3.238.8.102
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Mūza Svetickaitė
Data
2020-10-08

Taikiu balsu numarinti brutalų neapykantos žvėrį

Autorius
Mūza Svetickaitė
Data
2020-10-08

Taikiu balsu numarinti brutalų neapykantos žvėrį

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstome apie totalitarinių režimų priespaudą, kurią patiria nekalti beginkliai žmonės. Įvykiai Baltarusijoje, taikių protestuotojų kankinimai paskatino mus apmąstyti XX a. istoriją, laisvės kovas, masinius trėmimus, kuriuos patyrė daugelio mūsų seneliai… Galvojant apie kruviną praeitį kyla noras džiaugtis laisve, saugumu ir teisėmis, kurias turime dabar – galime keliauti, užsiimti mėgstama veikla, puoselėti gabumus, drąsiai išreikšti nuomonę, mokytis bet kuriame pasaulio kampelyje… Mes turime teisę būti savimi nesidangstydami kaukėmis. Tačiau ar dažnai susimąstome apie atokius pasaulio kampelius, kuriuose žmonės persekiojami, žiauriai kankinami ir žudomi tik dėl, pavyzdžiui, savo orientacijos? Ar suvokiame, jog XXI amžiuje dar yra politikų, teigiančių, jog jų šalyje LGBT+ bendruomenės atstovų neturi būti, o homoseksualai, bandantys kalbėti apie patiriamą priespaudą, sulauks bausmės po mirties? Tai – ne fantasmagorija, o Čečėnijos realybė. Rusijos Federacijos respublikoje persekiojamų LGBT+ bendruomenės atstovų ir juos ginančių aktyvistų istorijas pasakoja filmas „Sveiki atvykę į Čečėniją“, kurį šiemet galėsite išvysti žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.

„Sveiki atvykę į Čečėniją“ – dokumentinė amerikiečių režisieriaus David France ir HBO juosta, atvirai kalbanti apie nuo 2016-ųjų Čečėnijos vadovo Razmano Kadyrovo vykdomą aktyvią LGBT+ bendruomenės naikinimo politiką. Rusijos Federacijos respublikoje homoseksualai laikomi didžiausiu valstybės blogiu, todėl gėjai ir lesbietės persekiojami, grobiami ir kankinami pačiais žiauriausiais metodais. Kasmet daugybė homoseksualų nužudomi arba pradanginami be žinios tik dėl savo orientacijos, o kiekvienam, nepatyrusiam kankinimų, pavojus gresia kasdien – pagal šalies papročius ir įstatymus, su homoseksualais turi susidoroti net jų pačių šeimos. Tačiau žmogaus teisių aktyvistai be jokios paramos neria į pavojų ir padeda LGBT+ bendruomenės atstovams pasislėpti, gauti vizas ir rasti saugų prieglobstį Europos šalyse ar Kanadoje. Oskarui už filmą „Kaip išgyventi per marą“ nominuotas režisierius, rašytojas D. France leidžiasi į įtemptą kelionę paskui homoseksualams pabėgti padedančius aktyvistus ir parodydamas režimo sutraumuotų  gėjų ir lesbiečių gyvenimą nutapo liguista homofobija persisunkusio režimo paveikslą. Jo paneigti negali – istoriją pasakoja ne vaidyba ir specialieji efektai, o kadrai iš kruvinos aukų kasdienybės ir sukrečiantys aktyvistų liudijimai. Filmas laimėjo 18 apdovanojimų Sundance‘o, Berlyno, Majamio, Ciuricho ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Pastaruoju metu tiek mene, tiek žiniasklaidoje LGBT+ bendruomenės problemos nagrinėjamos gana dažnai. Tačiau kuo ypatingas būtent šis filmas? Šioje juostoje neišvysite moksliškų sociologų postringavimų apie žmogaus teises, jautrių žinomų žmonių pasisakymų apie žiaurų režimą ir politikavimo nepatyrus situacijos savo kailiu. Neišgirsite ir užkadrinio balso, komentuojančio ekrane rodomus įvykius ir nejuntamai formuojančio nuomonę. Nesulauksite žodis žodin surežisuotų išpažinčių, siekiančių išspausti ašarą. Tačiau, nesvarbu, kokio amžiaus, pažiūrų ir skonio esate, nuo filmo negalėsite atitraukti akių, o dėl sprunkančių homoseksualų ir jiems padedančių aktyvistų jaudinsitės kaip dėl mylimų trilerio herojų. Režisieriaus D. France komandai pavyko sukurti aukštos meninės vertės, tačiau labai žiūrovišką filmą. „Sveiki atvykę į Čečėniją“ objektyviai atskleidžia temą, tačiau primygtinai nebruka pozicijos, o leidžia kiekvienam žiūrovui susiformuoti savo nuomonę remiantis ekrane rodomais tikrais įvykiais ir net slapta nufilmuota medžiaga, įrodančia kankinimų žiaurumą.

Kur slypi šios sudėtingą problemą analizuojančios juostos įtaigumas? Manau, filmo stiprybę lemia puikiai pasirinktas pasakojimo stilius ir tikrumas. Režisierius netuščiažodžiauja ir nepristatinėja, tačiau nuo pat filmo pradžios įmeta žiūrovą į realų veiksmą: išvystame LGBT+ aktyvistą Davidą Isteevą, telefonu kalbantį su jauna mergina Anya. Ji pasakoja, jog dėdė, sužinojęs apie Anyos orientaciją, reikalauja iš merginos lytinių santykių, o jei ji nesutiksianti, grasina apie jos homoseksualumą pranešti Anyos tėvui – aukštam Čečėnijos pareigūnui, kuriam neliktų kitos išeities nei susidoroti su savo dukra. Davidas, davęs Anyai instrukcijas, sėda į automobilį ir skuba jai padėti, o režisierius seka iš paskos: matome Davido bendravimą su komanda, paskubomis mašinoje rezgamus pagalbos planus ir aptariamus artimiausios paros veiksmus. Esame įvykių centre – įvykių, nekomentuojamų ir nepristatinėjamų, tačiau besirutuliojančių pasiutusiai greitai, kur kiekviena akimirka gyvybiškai svarbi. Taip susipažįstame ir su kita aktyviste Olga Baranova, ir su visa gausia Davido ir Olgos komanda, kaip tikslaus laikrodžio mechanizmas be jokio atlygio dirbančia vien tam, kad homoseksualai galėtų pasprukti iš Čečėnijos ir gyventi saugiai. Aplankome ir būstus, kur slepiasi organizacijos globojami LGBT+ bendruomenės nariai, skaičiuojantys paskutines dienas iki išvykimo iš šios negandų žemės. Susipažįstame su režimo aukomis, išgirstame jų pasakojamas istorijas, matome dar neužgijusius kankinimų randus… Kasdienybėje regime nežinomybės sukeltą nerimą, dvejones, baimę dėl saugumo ir ateities. Įtampa, tvyranti ore, kartais sprogsta, tad išvystame ne tik palūžusio žmogaus veidu tekančias ašaras, bet ir užsisklendimą, kartais virstantį net į mėginimus nusižudyti. Nebandoma užglaistyti realybės: aukos, pasakodamos apie skaudžią patirtį, neretai dalinasi sužeidimų nuotraukomis, o režisierius retsykiais įterpia trumpus epizodus, kuriuose slaptose vietose įtaisytos aktyvistų kameros užfiksavo, kaip smogikai iš namų išėjusius homoseksualus sučiumpa ir kokius metodus naudoja sulaikydami.

Tačiau istorija tikrai nepasakojama į vienus vartus, o žiūrovas neuždaromas išvykimo laukiančių homoseksualų burbule, kuriems padėti visada pasirengę aktyvistai. Atskleidžiamas ir komandos patiriamas pavojus: regime, kaip pati kaltinimų dėl savo veiklos sulaukusi O. Baranova sprunka iš Čečėnijos su savo mažamečiu sūnumi. Matome ir atvejus, kai besislapstantys LGBT+ bendruomenės nariai neatlaiko įtampos ir pasprunka nuo juos gelbėjančios komandos tiesiai į Čečėnijos institucijų rankas. Įtemptą veiksmą papildo D. Isteevo ir O. Baranovos pasakojimai apie vieną ar kitą įvykį ar svarstymai apie žiauraus režimo iškreiptumą. O Čečėnijos politikos liguistumą įrodo įterpiami televizijos reportažai ar žiaurūs R. Kadyrovo pasisakymai: lyderis žiniasklaidai atvirai teigia, jog jų krašte gyvena tik šaunūs žmonės, o homoseksualų nėra ir neturi ir būti, ir nesileidžia į jokias platesnes kalbas apie LGBT+ bendruomenės naikinimą. Istorijos pasakojimas iš kelių perspektyvų (ne tik iš aukų ir gelbėtojų, bet ir iš naikinimo politikos iniciatorių, oficialios Čečėnijos žiniasklaidos pozicijos) atskleidžia problemos plotį visapusiškai ir nešališkai bei skatina žiūrovą ne plaukti pasroviui ir linkčioti, o savarankiškai mąstyti.

Kūriniai, nagrinėjantys LGBT+ bendruomenės temas, neretai susilaukia daugybės kontraversiškų komentarų, o kartais ir homofobiškų nuomonių: visuomenėje vis dar gajus kreivas žvilgsnis į homoseksualus, o sukurti kūrinį, aklai neginantį LGBT+ bendruomenės ir nebrukantį nuomonės, tačiau faktus pagrindžiantį svariais argumentais, nėra lengva. Homoseksualų naikinimo politika Čečėnijoje – irgi slidi tema: kalbant apie tai kyla rizika tik virkauti dėl režimo priespaudos tiems, kuriems dalis žiūrovų galimai net jaučia neapykantą. Tačiau žiūrint juostą „Sveiki atvykę į Čečėniją“ nekyla net menkiausia mintis apie aukų kaltumą ar menkos problemos sureikšminimą. Filmas nepropaguoja homoseksualizmo ir nesiekia visų įmanomų teisių LGBT+ bendruomenės nariams. Kalbama ne apie mažumų, o apie pamatines žmogaus teises: homoseksualai parodomi kaip paprasti žmonės, tik dėl savo orientacijos naikinami tarsi pavojingiausi nusikaltėliai. Vienas pagrindinių filmo herojų Maksimas Lapunovas, mylintis Čečėniją ir jos gyventojus, stebisi, kaip tokie geri žmonės staiga gali virsti žiaurumo įsikūnijimais, nekenčiančiais tavęs taip, tarsi būtum išžudęs visą jų giminę. Maksimas iš Čečėnijos priverstas bėgti ne tik su savo draugu, bet ir su tėvais, seserimi, sūnėnais ir dukterėčiomis: visa jo šeima, net maži vaikai, nebegali likti namuose ir turi slapstytis it žydai, XX amžiuje persekiojami Hitlerio. Būtent todėl šis filmas atskleidžia problemą, prieš kurią negali užsimerkti, net jei esi kraštutinių pažiūrų: nekaltų žmonių vertimas kone politiniais nusikaltėliais ir pavojų nuolat patiriančiais pabėgėliais yra praeito amžiaus totalitarizmo žaizda, kuri šiais laikais egzistuoti nebegali.

Kaip kiekvienas mūsų gali padėti šiai žaizdai užsitraukti? D. Isteevas teigia, jog tol, kol apie LGBT+ bendruomenės valymą Čečėnijoje nekalbėsime garsiai, niekas nepasikeis. Vienintelis šansas judėti į priekį – visam pasauliui be užuolankų atskleisti Rusijos Federacijos respublikoje kasdien vykdomus brutalius nusikaltimus žmogiškumui. Tą ir daro dokumentinė juosta „Sveiki atvykę į Čečėniją“. Tačiau kalbėti nepakanka – būtina, jog kiekvienas mūsų suprastų šios problemos gylį, stotų į nekaltų aukų pusę ir pasakodamas apie Čečėnijoje kunkuliuojantį pragarą prisidėtų prie ugniagesių gelbėtojų, kurie anksčiau ar vėliau užgesins neapykantos liepsnas. Nors dabar džiaugiamės laisvės ir demokratijos suteikiamomis galimybėmis, privalome žinoti, jog XX amžiaus siaubai į istorijos vadovėlį vis dar nenugulė. Neapykantos ir mažumų valymo istorija nesikartoja, ji tęsiasi, už nugaros palikdama ilgėjančią kruviną šliūžę. Žmonijos atmintyje ji niekada neišbluks, tačiau rūpintis, kaip kuo greičiau nutraukti skausmo ir kančių plitimą, turime visi, nes, leisdami blogiui vešėti, gyvybes ryjančio brutalaus drakono neilgai trukus galime sulaukti ir savo kieme. Numarinti krauju persisunkusią liguistą neapykantą – to ir siekia dokumentinė juosta „Sveiki atvykę į Čečėniją“. Žiūrėdamas filmą festivalyje „Nepatogus kinas“ prie šio tikslo gali prisidėti ir Tu.

 

Susidomėjai? Ne tik žiūrėk, bet ir apsilankyk oficialiame filmo puslapyje.