Žingsniuodama į mokyklą ar vaikščiodama jūros pakrante dažnai nusikeliu į praeitį. Mano akyse tarsi filmo juosta sukasi sudėtingi sprendimai, dilginantys pokyčiai, išsiskyrimai… Bet juos keičia naujose teritorijose sutikti žmonės, su kuriais patyriau bendrystę, patyrimai, davę niuksą į šoną ir privertę ragauti kiekvieną kasdienybės trupinėlį, erdvės, įkvėpusios svajoti ir kurti… Tada nejučiomis imu šypsotis iki lūpų kampučių sopėjimo ir dėkoti, nes tik dėl tų žmonių, erdvių ir patyrimų dabar piešiu ornamentus smėly būtent tokiu braižu. Tačiau nerimas kartais priverčia iš praeities ištraukti skaudulius, kurie laikui bėgant keroja ir ima vis labiau nuodyti kasdienybę. Irzlus žodis, nutraukęs ryšį su draugu, tie amžini žodeliai „neturiu laiko“, išstūmę iš kasdienybės mylimą veiklą… Tas nelemtas noras sėdėti ant visų kėdžių, atnešantis glėbius įkvėpimo, tačiau tildantis vidinį balsą ir stumiantis jį į pačią giliausią kūno kertelę.

Ak, tas nerimas! Ta nemiga, colio dydžio rūpestėlius paverčianti tragedijomis. Bepigu apie jas svaičioti, kai tikra nelaimė nėra palietusi manęs nė savo uodega. Būtent apie tokią katastrofą, nulėmusią jaunų žmonių gyvenimą jiems dar negimus, kalba režisierių Adriano Pirvu ir Helenos Maksyom dokumentinė juosta „Nebus viskas gerai“, kurią Lietuvos žiūrovai šiemet galės išvysti 15-ajame tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.

Vienam iš filmo režisierių, rumunui Adrianui Pirvu nuo kūdikystės išsivystė glaukoma ir dalinė neregystė. Jo mama, būdama šeštą mėnesį nėščia, 1986-ųjų balandį keliavo į komandiruotę Ukrainoje. Ji įsitikinusi, kad dėl sūnaus ligos kalta būtent Černobylio katastrofa, įvykusi moteriai lankantis šioje šalyje. 30-ies sulaukęs Adrianas nusprendžia pats vykti į Ukrainą ir kelionėje pamėginti rasti atsakymus į nuolat kamuojančius klausimus. Čia jis sutinka kitą filmo režisierę Heleną – panašaus likimo merginą, dėl Černobylio katastrofos kenčiančią chroniškus skausmus ir patyrusią daugybę operacijų. Helena ir Adrianas, nusprendę kurti dokumentinį filmą apie savo patirtis, leidžiasi į kelionę po labiausiai katastrofos paveiktus Ukrainos regionus, bendrauja su tragedijos aukomis, pamažu pažįsta vienas kitą ir semiasi jėgų sunkumams ir baimėms įveikti.

Svarbiausia, jog žiūrėdama šį filmą pasijutau lyg pati keliaučiau su režisieriais, lyg pati su smalsumu ir baime landžiočiau po šalia Černobylio elektrinės esančius apleistus namelius, menančius kadaise juose krykštavusius vaikus, lyg pati nerimaudama lydėčiau Adrianą ir Heleną į sudėtingus medicininius tyrimus ir operacijas… Lyg pati kęsčiau skausmus, mokyčiausi vaikščioti su neregio lazdele ir džiaugčiausi išvydusi dienos šviesą, o svarbiausia – radusi panašaus likimo žmogų: laikantis drauge su juo problemos neišnyks, tačiau jas išgyventi bus lengviau. Toks stiprus susitapatinimas atsiranda dėl to, jog filmo herojai yra ir jo režisieriai, ir operatoriai: jie lydi ir filmuoja vienas kitą tiek keliaudami, tiek bendraudami su Černobylio aukomis, tiek leisdami laiką kartu ar spręsdami buities rūpesčius. Taip, toks istorijos pasakojimo būdas ne visad suteikia estetinį pasigėrėjimą kino kalba, o papildomų efektų, pavyzdžiui, muzikos, beveik nėra. Tačiau už estetiką svarbesnė autentika: ji leidžia pažinti kiekvieną Adriano ir Helenos kasdienybės momentą, o kartu stebėti jų emocinius išgyvenimus ir vidinį augimą. Įdomu tai, kad už kadro nuolat girdimas Adriano ar Helenos balsas, kuriuo režisieriai kreipiasi vienas į kitą ir antruoju asmeniu pasakoja vienas kitam, o kartu ir žiūrovui, apie tai, kas tuo metu vyksta ekrane. Toks režisierių dialogas suteikia filmui nuoširdumo ir kiek primena memuaristikos ar epistolikos žanrą.

Tačiau svarbiausia šioje juostoje visgi ne fizinė, o vidinė Adriano ir Helenos kelionė. Kitų Černobylio aukų istorijose jie randa savąsias ir, reflektuodami asmenines patirtis bei lygindami jas su kitų aukų patyrimais, režisieriai-herojai ima kitaip regėti savo katastrofos paliestą kasdienybę ir fizinį (ne)įgalumą. Mane labiausiai palietė Adriano mintis, jog kitos aukos, turinčios panašią ar net didesnę negalią, nekamavo savęs žudančiais klausimais, kodėl Černobylio katastrofa nulėmė mano gyvenimą man nė negimus, kodėl tai nutiko būtent man, kas būtų, jei būčiau gimęs kitu metu, kitoje vietoje ir pan., nes tik šie klausimai neleidžia mėgautis dovanomis, kurias suteikia gyvenimas nevirkaujant dėl to, ką jis atėmė. Būtent link galvoje esančių sienų griūties viso filmo metu keliauja Adrianas ir Helena, megzdami jautrius santykius, bandydami vienas kitam padėti ir mokydamiesi iš vienas kito slystelėjimų.

Praeitis, leidžianti geriau pažinti dabartį ir save. Būtent tokia mintis nuolat sukosi žiūrint šį filmą. Kalbu ne apie istorijos pamokas ir praeities valstybių peripetijas, kurių suvokimas suteikia kitokį žvilgsnį į šiuolaikinę politiką, ne apie klasikinius kūrinius, be kurių nesuprasi šiuolaikinio meno, ne apie senovės filosofus, kurių idėjomis remiasi saviugdos ir dvasinio tobulėjimo mentoriai… Svarbiausia – ne universalūs dėsniai, iš pažiūros tinkantys visiems, tačiau įsižiūrėjus nepritaikomi niekam. Svarbiausia – drąsus ir atviras žvilgsnis į savo istoriją. Taip, kartais atrodo, kad jis – tarsi druska ant nesugijusios žaizdos. Tačiau suvokdamas tragiškai tavo gyvenimą pakeitusią praeitį ją paleidi ir susikoncentruoji į dabartį. Į drąsą viską palikti už nugaros ir eiti pirmyn.

Ne, šis filmas nėra dviejų Černobylio aukų sėkmės istorija. Kaip minėjo Helena, ji ir Adrianas niekad netaps normalia mergina ir normaliu vaikinu. Taip, būtent kurdami filmą jie atrado vienas kitą. Jie pažino panašaus likimo žmones, iš kurių sėmėsi stiprybės. Jie įkūnijo savo skaudžias patirtis kino ekrane ir kurdami filmą jas paleido. Jie ne tik pakeitė savo filmo žiūrovus, bet ir pasikeitė patys. Tačiau rožinės ateities nebus. Kad ir kaip norėtųsi guosti save gražiomis viltimis  ar pradžiuginti žiūrovus laiminga pabaiga, nebus viskas gerai. Tačiau šis suvokimas negniuždo.  Priešingai – jis leidžia pradėti naują etapą atviromis akimis, kurių nedengia tuščios viltys ir nusivylimai joms neišsipildžius. Būtent tai ir yra viena pagrindinių filmo stiprybių. Ne visad patogus, tačiau blaivus žvilgsnis, kurio mums taip dažnai stinga.

A. Pirvu ir H. Maksyom sukūrė unikalų filmą. Jis – ne tik pačių režisierių saviterapijos būdas. Ne tik liudijimas apie Černobylio katastrofos aukas, kurių likimai buvo užkoduoti jiems nė negimus. Ne tik dviejų neįgaliųjų bandymas permąstyti savo galimybių ribas ar rasti atsakymus, kodėl toks likimas ištiko būtent juos. Ši juosta kalba drąsią akistatą su praeities skauduliais neprimetant jiems savo sukurtų atspalvių. Tik toks žvilgsnis gali padėti aptikti praeities traumas ir naujai konstruoti savo dabartį su džiaugsmais, iššūkiais ir liūdesiu, tačiau be melo sau. Tik toks žvilgsnis gali padėti rasti nerimo priežastį, jei manai, kad nesi susidūręs su trauminėmis patirtimis, tačiau nesijauti gerai.

Bet tai – tik mano interpretacija. Gal Tave ji paskatins permąstyti savo vertybes ir labiau vertinti tai, ką laikei duotybe? O gal paskatins susimąstyti apie sudėtingą šiandienos politinę situaciją ir kaimyninėse šalyse tykančius pavojus? Gal net įkvėps pačiam(-iai) imtis veiksmų tam, kad istorija nepasikartotų? Pažiūrėk dokumentinį filmą „Nebus viskas gerai“ festivalyje „Nepatogus kinas“ ir pats(-i) susidaryk nuomonę apie šią dokumentinę juostą, kurioje režisieriai paliko daugybę temų, prasmių ir interpretacijos versijų. Pažadu – laikas, praleistas prie ekrano, bus ne tik įdomus, bet ir prasmingas.

Visą informaciją apie festivalį ir šį filmą rasi čia.