Savanorių koordinavimas: realybė ir iššūkiai
Savanorystė vis labiau populiarėja jaunimo tarpe kaip alternatyvus laisvalaikio leidimo būdas. Juk tai ne tik puiki proga įgyti naujos patirties, užmegzti svarbias pažintis, tačiau ir sudalyvauti norimame renginyje bei pamatyti jo organizavimo „virtuvę“. Vis dėlto, atsakomybė, nuo kurios priklauso, ar savanoriai liks patenkinti savo savanoryste bei ar jų darbas bus įvykdytas laiku ir kokybiškai gula ant savanorių koordinatorių pečių. Apie savanorių koordinavimo subtilybes kalbamės su „Kino pavasario“ savanorių koordinatore Vaiva Ružaite.
Kas jus atvedė į „Kino pavasario“ savanorių koordinatores? Kokias studijas rinkotės?
Savanorių koordinatore aš tapau po daug savanorystės metų. Aš pati atėjau savanoriauti į „Kino pavasarį“ ir ten savanoriavau, jei neklystu, šešerius metus ir tada man pasiūlė prisidėti prie savanorių koordinavimo. Tuo metu buvo kitos koordinatorės, o aš iš pradžių buvau savanorė, kuri padėjo jiems koordinuoti kitus savanorius. Paskui, dar po metų, tapau ne tik savanorių koordinatore, bet ir savanorių skyriaus vadove ir turiu savo komandą, kuri padeda man koordinuoti savanorius. O kalbant apie studijas, tai mano studijos yra skirtingos. Aš baigiau psichologijos bakalaurą, o magistrui pasirinkau ryšių su visuomene studijas.
Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Aš labai ilgą laiką save įsivaizdavau kaip lietuvių kalbos mokytoją. Gali būti susiję su tuo, kad mano močiutė buvo anglų kalbos mokytoja ir aš, kol vasaras leisdavau arba vaikystėje iki mokyklos, augau kaime pas močiutę, matydavau mokytojus, eidavau į mokyklą ir man mokytojai visąlaik buvo tokie gražūs, pasitempę, viską žinantys žmonės. Žodžiu, tokie žavingi ir savo žiniomis besidalinantys su jaunais žmonėmis. Mane turbūt tai žavėjo ir aš ilgai norėjau būti mokytoja, kol paskui jau baigdama mokyklą pradėjau galvoti apie perspektyvas ir nebūtinai motyvuotai, bet ši svajonė „nuėjo“ į antrą planą.
Kokių atsakomybių dar turite be savanorių koordinavimo? Kiek laiko dirbate koordinatore?
„Kino pavasaris“ yra mano toks „passion job“. Tai nėra mano nuolatinis darbas, aš dirbu su Europos Sąjungos programa „Erasmus +“ ir komunikacija švietimo ir mokymo srityje. Turiu pilnos darbo dienos darbą labiau susijusį su komunikacija ir dalį metų užsiimu savanorių koordinavimui „Kino pavasaryje“, anksčiau yra tekę ir keliuose kituose festivaliuose dirbti su šia tema. Čia ateidama galvojau apie tai, kiek laiko dirbu „Kino pasavasaryje“, tai arba penkti metai ketvirti buvo šiemet. Reikėtų iš naujo skaičiuoti, bet manau, kad penkti.
Be „Kino pavasario“, kokiuose renginiuose savanoriavote prieš tapdama tuo, kas esate dabar? Kas įsiminė labiausiai iš savanorystės?
Renginiuose be „Kino pavasario“ nesu savanoriavusi, nes aš į „Kino pavasarį“ atėjau, kai man buvo 19-ika. Aš tuo metu savanoriavau Eurodesk Lietuva, tuo metu mano pareigos vadinosi referentė. Žodžiu, dariau visokius mažus darbelius. Tarkim, atsakinėjau užklausas, ieškojau informacijos, skelbdavau naujienas portale jas parengusi, versdavau tekstus ir panašiai. O renginiuose, manau, kad nesavanoriavau. Tačiau dabar aš retkarčiais savanoriauju renginiuose, bet stengiuosi tam išvykti į užsienį, kad pamatyčiau, kaip kažkaip kitaip galima koordinuoti savanorius, praplėsčiau akiratį ir parsivesčiau tam tikrų praktikų į Lietuvą, įsikvėpčiau ir panašiai.
Iš savanorystės „Kino pavasaryje“ man labiausiai įsiminė žmonės ir atmosfera. Nes tada savanorių komanda buvo šiek tiek mažesnė. Jeigu dabar yra 250–300 savanorių, tai tada jų buvo apie šimtą, buvo daug lengviau su visais susipažinti ir susidraugauti. Buvo daug lengviau bendrauti su komanda, nes ji irgi buvo šiek tiek mažesnė ir šiek tiek arčiau savanorių. Atsimenu, kai atidarymo ceremonijos vykdavo Vingyje (jos dabar ten irgi vyksta, bet kurį laiką buvo pertrauka), būdavo tokia gyva savanorių eilė, kuri turėdavo sveikintis su žmonėmis, parodyti, kur jiems eiti, atsakyti į klausimus, bet kartu ir užtverdavo kelią ten, kur negalima eiti. Tai man irgi labai įsiminė, nes tada pro tave praeina šimtai žmonių, kurie yra pasipuošę, geros nuotaikos ir supranti, kad viskas jau prasideda ir tu galėsi dvi savaites tuo mėgautis.
Kaip apibūdintumėte gerą savanorį?
Geras savanoris yra tas, kuris dega festivaliu, kuris nori jame būti ir atėjo dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad liepė mama, draugai sakė, kad faina, reikia mokyklai kažkokių ten savanorystės valandų ir panašiai. Tas, kuris nori ten būti ir tas žmogus, kuris daug laiko leidžia kino teatre arba kitoje lokacijoje, kurioje jis savanoriauja. Visada labai matosi, kiek žmogus nori gauti ir kiek jis duoda. Tai yra labai susiję – kiek duodi, tiek gauni. Tas, kuris nori duoti daug savo laiko, savo žinių, savo šypsenos, savo pagalbos yra geras savanoris, nes jis visą laiką nužengia „extra mile“, nereikia versti žmogaus – jis padaro ir kiek reikia ir dar daugiau.
Kokia yra savanorystės nauda?
Jeigu taip trumpai ir aiškiai, tai – kompetencijos ir pažintys. Man atrodo, kad geriausia ateiti savanoriauti, kai tu turi kažkokių tikslų, kai tu žinai, ką nori pagerinti. Kartais žmonės sako, kad atėjo savanoriauti į „Kino pavasarį“ dėl to, jog nori pagerinti savo socialinius įgūdžius, nes mano, kad jie galėtų būti geresni. Galbūt žmogui sunku bendrauti su naujais žmonėmis ir jis specialiai eina į tokias pozicijas, kur reikia daug bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir po keleto metų sako, kad „aš čia sustiprėjau“. Kartais ateina žmonės turėdami tikslų susipažinti su kažkuo. Pavyzdžiui, ateiti į kino industriją, susipažinti su režisieriais, su aktoriais, su žmonėmis, su kuriais vėliau galbūt norėtų ir galėtų dirbti. Svarbu turėti tikslą, tada gausi ir žinių, ir kompetencijų. Dar savanorystės nauda yra geras ir smagus laikas. Tai visą laiką toks šalutinis poveikis, kuris nesvarbu, kokį tikslą turėjai, bet visą laiką atsitinka, nes ir draugų žmonės susiranda, ir filmą pažiūri, ir smagiai praleidžia laiką kartu.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais Jums tenka susidurti koordinuojant savanorius?
Manau, kad su tuo pirmųjų dienų iššūkiu, kai yra labai labai labai daug informacijos. Nes savanorių koordinatoriai yra mediatoriai tarp likusios komandos ir savanori. Yra darbai, kurie gali būti suplanuoti iš anksto pagal grafiką – mes suplanuojam, kokie yra darbai, savanoriai susiplanuoja, kada kuris savanoriaus. Tačiau pirmomis dienomis pasimato viskas, kur reikėjo kažko papildomai, kažkas susirgo, apie kažką nepagalvota ir tada didelis informacijos srautas keliauja pas savanorių koordinatorius, o tada jau keliauja pas savanorius. Tai turbūt yra sunkiausia, nes tai reiškia fiziškai, kad netyla telefonai, kad tu keliesi anksti, kad turi kuo aiškiau, kuo daugiau informacijos perteikti dviem šimtams žmonių, turi atsakyti į jų klausimus. Gal „Kino pavasaryje“ rečiau nutinka taip, bet kartais būna, kad žmonės baiminasi kažkokių situacijų ir tada dar turi jį raminti ir sakyti, kad viskas bus gerai, kad jie sugebės. Visame tame turi išlikti aštraus šalto proto ir atidėti bazinius poreikius, pavyzdžiui, pavalgyti (juokiasi) ar pamiegoti, nes tuo metu svarbu, kad visas mechanizmas užsikurtų ir veiktų, nes nuo to, kokios bus pirmos dienos, priklauso, kokios bus visos dvi savaitės. Manau, kad tai yra pagrindiniai iššūkiai, nes visą kitą mes išsprendžiam besikalbėdami tarpusavyje.
Kokie įdomūs, netikėčiausi nuotykiai Jus aplanko darbo metu?
Man atrodo, kad nuotykiais galima pavadinti netikėtumus, bet jie dažnai būna, kai kažkas vyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pavyzdžiui, kai nutinka kas nors su filmu ir tenka matyti kaip netyčia, dėl kažkokių mums patiems nežinomų priežasčių, filmas neįsijungia. Yra taip buvę. Mes net turime susitarimą, kad balandžio pirmąją, ne kiekvienus metus taip pasitaiko, bet labai dažnai, kad jokiu būdu negalima juokauti apie filmus, apie tai, kad kažkas kažkur sugedo, nepasileido filmas, neatėjo svečias. Ir prieš kokius keturis – penkis metus koordinavau savanorius su kolega, jis pirmą kartą tą darė ir buvo balandžio pirmoji, jis man skambina ir sako: „Vaiva, sustojo filmas tokioje ir tokioje salėje“, o aš buvau tada mieste, nes iš kino teatro ėjau namo, kol paskui po kelių skambučių supratau, kad čia buvo pokštas. Tada paskambinau pasakyti, kad mes taip nedarom. Tada kitą dieną kokią antrą valandą dienos aš gaunu žinutę iš savanorio, kad ten kažkurioje salėje sustojo filmas, tada žiūriu, kad dar viena žinutė bet jau kita salė, tada man skambina kolegė, kuriai kažkas rašo ir tada kažkas, kas pats yra tam filme rašo, kad sustojo filmas ir tai yra penkios skirtingos vietos. Ir aš galvoju: „gerai, savanoriai gal ir galėjo susitarti tarpusavyje, bet savanoriai ir koordinatoriai, ir organizatoriai negalėjo susitarti tarpusavyje“. Tada turėjom tokią situaciją, kai dėl trumpo elektros dingimo ar panašios priežasties tiesiog sustojo filmai penkiose ar šešiose salėse Vingio kino teatre. Mums tą situaciją reikėjo greitai išspręsti ir susiderinti, kas kurioje vietoje bus ir ką sakys, ir išsiaiškinti, kiek laiko čia užtruks. Kai tokie kuriozai retkarčiais nutinka, tada pamatai, kokio stiprumo tavo komanda ir kaip gerai tu turi žinoti, su kuo reikia kontaktuoti, kaip svarbu, kad savanoriai maksimaliai greitai mums pasakytų ir, kad mes tada greitai nuspręstume kas kur eina, kas ką sako, susiderintume ir išspręstumėme problemą. Tokie nuotykiai labiausiai įsimena.
Kuo Jus žavi kinas?
Manau, kad žavi istorijomis, kurių tam tikra dalis nenutiko ir niekada nenutiks mano gyvenime, tad man tiesiog įdomu pasižiūrėti, kaip gali būt. Taip pat žavi galimybė pakeliauti būnant savo valstybėje, nes dalis filmų yra labai stiprūs kultūriškai, pavyzdžiui Irano kinas padeda susipažinti su kultūrinėmis tradicijomis, kurios man niekada nebus pažįstamos, jeigu nepavyks nukeliauti į Iraną. Tai yra įdomu, nes būdamas kino salėje per trumpą laiką gali nusikelti į visai kitą žemyną, kitą šalį, pamatyti kaip ten kas atrodo, kaip žmonės bendrauja, kokios jų problemos, iššūkiai.
Kuo „Kino pavasaris“ Jūsų manymu skiriasi nuo kitų festivalių?
Pirmiausia, skiriasi dydžiu ir mastu. „Kino pavasaris“ yra didžiausias Lietuvoje, išsiplėtėme iki maždaug dvidešimties miestų Lietuvoje, kuriuose vienu metu yra rodomas kinas. Taip daro ne visi festivaliai, kurie keliauja po miestus, jie dažnai parodomi Vilniuje ir tada keliauja į kitą miestą ir dar į kitą, o mes rodome ir didmiesčiuose, ir mažesniuose miesteliuose vienu metu. Šiemet išsiplėtėme iki visos Lietuvos, kai išsikėlėme į internetą. Čia gal komplimentai man ir mano komandai, bet aš manau, kad „Kino pavasaris“ skiriasi nuo kitų festivalių kokybišku savanorių koordinavimu. Tai pagrindiniai skirtumai, nes šiaip būtų galima kalbėti ir apie kino programą, komandą ir idėjas. Kartais atrodo, kad mažai kur sutiksi komandą, kuri taip gebėtų surasti kūrybiškų ir įdomių bei inovatyvių sprendimų iš įvairiausių situacijų. Kai prisigalvoji linksmų dalykų ir kai reikia spręsti kažkokį iššūkį, tie sprendimai kažkaip ateina, nes, matyt, esam išmokę dirbti visi kartu ir įkvėpti vieni kitus, ir palaikyti. Su komanda jautiesi kaip su šeimos nariais, nes kuriam laikui tai tampa tavo šeima. Bent jau man visada po festivalio reikia prisiminti, tai kas tie mano kiti draugai yra ir ką aš čia dar mėgstu veikti be ėjimo į kino teatrą ir bendravimą su tais žmonėmis, kurie yra festivalyje.