Urbanistinės geometrijos pinklėse – filmo „Linijos“ recenzija
Kiekvieną žmogų galima identifikuoti pagal piršto atspaudus, šunį – pagal prisilietimo nosimi paliktą žymę, tigrą – pagal unikalų kailio raštą. O kokie ženklai apibūdina miesto tapatybę? Slovakų režisierė Barbora Sliepková imasi nelengvo uždavinio rasti kinematografinį raktą į savo miestą – Bratislavą – ir įamžinti nykstančią sostinės praeitį, įvairialypę dabartį, miglotą ateitį ir paprastus, bet unikalius žmones, iš pažiūros neturinčius nieko bendro, tačiau jungiamus miesto atmosferos ir tapatybės. Šių paieškų rezultatas – socialistinio modernizmo įkvėpta dokumentinė juosta „Linijos“, kurią šiemet galite išvysti 16-ajame tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.
Raktu į Bratislavą B. Slipkovai tampa linijos: gatvių juostos, horizontai, urbanistinės architektūros detalės, troleibusų laidai, instrumentų stygos, senų ir naujų pastatų kontūrai, penklinės… Nuo pačių pirmų kadrų matome, jog šios įprastos ir kasdienybėje dažnai nepastebimos detalės iškyla į pirmąjį ir stambiausiąjį planą. Režisierė pasirenka kinematografinę kalbą, kuri visų pirma koncentruojasi į smulkias detales, jų estetiką ir simboliką. Bendri planai naudojami kur kas rečiau, tačiau jais irgi nesiekiama perduoti konkrečios informacijos ar aprėpti viso kraštovaizdžio – akcentai dedami ant geometrinių formų ir linijų, kurias suformuoja tarsi susisluoksniavusi skirtingų stilių ir laikmečių architektūra, seni, istoriją saugantys pastatai, kuriuos uždengia kylančios gigantiškos konstrukcijos iš stiklo ir betono. Pagrindinį kinematografinį leitmotyvą – linijas – išryškina spalvos, tiksliau, jų nebuvimas (filmas juodai baltas): tai tarsi pašalina aplinkos dirgiklius ir leidžia žiūrovo žvilgsniui susikoncentruoti į Bratislavos urbanistinę geometriją. Prie vientisos filmo estetikos sukūrimo prisideda ir subtilus garso takelis. Dažniausiai muziką atstoja natūralūs miesto garsai ar statybininkų pokalbiai – tai padeda atskleisti Bratislavos kasdienybę ir atmosferą – o retai įsiterpianti muzika savo charakteriu ir minimalistiškumu puikiai iliustruoja miesto tapatybę.
Tačiau „Linijos“ nėra tik vizualinė Bratislavos dokumentacija. Ši juosta atspindi dabartinį miesto pulsą, o svarbiausia – jame gyvenančių skirtingų žmonių kasdienybę ir pasaulėjautas. Filmas jautriai prisiliečia prie vienišo kompozitoriaus, besiilginčio praeities ir klajones po Bratislavą transformuojančio į muzikos garsus, prie jauno ambicingo politiko, bandančio sukurti šviesesnį rytojų, prie kantriai daugiabučio renovaciją tveriančios vienišos moters, prie jaunos menininkės, nepažįstančios savo tėvo ir bandančios sukurti konceptualų jo portretą ant duonos riekių… Iš pažiūros atrodo, jog šie žmonės neturi nieko bendra: vieni idealizuoja praeitį ir bando išsaugoti senosios Bratislavos atmosferą, kiti plėtoja modernaus šiuolaikinio miesto viziją, vieni mėgaujasi šeima ir santykiais, kiti dūsta savo vienatvės lukšte… O filme išryškinamos linijos tampa net grėsmingomis ribomis, negrįžtamai atskiriančiomis juos vienas nuo kito. Tačiau gilinantis į juostą aiškėja, jog būtent šios urbanistinės linijos tampa jungtimis, vienijančiomis skirtingus žmones. Nes, nors gyventojų vertybės, patirtys, gyvenimo būdas, pasaulėjautos ir tikslai yra iš esmės skirtingi, juos sieja jų gyvenamoji vieta – Bratislava – ir jos tapatybė. Nors visi filme vaizduojami bratislaviečiai yra nepriklausomi ir savarankiški, jų būdą ir pasaulėžiūrą formuoja miesto identitetas, o kasdienybę – sostinės ritmas ir atmosfera. Galima sakyti, jog kiekvieno jų gyvenimai apraizgyti (ne)regimomis Bratislavos linijomis, ir nors jos gali atrodyti grėsmingos, griežtos ar šaltos, būtent jos yra veikėjų namai, iš kurių kyla jų šaknys ir kuriuose jie gali jaustis saugūs bei realizuoti save.
„Linijos“ – poetiška kelionė po įvairialypę Bratislavos kasdienybę, eklektišką architektūrą ir sudėtingus žmonių gyvenimus. Tačiau ši dokumentinė juosta svarbi ne tik Slovakijos gyventojams ar tiems, kurie domisi šia šalimi ar trokšta į ją nukeliauti. Skubėjimo ir įtampos kupinais laikais ji kviečia aštuoniasdešimčiai minučių sustoti ir įsižiūrėti į kasdien mus supančias ir dėl to nebepastebimas detales: kintančius pastatus, troleibusų laidus, skirtingas eismo juostas žyminčias linijas, o svarbiausia – žmones. Paprastus, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius, tačiau savyje slepiančius daugybę unikalių istorijų ir dar daugiau vienišumo, kurį galima išsklaidyti skambučiu, šypsena, apkabinimu ar kartu išgertu puodeliu kavos. „Linijos“ kviečia pasinerti į meditatyvią kelionę po Bratislavą, o jai pasibaigus išeiti iš kino salės su klausimu: koks leitmotyvas vienija mano miestą? Kokia simbolika jungia jo architektūrą, kasdienybę atmosferą ir unikalius žmones? O dar svarbiau, jog savo lėtu tempu ir daugiaprasme estetika filmas skatina ne tik kelti šiuos klausimus, bet ir pamėginti į juos atsakyti sulėtinant tempą bei atkreipiant dėmesį į tai, ko paskendę kasdienių rūpesčių jūroje nebepajėgiame pastebėti.
Festivalis „Nepatogus kinas“ organizuoja specialius filmo „Linijos“ seansus Žemės ūkio rūmuose Kaune, lydimus ekskursijų po neatrastas modernizmo erdves. Daugiau informacijos apie tai rasi čia.