Vyrų mada tarpukario Lietuvoje II dalis: Kasdienis kostiumas
Tarpukariu vyriška apranga tapo vienu iš modernėjančios visuomenės atspindžių. Drabužiai ne tik pabrėžė socialinį statusą ar profesiją, bet ir liudijo žmogaus kultūrinį priklausymą bei siekį atrodyti europietiškai. Kintant gyvenimo ritmui, stiprėjant miestietiškai kultūrai ir formuojantis naujam inteligentijos sluoksniui, vyrų kasdienė mada įgavo aiškų struktūruotą pavidalą – kostiumas tapo neatsiejama miesto vyro tapatybės dalimi.
Po Vilniaus krašto praradimo politiniu ir kultūriniu jaunosios Lietuvos Respublikos centru tapo Kaunas. Čia buvo perkelti svarbiausi valstybės instituciniai centrai, sparčiai vystėsi pramonė, ėmė formuotis miestietiška pasaulietinė aplinka – kartu su ja ir mada. Pirmuosius pokario metus išsilavinę, pasaulio matę žmonės madą ir įkvėpimo ieškojo užsienio leidiniuose – daugiausia iš Prancūzijos ir Lenkijos, tokiuose kaip L’Officiel de la couture et de la mode de Paris ar Przegląd Mody. Ši įtaka ypač ryškiai atsispindėjo 1920-ųjų miestietiško vyro garderobe.
Inteligentija, politikai, studentai ir karininkija dažniausiai rinkosi kostiumus, stilistiškai artimus prancūziškai ir lenkiškai madai. Prancūzijoje tuo laikotarpiu dominavo įliemenuoti kostiumai siaurais atlapais, trumpesniais švarkais ir vidutinio aukščio, šiek tiek patrumpintomis kelnėmis. Tuo tarpu lenkų mados kryptis labiau krypo į masyvesnius, kariniu stiliumi pasižyminčius siluetus – plačios pečių linijos, pailginti švarkai, aukštas liemuo ir auliniai batai. Dažnas ansamblio akcentas – uniforminė kepurė, įkvėpta tarpukario karininkų aprangos.
Ryškiausiai užsienio mados įtaka atsispindėdavo tamsiuose trijų dalių kostiumuose – švarke, liemenėje ir kelnėse. Buvo paplitę tiek vienspalviai variantai, tiek kostiumai su vos pastebimu raštu – pavyzdžiui, šviesia juostele tamsiame fone. Švarkai dažniausiai būdavo vienaeiliai, siaurais atlapais, tačiau pasitaikydavo ir dvieilių modelių – ypač paltuose. Paltų kirpimas to laikotarpio mieste trumpėjo – standartiniu tapo šiek tiek žemiau kelių siekiantis ilgis. Ilgieji, „iki žemės“ modeliai daugiausia išliko dvasininkų ar karininkų garderobuose. Kelnės pasižymėjo aukštu liemeniu ir laisvesniu siluetu, kartais su kantais, pabrėžiančiais figūros linijas.
Po švarkais buvo dėvimi klasikiniai balti marškiniai standžiomis apykaklėmis – tiek tiesiomis, tiek suapvalintais kampais. Neatskiriama aprangos dalimi tapo kaklaraištis: siauras, tiesus, kiek rečiau – peteliškė. Kaklaraiščiai buvo įvairūs – nuo vienspalvių iki ryškių, puoštų geometriniais ar gėlių ornamentais. Kasdienėje aplinkoje, ypač dieną, vyrai neretai vilkėjo švarkus su viena ar dviem sagomis be liemenės. Mažų miestų gyventojai ir darbininkų klasė rinkosi praktiškesnę aprangą – švarkelius, liemenes ir marškinius iš tvirtų audinių, nevaržančių judesių ir atsparių dėvėjimuisi.
Daugumoje tarpukario archyvinių fotografijų vyrai avėjo tamsius odinius batus. Miestų gyventojai dažniausiai rinkosi klasikinio tipo oksfordus ar aulinius batus su uždaru suvarstymu ir nedideliu kulnu. Kelnės beveik visada dengė batų viršų – tai atitiko tuo metu madingą pailginto silueto estetiką. Batų gamyba Lietuvoje tarpukariu sparčiai plėtojosi: Kaune veikė guminių batų fabrikai „Guma“ ir „Inkaras“, odinę avalynę gamino G. L. Falkauskas ir bendrovė „Lithuania“, Klaipėdoje dirbo fabrikas „Segall & Ko“, o Šiauliuose garsėjo prekinis ženklas „Batas“. Šie gamintojai aprūpino rinką įvairia avalyne – nuo miesto iki kasdienės ir darbinės. Kaimo vietovėse vyravo praktiškesni, patvaresni batai – aukštesni aulinukai ar pusbačiai su raišteliais, pritaikyti kasdieniam dėvėjimui ir sudėtingoms oro sąlygoms.
Kaip pastebi Taira Milušauskaitė knygoje „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas: art deco mada Lietuvoje“, tarpukariu keitėsi daugiausia vyriško kostiumo detalės. Po Nepriklausomybės karų paplito frenčai – švarkai su stačiomis apykaklėmis, išlikę madingi apie tris dešimtmečius. Kostiumai tapo labiau prigludę prie liemens, o vyraujančiomis mados kryptimis laikytos Londono tendencijos. Vyrų aprangoje dominavo elegantiškos formos, aukšta liemens linija, pabrėžiama suveržtu diržu arba specifiniu kelnių kirpimu. Vasarai buvo siuvami šviesūs kostiumai iš lengvų audinių, o plačios kelnės su tam pačiam audiniui priderintais diržais nebereikalavo petnešų. Jas papildydavo dvi mažos kišenės – piniginei ir nosinaitei. Madingos išliko įvairios liemenės, o kostiumai buvo tiek vienaeiliai, tiek dvieiliai. Visą tarpukarį skrybėlės išliko svarbiu vyriškos aprangos akcentu: vasarą vyravo šiaudinės, žiemą – tamsesnės, fetrinės. Neatskiriamu aksesuaru laikytos ir lazdelės arba skėčiai, nepriklausomai nuo oro sąlygų.
Skrybėlės tarpukariu užėmė itin svarbią vietą vyriškame įvaizdyje. Tarp inteligentijos, valdininkų ir pasiturinčių miestiečių ypač populiarios buvo veltinės skrybėlės su bryliais – fedora ir homburgas. Tokias skrybėles galima pamatyti beveik kiekvienoje oficialioje nuotraukoje. Iškilmingomis progomis vilkėta ir cilindrų – tokį galvos apdangalą, pavyzdžiui, dažnai rinkdavosi antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Kasdienybėje, ypač tarp studentų, darbininkų ir valstiečių, vyravo kepurės – plokščios arba aštuonių kampų (flat caps / newsboy caps). Tokie galvos apdangalai tapo savotiška kartos ir socialinio sluoksnio žyme. Vyresnio amžiaus vyrų tarpe dar buvo galima išvysti ir katiliukų.
Vienas iš to meto vyriškai madai būdingų aksesuarų, paplitusių ir Lietuvoje 1920-aisiais, buvo lazdelės – plonos, tiesios, dažnai su lenkta rankena. Išlikusiose fotografijose jos dažnai matomos vyrų dešinėje rankoje arba pakištos po pažastimi. Lazdelės atliko daugiausia estetinę ir statuso funkciją – tai buvo “stilingo džentelmeno” ženklas. Kitas būdingas to laikmečio akcentas – kruopščiai sulankstytos kišeninė nosinaitės kampelis, dažniausiai baltas ir kyšantis iš švarko kišenės, ypač oficialiuose kontekstuose.
1926 metais po valstybės perversmo valdžią perėmė Antanas Smetona, prezidento pareigas ėjęs iki 1940-ųjų. Jo įsimintinas įvaizdis su riestais ūsais tapo savotišku epochos simboliu, nors tuo metu mados tendencijos jau krypo kita linkme. 1920-aisiais vis labiau populiarėjo santūresnės formos – ploni, tiesūs ūsai, primenantys Clarko Gable’o ar ankstyvojo Charlie Chaplino stilių. Vis dažniau vyrai rinkosi visiškai švariai nuskustą veidą.
1930-ųjų vyrų šukuosenos Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, pasižymėjo tvarkingumu, griežtomis formomis ir aiškiu šoniniu sklastymu. Tarpukario fotografijose – tiek tarp civilių, tiek tarp kariškių – plaukai dažniausiai sušukuoti atgal, kruopščiai suformuoti pomada, kuri suteikdavo šukuosenai žvilgesio ir struktūros. Ypač griežtai išvaizda rūpinosi valstybinės tarnybos atstovai ir kariuomenės karininkai – trumpai kirpti šonai ir šiek tiek ilgesni viršugalvio plaukai pabrėždavo discipliną ir statusą. Jaunesni kadetai bei žemesnių laipsnių kariai dažnai visai nusiskusdavo galvą. Tuo tarpu gimnazistų ir studentų tarpe buvo populiarios švelnesnės, šiek tiek banguotos šukuosenos su natūraliu tūriu – tokios šukuosenos pabrėždavo veido bruožus ir kūrė elegantišką, tvarkingą vyro įvaizdį, atitinkantį to laikmečio estetikos bei modernumo sampratą.