Vis dažniau viešuosiuose diskursuose vartojama frazė „klimato teisingumas“ (angl. Climate Justice), kaip atsakas į klimato krizės problemas, yra daugiasluoksnis terminas, apimantis įvairius socialinius, ekonominius, politinius ir aplinkos elementus. Ką jis reiškia jauniems žmonėms ir kokių idėjų su klimato teisingumu susijusioms pasaulinėms bei vietos lygmens problemoms spręsti gali pateikti jaunimas?

Keleto Europos nevyriausybinių organizacijų bendrai vykdomo tarptautinio projekto „ActJust“ rėmuose žiemos pabaigoje Jungtinių Tautų būstinėje Vienoje (Austrija) vykęs hakatonas – arba idėjų maratonas –, pavadintas „ActJust: Hack for Climate Justice“, tapo erdve kai kurioms tų idėjų išreikšti. Hakatone dalyvavo ir dvi komandos iš Lietuvos.

Vienas pats pasaulio neišgelbėsi…

…Nepaisant to, kiek pastangų į tai įdėsi ar kaip to norėsi. Pasak tarptautinio hakatono žiuri komisijos narės, Lietuvos Žaliosios politikos instituto direktorės projektinei ir tarptautinei veiklai Ievos Budraitės, nors apie aplinkosaugą viešai kalbama daug, adekvačių sprendimų egzistuojančioms problemoms labai trūksta. „Kaip tuos sprendimus padaryti sąžiningus, ypač silpniausių mūsų visuomenės narių atžvilgiu – turiu omenyje ir pajamų, ir amžiaus, ir užsiėmimo prasme – tai uždavinys, kuriam dar reikia [rasti] idėjų, – hakatono Lietuvoje metu kalbėjo I. Budraitė. – Džiaugiuosi, kad susirinko tiek daug jaunų žmonių, kurie tas idėjas ir gali pasiūlyti.“

Tačiau ką apie visa tai mano pats jaunimas?

Hakatone dalyvavęs Kauno Technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto studentas Mantas Žemaitis sako, kad nors visi puikiai žinome, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinis pasaulis, vien tik žinojimo neužtenka: reikia imtis papildomos iniciatyvos tomis temomis ne tik šviečiant save, bet ir įtraukiant kitus. Noras plėsti savo žinių, supratimo ir įgūdžių spektrą jį ir motyvavo sudalyvauti hakatone: „Pamaniau, kad tai ne tik puiki proga sužinoti naujų dalykų apie darnumą, bet ir sustiprinti savo verslo, idėjų generavimo, bendradarbiavimo kompetencijas bei susipažinti su tokiais pat motyvuotais žmonėmis iš užsienio.“

Labai panašiais aspektais hakatonas patraukė ir kitą jo dalyvę Urtę Narkevičiūtę – industrinio dizaino studentę, dirbančią Vilniaus Jaunimo informacijos ir savanorystės centre. „Be abejo, svarbi man pasirodė pati jo tema – klimato teisingumas, jos aktualumas šiomis dienomis ir žinių apie ją stoka, – sako ji. – Važiavau norėdama sužinoti daugiau bei išgirsti idėjų, kurios iš tikrųjų veiktų ir kurias pavyktų įgyvendinti.“

Hakatono pagrindas – idėjų generavimas ir jų pritaikymas problemų sprendimui. Tačiau iš kur tos idėjos atkeliauja? Ar lengva jų prigalvoti? U. Narkevičiūtė sako, kad idėjų generavimas yra jos stiprioji pusė, tad jai atrasti idėjų problemų sprendimams visai nėra sunku – daug sunkiau yra jas įgyvendinti. „Turbūt daugiausia idėjų man kyla iš visokių science-fiction [mokslinės fantastikos] knygų ir filmų: tam tikri juose vaizduojami išradimai galbūt atrodo nerealūs, bet vis užsilieka mintyse, – pasakoja studentė. – Tačiau iš tiesų tai idėjų generavimą paskatinti gali bet kas. Pavyzdžiui, man patinka gaminti maistą, taigi aš tuo domiuosi ir žinau, kokios gaminimo procesus palengvinančios priemonės ar įrankiai virtuvėje jau egzistuoja. Įsigilinus į kiekvienos jų veikimo principą, galima sugalvoti dar šimtą kitokių būdų joms panaudoti, remiantis tuo pačiu veikimo principu. Todėl manau, kad bet kas, kuo domimės ir užsiimame, gali paskatinti ir padėti gvildenti naujas idėjas.“

Kiek kitaip – realistiškai ir kartu filosofiškai – apie idėjų generavimą atsiliepia KTU studentas M. Žemaitis, atvirai pasakojęs, jog hakatono metu jo komandoje dėl jų kilo ne vienas ginčas: „Juk prie kiekvienos idėjos galima prisikabinti, kodėl ji nėra tobula.“ Tačiau būtent čia slypi ir svarbus suvokimas, išlaisvinantis iš perfekcionizmo, pasidavimo spaudimui iš šono ar kūrybinio bloko gniaužtų. „Reikia suprasti, kad su viena idėja pasaulio neišgelbėsime. Tai turi būti įvairių sprendimų ir žmonių disciplinos darinys, – sako M. Žemaitis. – Kai supranti, kad tavo idėja yra tiesiog įrankis pasiekti norimus rodiklius, o ne savarankiškai išgelbėti pasaulį, tuomet pasidaro lengviau.“

Turimų žinių plėtimo laukas tiesiogiai siejasi ir su suvokimo lauko plėtra: tam, kad aplankytų naujas suvokimas, būtinas veiksmas, kaita, iššūkis. „Iš visos hakatono patirties man labiausiai įstrigo tas momentas, kai atvažiuoji manydama, jog jau tikrai daug visko žinai, tačiau staiga supranti, kad iš tikrųjų nieko nežinai. Kaip tai priimi? – sako U. Narkevičiūtė. – Reikia mokėti sau pripažinti, kad tikrai ne viską išmanome, kiek daug dalykų dar neištyrinėta ir kiek sprendimų klimato teisingumui dar nėra sugalvota.“

Atmesti tai, ką sako jaunimas – tai atmesti šeštadalį ES

Kuo ypatinga ši iniciatyva ir kuo jos organizatoriai sugebėjo išsiskirti iš kitų panašių projektų? „Labai dažnai, kalbant apie klimato krizės – nes tai, kas dabar vyksta, jau reikia vadinti krize – problematiką, pamirštamas socialinis dėmuo. Daug dėmesio skiriama aplinkosaugai, o socialinis aspektas paprastai lieka už kadro. Šis projektas siekia truputį atstatyti tą taip reikalingą balansą“, – sako vienos iš projekto partnerių ir hakatono organizatorių – nevyriausybinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ – direktorė Ugnė Kumparskaitė. Per įvairias veiklas – jaunimo diskusijas tiek internetu, tiek gyvai, bei jaunimo mobilumo programas, viena kurių vyko Lietuvoje, kita – Italijoje, o trečia Serbijoje, – projekto dalyvių dėmesys buvo kreipiamas ne tik į aplinkosaugą, bet ir į socialinę klimato krizės dimensiją bei jos įtaką įvairioms socialinėms grupėms.

Kumparskaitė hakatone dalyvavusių Lietuvos komandų pasirodymus vertina labai gerai ir sako, kad jos pateikė tikrai labai įdomių idėjų. „Pamačiau, kiek daug jaunų žmonių tiek čia, Lietuvoje, tiek užsienyje pasirinko ieškoti sprendimų, susijusių su švietimu apie klimato krizę. Tai mane, tiesą sakant, nustebino – ir labai maloniai“, – sako ji ir išskiria dvi sritis, kurios jaunimui pasirodė itin svarbios. Tai – švietimas klimato temomis ir klimato pokyčių sukelta migracija.

„Matėme, kaip studentai ieško įrankių, priemonių bei galimų politinių sprendimų, kurie turėtų būti priimti tam, kad klimato teisingumas mokyklinėse programose būtų dėstomas kaip atskiras dalykas. Jauniems žmonėms tai yra svarbu: jie nori prisidėti prie novatoriškų būdų paieškos, kaip klimato teisingumo švietimą būtų galima vykdyti mokyklose – nebūtinai tik pasitelkiant įprastinę pamokų praktiką, bet ir, pavyzdžiui, patyriminius užsiėmimus ir panašiai“, – sako U. Kumparskaitė. Štai tarptautiniame hakatone Lietuvos komanda pasiūlė tech-inovaciją – virtualios realybės (VR) programas mokykloms, pasitelkiant VR ir kompiuterinius žaidimus kaip įrankius siekiant geriau suprasti įvairius klimato krizės poveikius aplinkai bei žmonėms ir sąmoningumui apie kasdienių pasirinkimų pasekmes aplinkai kelti.

(Kitas hakatone pasiūlytas tech-inovacijos pavyzdys: idėja renginių metu žmonių susibūrimo vietose – klubuose, konferencijų salėse, biuruose ir pan. – įrengti specialias plyteles, kurios žmonių judesius – vaikščiojimą, bėgimą, šokį – čia pat, vietoje, paverstų elektros energija, kurią būtų galima panaudoti tų pačių patalpų apšvietimui. Abi pastarąsias idėjas pasiūliusios komandos iš Lietuvos dalyvavo ir Austrijoje vykusiame tarptautiniame hakatone, kur rungėsi su dar 12 komandų iš Austrijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Danijos ir Serbijos. Tarptautinį hakatoną šiemet laimėjo italai.)

„Galiu užtikrintai teigti, jog jauni žmonės nori apie klimato teisingumą kuo daugiau ir plačiau žinoti iš labai įvairių perspektyvų. Tai matyti ne tik iš hakatono, bet ir iš kitų šio mūsų projekto veiklų“, – sako U. Kumparskaitė.

Be to, projektas parodė, kad jauniems žmonėms yra labai svarbi klimato migracijos tema. „Jie puikiai supranta, jog tai, kas jau dabar vyksta, ateityje taps dar didesniu iššūkiu, ir kad kiekviena ES šalis atskirai bei visa ES kartu turėtų pradėti rimtai galvoti apie mechanizmus, kurie padėtų žmonėms, priverstiems palikti savo gimtuosius kraštus dėl žymiai pablogėjusių klimato sąlygų, – sako U. Kumparskaitė. – Jaunimui labai svarbu atrodo tai, kad klimato pabėgėlio statusas – nors iš esmės pasaulis turėtų būti toks, kad jis visai neegzistuotų – turėtų būti teisiškai pripažįstamas, o jį gavusiems žmonėms privalo būti suteikta reikalinga pagalba.“

VB Platformos vadovės vertinimu, projektas suteikė galimybę jauniems žmonėms iš arčiau pabendrauti su sprendimų priėmėjais nacionalinio Lietuvos hakatono, kuriame mentorių vaidmenį atliko keletas ministerijų atstovų, metu. Anot jos, tam tikras dialogas su sprendimų priėmėjais apie klimato krizės suvaldymą vyko ir per tarptautinį hakatoną.

Kitas svarbus projekto „ActJust“ aspektas yra tas, kad jis padėjo jauniems žmonėms būti išgirstiems, pristatant savo pačių parengtas politikos rekomendacijas dėl klimato teisingumo. Šios yra sukoncentruotos į penkias pagrindines sritis: tvarų žemės ūkį, švarią energiją, teisinio klimato pabėgėlių statuso įvedimą, tinkamą viešąjį transportą ir švietimą klimato klausimais. „Mūsų klimato teisingumo vizija – padaryti pasaulį geresnį visiems“, – rašoma projekto rėmuose paruoštų politikos rekomendacijų įžangoje. „Atmesti tai, ką sako jaunimas – tai atmesti šeštadalį Europos Sąjungos žmonių. Mūsų balsai privalo būti prasmingi.“