54.227.97.219
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Austėja Dumčiūtė
Data
2021-10-28

„Tuštuma viską praris. Neapykanta nugalės“

Autorius
Austėja Dumčiūtė
Data
2021-10-28

„Tuštuma viską praris. Neapykanta nugalės“

„Eurovizija“ – tai nuostabus konkursas, pilnas muzikos, šviesų, unikaliausių kostiumų, palaikymo riksmų iš publikos salėje ir milijonų žmonių sėdinčių namuose. Kasmet „Eurovizija“ prikausto gerbėjus prie ekranų jau nuo pat pirmųjų atrankų pradžios. Vieni dalyviai būna spalvingi ir žaismingi lyg šių metų Lietuvos atstovai grupė „The Roop“, kiti nuožmūs ir tamsūs lyg 2019 metų Islandijos atstovai grupė „Hatari“.

Kadangi „Eurovizija“ yra dainų ir muzikos konkursas, tad iš dalyvių yra tikimasi, kad jie liks apolitiški ir visas konkursas yra pastatytas apolitiškumo principu. Tačiau politika neapsiriboja vien tik parlamentarais ar ministrais. Politika yra skirta paprastiems žmonėms – menininkams, žmonėms, kuriantiems dokumentiką ir filmus, žmonėms, dirbantiems bet ką. Didysis „Eurovizijos 2019“ konkursas vyksta Tel Avive, Izraelyje, tarp jo ir Palestinos vyksta karinis konfiktas. Tad ar „Eurovizija“ gali būti nepolitiška, kai ji tampa lyg šokiu ant palestiniečių kapų? Štai koks klausimas kyla islandų grupei „Hatari“ ir net neabejoju, kad kiekvienam žiūrovui kils toks klausimas, žiūrint „Nepatogaus kino“ festivalio dokumentinį filmą „Daina pavadinimu neapykanta“ (rež. Anna Hildur Hildibrandsdóttir).

2019 metų Islandijos atstovai „Eurovizijoje“ – antikapitalistinė, antiizraelietiška techno grupė „Hatari“. Iš pradžių atrodytų, jog tai tik maištauti mėgstantys vaikinai – Klemens Hannigan, Matthías Haraldsson ir Einar Stefánsson, kartu su keliais šokėjais. Tačiau po jų odinėmis aprangomis, grandinėmis, gąsdinančiu įvaizdžiu ir stikliniais veidais slepiasi tiesos troškimas, drąsa, norėjimas kalbėti ir skelbti, jog Izraelio veiksmai Palestinoje nėra teisingi ir turėtų būti smerkiami. Šis dokumentinis filmas atkleidžia „Hatari“ kelionę nešant tokį pareiškimą į didžiąją „Eurovizijos“ sceną.

Net ir puikiai neišmanant „Eurovizijos“, šio filmo pagrindinė mintis yra lengvai suprantama, kadangi tai nėra istorija tik apie dainas ar grupės istoriją. Ši dokumentinė juosta mane privertė susimąstyti kas visgi yra laisvė? Ar laisvė yra galėjimas ištarti savo tautybės pavadinimą, ar laisvė yra galėjimas iškelti savo tautos vėliavą, ar laisvė yra galimybė nusipirkti duonos tada, kai tu nori, o ne tada, kai tau yra leidžiama? Atrodytų, kad islandams Palestina, okupacija, neteisybė, griūvantys namai, neapykanta yra taip tolima. Tačiau žiūrint šį filmą mus gali sužavėti grupės narių atsidavimas, pasiaukojimas, o galbūt net ir rizikavimas savo gyvybėmis, dėl jų įsitikinimų ir bandymo išreikti savo nuomonę dabartinėje visuomenėje, kuri kartais tampa visiškai absurdiška.

Filmas taip įtraukia, jog leidžia tapti ketvirtuoju grupės vokalistu ir prisijungti prie Klemens, Matthías ir Einar apmąstymų, veiksmų, kelionės, noro pabrėžti neapykantos mastą ir tai kaip svarbu yra kovoti prieš ją. Filmas nekelia neapykantos izraelitams, tačiau kelia pasibaisėjimą Izraelio veiksmais, kai paliestiniečiams nėra leidžiama būti palestiniečiais ir jie turi tapti izraelitais.

Grupė sukėlė ažiotažo bangą pasaulyje. Vieni juos mylėjo, kiti jų nekentė. Tačiau yra neįmanoma jų nepastebėti. O gestas, kurį atliko „Hatari“ po žiurovų balsų paskelbimo didžiosios „Eurovizijos“ finale Tel Avive, galėjo juos pražudyti, tačiau jis tik parodė, kad jei nesusivienysime ir nesudarysime taikos, neapykanta – nugalės. Būtent apie ką ir yra šis filmas

Ši dokumentinė juosta tikrai yra verta susidomėjimo ir pažvelgimo į muzikinį pasaulį ne tik kaip į meną, bet į visą tai kas slypi už jo, nes mene geri ketinimai nėra beverčiai, jie priverčia susimąstyti ir nors kruopelyte pakeisti pasaulį geresnės jo versijos link.

 

Filmų festivalis „Nepatogus kinas“ vyks iki spalio 31 d. Informaciją apie šį ir visus kitus filmus galima rasti čia.