Apie keliones su Erasmus+, jų naudą ir pasiryžimą keliauti (II dalis)
Erasmus+ – tai programa, remianti jaunimą įvairiose srityse ir suteikianti galimybę keliauti bei pamatyti Europą nemokamai. Skamba nuostabiai, tačiau taip pat kyla daugybė klausimų ir abejonių. Kaip nuvyti savo baimes šalin ir išdrįsti keliauti bei pažinti save? Apie keliones su Erasmus+, DiscoverEU ir studijų mainus, taip pat ir apie savanorystę Afrikoje kalbinome Rėją Toleikytę, kuri skatina nebijoti ir naudotis proga!
Savanorystė Afrikoje
– Kelionės iki tol vyko po Europą, viskas daugiau, mažiau žinoma, girdėta ir pažįstama, o tada – Afrika. Kaip kilo idėja savanoriauti Afrikoje?
– Afrika yra nepažįstamas žemynas, todėl viskas labai įdomu. Jeigu man būtų dabar aštuoniolika, aš net nebūčiau pagalvojusi apie tokią galimybę. Gal patys mainai Portugalijoje taip išdrąsino, kad man dabar yra labai įdomu visa, kas yra nežinoma ir nepažįstama. Su ta intencija aš labai norėjau važiuoti kažkur į pietų, vidurio Afriką. Man atrodė, kad ten yra itin nepažįstama teritorija, ne tik man, asmeniškai, bet ir, manau, mūsų šaliai. Egzistuoja labai daug stereotipų, todėl pagalvojau: „Nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu“, be jokių išankstinių nusistatymų.
– Iškart kyla klausimas, Afrika – tai ne Europa ir ne Lisabona, kaip yra su kalba?
– Ten yra buvusi britų kolonija, taigi jie kalba angliškai. Nepaisant to, Zambija turi ir 72 vietines genčių kalbas. Norėjau patikslinti, kad dabar mes kalbame apie Europos solidarumo korpuso programą. Šita programa man ir finansavo kalbos mokymąsi – aš mokiausi vienos iš tų kalbų.
– Ką veikei ten savanoriaudama?
– Ten buvo laisva komunikacijos specialisto pozicija. Iš tiesų, šita savanorystės programa yra ir Europoje, ir visame pasaulyje. Skirtumas tas, kad Europos viduje galima važiuoti bet kam, kam yra nuo 18 iki 30 metų. Jeigu nori išvažiuoti iš Europos Sąjungos, už Europos ribų, tau yra privalomi humanitarinės pagalbos mokymai. Tik praėjus tuos mokymus gali važiuoti į Europos solidarumo korpuso humanitarinės pagalbos programą.
Taigi, aš pastebėjau, kad ši programa už Europos Sąjungos ribų (vadinama humanitarine pagalba) labiau ieško žmonių su kažkokia patirtimi ar išsilavinimu. Dėl to, aš ieškojau komunikacijos pozicijos, nes buvau pabaigusi tokias studijas. Žinoma, kadangi komunikacijos sritis, man reikėjo angliškai kalbančios šalies, kad galėčiau komunikuoti su žmonėmis. Dėl šios priežasties žiūrėjau į Zambiją. Ten kaip tik buvo vieta savanoriui ir aš pateikiau paraišką. Buvo du interviu ir tada patekau.
– Ar nebuvo baisu? Ne tik keliauti, bet ir pasiryžti savanoriauti Afrikoje.
– Man būtų baisu nesinaudoti galimybėmis. Man taip smagu žiūrėti į ateitį ir galvoti, ką dar galiu nuveikti arba pamatyti. Taigi, baisu tikrai nebuvo. Netgi nepaprastai pasisekė su šia programa – daug gero esu girdėjusi, dabar jau – ir patyrusi. Aš manau, kad man būtų baisiau važiuoti ten kaip turistei, vienai, negu važiuoti ilgesniam laikui gyventi. Žinau, kad mane prižiūri Europos Sąjunga. Jeigu man kažkas bus negerai ar, pavyzdžiui, keisis kokia nors politinė situacija, mane bet kada galės parskraidinti namo. Todėl visai nebuvo baisu. Jauku, smagu ir aš per daug nesigilinau į kažkokias detales ar per daug negalvojau apie tai.
– Ar buvo kas nors, ko pasiilgai iš savanoriavimo Afrikoje?
– Šilumos, žmonių, draugų (be galo šaunūs žmonės), gamtos. Ten buvo toks koncentruotas kultūrinis mokymasis, kuris galbūt vietiniams, kadangi aš buvau vienintelė savanorė užsienietė vietinėje organizacijoje, nebuvo toks įspūdingas. Kai visi vietiniai dirba, jie gal ir kalba savo įprastus dalykus, bet man kiekvieną sekundę buvo didžiulis minčių srautas ir informacijos kaupimas apie tai, kaip ten viskas vyksta. Aš paprasčiausiai pasiilgau tokio mokymosi, kažko naujo sužinojimo kiekvieną dieną.
– Visų kelionių metu, ar buvo problemų, sunkumų dėl finansų?
– Taip, buvo. Aš net pamiršau. Tokios geros patirtys, kad net pamiršti apie sunkesnius dalykus. Nebuvo kažko labai tragiško, bet stipendija, kurią gauni važiuodamas į studijų mainus, nėra pakankamai aukšta, kad galėtum labai gerai išgyventi būdamas kitoje šalyje. Teoriškai tai yra įmanoma, bet praktiškai, jeigu dar nori pakeliauti viduje šalies ar aplink tą šalį, tai yra sudėtinga. Dėl to, prieš važiuodama į Portugaliją, aš susiradau nuotolinį darbą, pusę etato. Taip galėjau dirbti iš ten ir turėti papildomų pinigų, kurie man leistų pakeliauti po aplinkines šalis ar bent jau po Portugaliją. Tą darbą aš turėjau visą laiką kol buvau Portugalijoje ir atlikdama praktiką Briuselyje. Tokiu būdu galėjau normaliai išgyventi, nes stipendijos neužtenka.
– Ką patartum kitiems, kurie irgi norėtų keliauti su Erasmus+?
– Domėtis. Jeigu nežinai, kaip žengti pirmą žingsnį, jeigu yra girdėta, kad yra toks Erasmus+ ir gali keliauti nemokamai, bet neaišku nuo ko pradėti, labai rekomenduoju ateiti arba paskambinti, arba parašyti jaunimo centrams. Kiekvienas miestas, miestelis turi tokius jaunimo centrus, kurie turi visą įmanomą informaciją bei padeda kiekvienam jaunam žmogui, kuris ateina. Nors aš to nedariau, nes nežinojau, bet vis tiek labai rekomenduoju. Jeigu nepavyksta rasti informacijos, tie centrai tikrai gali padėti.
Taip pat yra jaunimo reikalų koordinatoriai kiekvienoje savivaldybėje, jų kontaktus galima rasti internete. Jie irgi yra informuoti apie visas jaunimui skirtas programas.
– Tu dirbi Jaunimo reikalų agentūroje su Erasmus+, ar visos tos kelionės padėjo atrasti save ir surasti savo dabartinį darbą?
– Taip, nes aš labai tikiu visų programų vizija (tai Erasmus+ ir Europos solidarumo korpuso). Kai aš dalyvavau, net nežinojau, kad yra Jaunimo reikalų agentūra ir nenutuokiau, kad ji yra atsakinga už tas programas. Tada visur pradėjau girdėti terminą nacionalinė agentūra ir taip sužinojau apie Jaunimo reikalų agentūrą. Grįžus iš Zambijos aš pradėjau galvoti, ką man čia veikti gyvenime. Supratau, kad man reikia darbo. Mąsčiau apie tai, koks darbas man būtų labai įdomus ir prasmingas, ir pasidomėjau apie šią instituciją. Labai džiaugiuosi, kad mane priėmė. Man tai suteikė neapsakomai daug, dėl to aš tikiu programomis, dėl to ir norėjau dirbti su jomis.
– Ar galima būtų sakyti, kad net ir taip keliaudama gali atrasti darbą, kurį norėtum dirbti?
– Taip. Manau, kad savanorystė yra ypatingai geras būdas pasitestuoti, kur tu norėtum būti. Jeigu aš dabar būčiau baigusi mokyklą, tikrai nestočiau iš karto. Važiuočiau savanoriauti – bent jau pusmečiui, metams kažką veikti Europoje. Savanorystė yra finansuojama, todėl labai didelių savo indėlių nereikia. Tai – tikrai labai gera galimybė, be to, ji padeda suprasti, ko tu nori gyvenime.
Galiu tik paminėti, kad šiuo metu į humanitarinės pagalbos programą nėra vietų patekti, bet galbūt ateityje vietų atsiras.
– Į kiek iš viso kelionių su Erasmus+ teko vykti?
– Įskaitant Europos solidarumo korpusą ir DiscoverEU, tai DiscoverEU – viena, solidarumo korpusas – antra, tada mainai Lisabonoje, praktika Briuselyje ir dar 10 trumpų projektų – jaunimo mainų arba jaunimo darbuotojų mokymų. Iš viso 14, jeigu nieko nepamirštu.
– Tiek daug keliavai ir matei. Jeigu reiktų išsirinkti vieną šalį, galbūt net vieną vietą, kuri labiausiai patiko ar labiausiai nustebino, kuo nors įstrigo ar sužavėjo, kokia tai vieta būtų?
– Kai aš savanoriavau Zambijoje, važiavau į gretimą šalį, pavadinimu Botsvana. Ten yra labai gražūs nacionaliniai parkai ir man teko pamatyti liūtų šeimas. Jos buvo per kelis metrus nuo manęs. Tai tikriausiai šitas vaizdas labiausiai įsimintinas.
– Apibendrinant, ką išsinešei iš visų kelionių? Kas liko, įstrigo labiausiai?
– Žmonės yra geri visur. Įsitikinau, kad nesvarbu į kurią pasaulio vietą tu važiuoji, sutiksi iš esmės gerus žmones. Kaip tik dėl to su šiuo įsitikinimu man yra gan jauku keliauti.
Drąsiai galima teigti, kad keliauti su Erasmus+ tikrai apsimoka, ne tik dėl finansinės paramos, bet ir dėl neišdildomų įspūdžių, nuostabių prisiminimų ir galimybės pažinti save. Keliaudamas gali atrasti net savo pašaukimą, o jei ir ne, iš kelionių bus likę daugybė naujų draugų bei išskirtinės ir nepakartojamos patirtys.