Vyrų mada tarpukario Lietuvoje III dalis: Sportas ir laisvalaikis
Tarpukario Lietuvoje vyrų apranga vis dažniau atspindėjo ne tik socialinį statusą, bet ir naują gyvenimo būdą. Kartu su augančiu susidomėjimu sportu, aktyviu poilsiu ir moderniomis pramogomis keitėsi ir vyriškos mados samprata. Judrumas, fizinė forma ir elegancija tapo svarbiomis gero tono savybėmis, o apranga vis labiau pabrėžė šiuolaikiško, energingo vyro įvaizdį.
Remiantis Taira Milušauskaite, knygos „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas: art deco mada Lietuvoje“ autore, ketvirtasis dešimtmetis žymi svarbų lūžį vyrų mados suvokime – būtent tuo metu apie vyrų aprangą pradėta plačiau rašyti spaudoje, o tai galima laikyti nauju reiškiniu lietuviškos mados istorijoje. Vis dažniau aptariama, kaip vyras turėtų atrodyti: akcentuojamas elegantiškas, kultūringas įvaizdis, švarko kišenėlėje privaloma tvarkingai įdėta nosinaitė. Apranga, kaip ir elgesys, tampa vyriškumo ir išsilavinimo ženklu. Vyrų mada, panašiai kaip ir moterų, formavo stipraus, sportiško, jauno vyro įvaizdį. Ketvirtajame dešimtmetyje vyrams tampa madingos „amerikoniškos“ aprangos tendencijos – manoma, jog tai lėmė Holivudo filmų įtaka. Oficialioji apranga – frakas – turėjo griežtą aprangos kodą (angl. white tie, pranc. cravate blanche): juodos vilnos švarkas su atlasiniais atlapais, trumpas priekyje ir ilgas nugaroje, specialaus modelio balti marškiniai, balta liemenė ir peteliškė, lakiniai batai. Tokią aprangą lydėjo moterys, dėvinčios atviras vakarines sukneles, ilgas pirštines ir tikrus brangakmenius – tai atspindėjo tuo metu populiarų iliuzijos ir svajonių pasaulį, kontrastuojantį su kasdienybe.
Ketvirtasis tarpukario dešimtmetis išsiskyrė pastebimu vyriškos aprangos laisvėjimu. 1930-ųjų fotografijose vis dažniau matyti vyrai vien su marškiniais – be švarko, o kartais ir be liemenės. Laisvalaikio apranga darėsi įvairesnė: dėvimos galifė kelnės (vėliau trumpėjančios), margi megztiniai, spalvingos kojinės iki kelių – tai atspindėjo augantį dviračių sporto populiarumą ir laisvėjančius estetinius standartus. Trumpėja rankovės, į madą įžengia flanelinės kelnės ir atviru kaklu dėvimi marškiniai – stilius, pasiskolintas iš sportinės aprangos. Nors sportas Lietuvoje ilgą laiką buvo gana menkai paplitęs, 1930-aisiais jis ėmė sparčiai plėtotis ir tapo svarbia visuomeninio gyvenimo dalimi.
To laikmečio sportinė apranga buvo maksimaliai funkcionali: paprastos, dažniausiai baltos, be rankovių sportiniai marškinėliai ir iki kelių siekiantys šortai. Drabužiai buvo siuvami iš lengvų medžiagų – daugiausia medvilnės ar vilnos mišinių, kurie užtikrindavo judesių laisvę ir patogumą. Lietuvos sportinę aprangą neretai išskirdavo spalvinė gama – balta arba tamsiai žalia – bei tautiniai simboliai, tokie kaip Vytis ar užrašas „LIETUVA“.
1930-ųjų sportinė avalynė gerokai skyrėsi nuo šiandieninių modelių. Tai buvo masyvūs odiniai batai aukštu auliuku ir suapvalinta nosele. Jie buvo siuvami iš storos natūralios odos, turėjo sustiprintą užkulnį ir kietą padą, kuris dažnai buvo su odiniais ar net mediniais dygliais. Tokia avalynė atrodė sunki, praktiška ir griežtai funkcionalios paskirties – be logotipų ar puošybos elementų. Ji ryškiai kontrastavo su formalesne kasdiene avalyne, tačiau išlaikė minimalistinį, tvirtą įspūdį.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vyriška mada tarpukario Lietuvoje kito ne taip sparčiai kaip moteriškoji. Kostiumų siluetai išliko santūrūs, spalvų paletė – prislopinta, aksesuarai – funkcionalūs. Tačiau būtent šiose, iš pirmo žvilgsnio nežymiose detalėse, slypi svarbūs epochos procesai: tautinės valstybės formavimasis, urbanizacijos augimas, karinės kultūros įtaka, kintantys socialiniai vaidmenys ir elgsenos normos.
Nepaisant to, tarpukario vyriškas kostiumas ir įvaizdis apskritai tebėra menkai tyrinėti. Istorikai ir mados tyrinėtojai kur kas dažniau dėmesį skiria to laikotarpio moterų aprangai, o vyriški drabužiai vis dar laikomi pernelyg utilitariniais ar „vienodais“ rimtesnei analizei. Dėl to visuomenėje įsitvirtino stereotipai – esą visi to meto vyrai atrodė vienodai, dėvėjo tik griežtus tamsius kostiumus ir visai nesidomėjo mada. Tokie supaprastinti vaizdiniai iškreipia epochų suvokimą ir ištrina vyriško įvaizdžio kultūrinį sudėtingumą.
Iš tiesų, 1920–1930-ųjų vyriški drabužiai atliko ne tik praktinę, bet ir reikšmingą komunikacinę funkciją. Jie padėdavo vizualiai išreikšti priklausomybę tam tikram socialiniam sluoksniui, profesijai ar net kartai. Tarpukario Lietuva buvo intensyvių pokyčių būsenoje, ir tai neišvengiamai atsispindėjo kasdienėje vyrų išvaizdoje – net jei pokyčiai buvo laipsniški, o stilius išlaikė išorinį santūrumą. Dėl šios priežasties susidomėjimas vyriška mada tarpukariu nėra vien estetikos ar skonio klausimas – tai galimybė pažvelgti į Lietuvos kultūrinę ir socialinę istoriją iš naujo kampo, atskleisti primirštus ar iškreiptus kasdienybės elementus ir taip prisidėti prie išsamesnio epochos supratimo.