Vasario 16-osios signataras Justinas Staugaitis – žmogus, tarnavęs Dievui ir Tėvynei: jo atsiminimų knygos trumpa apžvalga
Justinas Staugaitis gimė 1866 metų lapkričio 14 dieną Tupikų kaime, per kurį, kaip pats pažymėjo atsiminimuose, teka Nenupės upė. Vyriausias vaikas ūkininkų šeimoje, nuo jaunystės pratintas prie lauko darbų, tad savo atsiminimuose ryškiai aprašo veiklą šeimos ir kaimynų darbinę veiklą sodžiuose: „Šventomis dienomis čia vaikinai ritinį mušdavę, mergelės patvoriuose dainuodavusios, seniai, ant grabkrančio susėdę, pypkes rūkydavę, moterėlės plepėdavusios. Poetingo sodžiaus gyvenimo mano tėvų kartos žmonės pasigesdavo. Bet būdavę nemaža ir vargo: į darbą toli nueiti ir pareiti, toli mėšlas išvežti ir javai parvežti, rėžiai sunku gerai įdirbti.”
Kaip teigė pats Justinas, Tupikų kaimą įkūrė Staugaičiai – kurie dar XVII amžiuje neva bėgdami nuo Mažojoje Lietuvoje plitusios reformacijos, atvyko į Didžiąją Lietuvą kur ir įkūrė Tupikų kaimą. Čia aiškiai matosi Justino Staugaičio, kaip kataliko šališkos pažiūros – bėgimą nuo reformacijos jis aprašo tokiu pat tonu, kaip būtų aprašomas koks pabėgimas nuo okupantų.
Labai įdomu matyti, kaip dvasininkas atkapsto geneologinęs Staugaičių šakas ir net etimologines Staugaičių pavardės šaknis : „Ir iš tikro pirmutinis Staugaitis Naumiesčio parapijos knygose įrašytas „Stawgiewicz-Meskus”. Daugelį Staugaičių ir šiandien Meškais tebevadina. Iš to „Stawgiewicz” ilgainiui kai kurie virto Stalgaičiais, Stalgevičiais, Stulgaičiais, kiti liko Staugaičiais. Visų jų lizdas yra Tupikų kaimas. Naumiesčio parapijos knygose galima susekti, kaip šitoji giminė kerojo ir plėtėsi.”
Justinas nuo mažens mėgo gamtą, ką rodo jo prisiminimai apie gandralizdžių stebėjimą, medžių, sodybų aprašymai. Akivaizdu, kad turėjo ir gerą humoro jausmą: „Ypač domėjausi, ar nepamatysiu garnį beatsinešant mažą vaikutį. Juk jei garniai žmonėms vaikus nešioja, tai turi nešioti ir mūsiškis. Aš jį tartum pažinojau ir stengdavausi atskirti nuo kitų garnių. Bet, deja, nė mūsiškį, nė kitus garnius benešant vaikus taip ir nepavyko man susekti.”
Iš signataro atsiminimų akivaizdi didelė jo meilė tetai iš tėčio pusės – Katarinai Gusčiukei. Kaip mini Staugaitis, teta jį ir jo brolius išaugino, valgydino, prausdavo, keldavo, poterius mokydavo ir pan. Nuo pat vaikystės, akivaizdu, jog tikėjimas Staugaičiui buvo svarbus dalykas – jis pažymi, jog ,,tetulės’’ poteriai buvo pasenę – su iškraipymais ir priedais.
Akivaizdu, kad šie prisiminimai yra ne tik memuarai – jų tikslas taip pat perteikti tam tikrus patarimus kitiems žmonėms. Ryškus kunigo, kaip pamokslininko, vaidmuo: pavyzdžiui, kalbėdamas apie vaikystę, kai daugelį metų buvo vienturtis, Justinas teigė, kad tėvai jį labai lepino ir tai neišėjo jam į naudą, todėl jis pataria kitiems tėvams: „Čia turiu įspėti tėvus ir visus auklėtojus, kad vaikai ne žaislas; kad tai yra būsimieji žmonės, kurių gera ar bloga ateitis yra auklėtojų rankose. Mano tėveliai, deja, ne visai suprato savo aukštą užduotį. Tolimesniame gyvenime man didelėmis pastangomis teko daug kas taisyti, kas neprotingu auklėjimu buvo sugadinta.”
Justinas turėjo puikią atmintį – vaikystę atsiminė iki pat trejų metų. Taip pat jis pastebi savo jaunystės trūkumus – pavyzdžiui, nenorą bendrauti su paprastais piemenim. Mėgo dainuoti.
Tetos Petronelės šeimą Staugaitis vertina kaip turėjusią jam neigiamos įtakos. Nors, kaip tikras krikščionis, pirmiausia pabrėžia, jog tetos vyras buvo geros širdies žmogus, jis taip pat išskiria jo pomėgį išgerti ir prisimena, kad šis net ir dar mažamečiui Justinui siūlydavo paragauti alkoholio.
Staugaičio atsiminimuose dažnai atsispindi ir išlikę senieji žmonių tikėjimai ir paplitę stereotipai. Štai pavyzdžiui, vokiečio-kipšo vaizdinys atsispindi vienoje iš Staugaičiui giminaičio papasakotoje istorijoje:
„Kitukart Motiejus pasakojo, kaip jo dėdė (ar tėvas, jau gerai nepamenu) važiavęs į mišką. Kažin koks vokietukas pasiprašęs pavėžinti. Dėdė sakąs: „Gerai, sėski į vežimą!” Vokietukas įsisėdęs ir abudu važiavę tolyn. Jau buvęs vakaras ir ėmę temti. Arkliai, pajutę naują keleivį, ėmę smarkiai prunkšti. Važiuoją, važiuoją per mišką, bet kelias einąs kaskart siauryn. Dėdė sustojęs ir ketinąs eiti kelio apsižiūrėti. Bet pirma dar užsirūkysiąs pypkį. Kai užsidegęs degtuką, tai netyčiomis dirstelėjęs į šalia sėdintį vokietuką. Ogi žiūrįs, kad tasai tik su viena šnerve! Dėdė supratęs, kad tai kipšas vokietuko pavidalu. Dėdė skubiai padaręs ant jo kryžiaus ženklą. Tik sucypė sušvilpė, pasidariusi smarvė ir vokietukas dingęs. Aišku, kad tai kipšas norėjęs dėdę paklaidinti. Kaip paskui toliau apžiūrėjęs kelią, tai už kokių varsnų buvusi tokia klampynė, kad iš jos ir nebūtų buvę galima išlipti, jei ten kipšas būtų dėdę nuviliojęs.”
Viena ryškiausių Justino Staugaičio charakteristikų – apibūdindamas kiekvieną žmogų, kuris vienaip ar kitaip jam labiau įsiminė, jis stengėsi įžvelgti tiek gerąsias, tiek silpnesnes savybes, siekdamas išlikti kuo objektyvesnis. Net jeigu žmogus nepatikdavo jam asmeniškai, Staugaitis vis tiek sugebėdavo atrasti kažką gero jame. Štai keli pavyzdžiai:
„Kriaučiūnas nebuvo geriausias pedagogas, bet buvo puikiausias lietuvių sąmoningumo žadintojas. Jis visa karšta savo širdimi mylėjo lietuvybę ir mokėjo jos meilę įskiepyti kitiems. Kriaučiūnas lietuvybei gyveno, jai skyrė savo karjerą, galima sakyti, save visą. <…> Vis dėlto religijos atžvilgiu Kriaučiūno pavyzdys jaunimą veikė neigiamai. Tuomet mokslus einančio Lietuvos jaunimo akyse kaip tik ėmė gesti religinis idealas. Tačiau jaunimas be idealo gyventi negali. Kriaučiūno pavyzdys rodė, kad galima rasti kitas puikus, būtent – tautinis idealas.
Kun. Blaževičius Seinų diecezijoj buvo vienas iš pirmųjų, kurie mokslus ėjo užsieniuose. Blaževičius, gavęs kunigo šventimus, kelerius metus vikaravo Pajevonyje. Iš ten iškeliavo Romon, kame studijavo teisę. Gavęs daktaro laipsnį, parvyko Lietuvon ir trumpai pabuvęs Naumiestyje vikaru buvo pakviestas į Seinus mokytojauti. Kadangi kun. Blaževičius grįžo iš Italijos, tai mes jį italu vadindavome.
Tačiau Blaževičius nepateisino tų vilčių, kurių buvo galima iš jo tikėtis. Ne Blaževičius įdiegė naujos dvasios į Seinų santykius, tik senoji dvasia, ypač prel. Antanavičiaus atstovaujama, visiškai nugalėjo Blaževičių ir padarė iš jo tikrą seiniškio tipo dvasininką. Po keliolikos metų atvykęs į Seinus, nepažinau Blaževičiaus: iš kilnaus idealisto jis buvo virtęs patogaus ir linksmo gyvenimo mėgėju.”
Justinas Staugaitis buvo tikras lietuvis patriotas, bet visų pirma katalikas, o nuo seminarijos laikų – ir katalikų dvasininkas. Tad jam buvo ypač svarbu, kad bundantis lietuvybės sąjūdis neskatintų vis plintančios tuo metu, kaip jo vadintos, laisvamanybės ir bedievystės. Todėl jis buvo gana nepalankiai nusiteikęs aušrininkų, ypač Jono Šliūpo atžvilgiu. Vis dėlto, Staugaitis džiaugėsi lietuvybės atgimimo sąjūdžiu ir taip pat svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.
Labai įdomu stebėti ir Staugaičio charakterio augimą: iš pradžių kovodamas prieš laisvamanius jis neigė bet kokio kompromiso ar darbo kartu su jais galimybę, bet atėjus laikui kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, Staugaitis nepabijojo eiti į kompromisus, kad ir sudarant Lietuvos Tarybą: „Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje tik 4 kunigus, o dvi vietas užleisti pasauliečiams <…>. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad Konferencija neiširtų.”
Justinas Staugaitis savo atsiminimuose, rašydamas apie kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, atsimena ir gruodžio 11 nepriklausomybės deklaraciją su kontraversišku teiginiu apie Lietuvos susiejimą ryšiais su Vokietija, ir galiausiai apie mums geriausiai žinomą ir kur kas priimtinesnę Vasario 16 deklaraciją, kurioje nebeliko minimų ryšių su Vokietija, o tiesiog deklaruojama Lietuvos nepriklausomybė.
,,Lietuvos V. Taryba, negalėdama iš vokiečių sulaukti pripažinimo Lietuvos valstybės nepriklausomybės bei leidimo tą nepriklausomybę viešai paskelbti, pati ryžosi tai padaryti. Vasario 16 dieną 1918 m. Lietuvos Valstybės Taryba nutarė viešai paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Šisai aktas tapo išspausdintas „Lietuvos aide”. Vokiečiai, sužinoję tai, baisiai įširdo, tą „L. aido” numerį greituoju konfiskavo. Vis dėlto jo gana daug egzempliorių pasklido po šalį, išnešiodami žinią apie griežtą L.V. Tarybos žygį.”
Kaip mini Staugaitis, kovo 23, Vokietija galiausiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Vis dėlto kova dėl nepriklausomybės pripažinimo toliau tęsėsi ir 1919 metais. Joje Staugaitis taip pat aktyviai dalyvavo, vyko į Paryžiaus taikos konferenciją ir vėliau į Vatikaną susitikti su popiežiumi.
Šį straipsnelį manau geriausia užbaigti, vėlgi, to paties Staugaičio žodžiais, apibrėžiančiais jo jausmus Lietuvai paskelbus nepriklausomybę: „Bet kada bus nepriklausomoji Lietuva, dalykai virs visai kitaip. Kame lig šiol buvo rusiškai – visur bus lietuviškai. Mokykloj, valdžios įstaigose, geležinkeliuose, kareivijoj – visur skambės mūsų brangioji kalba! Mums jau nebereiks liežuvis laužyti, svetimos besimokant. Kareivijon patekus, niekas jau nebedaužys tau antausių, kad nesupranti, ką kalba vyresnybė. Trumpai kalbant, lietuvių kalba užims tinkamą jai garbingą vietą. Net mūsų nutautėliai ir Lietuvos pakraščių gyventojai, matydami, kad lietuviškai kalba aukščiausieji žmonės, pasiliaus niekinę lietuvių kalbą ir ims prie jos grįžti.
Su nepriklausomosios Lietuvos paskelbimu supuola Velykų šventė, Kristaus iš numirėlių atsikėlimo paminėjimas. Giedosime „Alleliuja”. Tasai „Alleliuja” šiemet turi mums dvigubos reikšmės: „Alleliuja” – kėlėsi Kristus iš numirėlių, „Alleliuja” – keliasi iš numirusiųjų Lietuva!