygiai taip pat po vieną įmesti į tokią nejaukią situaciją, kad visiems yra baisu. Tada visi labai greitai tampa draugais iš tos situacijos.

– Kokios tada būtų grėsmės, ko reiktų pasisaugoti, apie ką reiktų pagalvoti?

– Aš galvoju, ar man kažkas buvo negero nutikę… Ne, lyg ir, bet esu girdėjusi apie įvairius atvejus. Tu gauni tam tikrą stipendiją per mėnesį, bet esi pats atsakingas už savo apgyvendinimo vietos susiradimą, todėl reikia atsakingai žiūrėti į tai. Yra tekę girdėti, kaip žmonės per visokius socialinius tinklus susiranda ir išsinuomoja būstą, kažkam perveda pinigus ir galų gale tas būstas neegzistuoja. 

Nežinau konkrečių grėsmių būtent su Erasmus+, bet apgyvendinimas svarbu. Tuo pačiu reikia atsakingai žiūrėti į paskaitas, nes neišlaikius kažko reikės perlaikyti tuos egzaminus arba būnant ten, arba grįžus gali tekti kartoti kursą. Tai tokios akademinės grėsmės, nors man ir nepasitaikė.

Dar galiu papasakoti apie Erasmus+ praktiką. Yra tokia galimybė. Norėjau pasidalinti, kad per studijas arba po studijų galima važiuoti į praktiką. Tu pats pasirenki praktikos vietą ir pasirašai sutartį. Tik svarbu tą sutartį pasirašyti dar nebaigus universiteto. Pasirašai tu, universitetas ir tavo praktikos vieta, kažkur Europoje. Tada gauni, berods daugiausiai 6 mėnesių, Erasmus+ finansuojamą praktiką tavo pasirinktoje vietoje. Aš važiavau į Briuselį, trims mėnesiams, nes tik tiek turėjau likusio finansavimo, kadangi jie bendrai skaičiuoja su universitetų mainais. Labai gera galimybė, visiems rekomenduoju. Tikrai apsimoka imti pasirinktą praktiką. 

– Gerai, pabaigai dar grįžtant prie studijų, kas labiausiai nustebino?

– Nustebino, kiek toks aplinkos pakeitimas gali pakeisti mane, žmogų. Aš nemaniau, kad taip greitai galima įgauti tiek daug drąsos ir draugų. Tas ir nustebino.

– Tada pereikime prie savanorystės Afrikoje.

Straipsnio tęsinį rasite antroje interviu dalyje čia.