54.227.97.219
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Gustė Vyšniauskytė
Data
2021-10-15

Šalia

Autorius
Gustė Vyšniauskytė
Data
2021-10-15

Šalia

„Aš galvoju apie savižudybę“. Ką darytum, išgirdęs tokį sakinį iš savo artimo žmogaus? Per daug skaudu apie tai svarstyti? O galbūt net nereikia šio momento įsivaizduoti?

Nenuostabu, juk Lietuvoje per metus įvyksta daug savižudybių. Esame pirmaujantys Europoje (ir šįkart, deja, ne krepšinyje). Tačiau skaičiai juk nieko nepasako, mums kalba tik realių (o kartais ir išgalvotų) žmonių istorijos, kurie sužavi, įkvepia, paskatina kažką daryti kitaip. Viena iš tokių istorijų pasakojama Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie Lietuvoje nufilmuotame dokumentiniame filme „Būsiu su tavim“.

Jei paklausčiau, kuo išsiskiria Kupiškis, turbūt atsakytum, kad jis yra netoli Panevėžio, mažas, gražus miestelis. O štai kur kas liūdnesnis išskirtinumas – jame iš gyvenimo pasitraukia daugiausiai žmonių visoje Lietuvoje. Vis dėlto šio filmo herojės – psichologė Valija ir policininkė Gintarė daro viską, kad tokius gniuždančius faktus galėtume pristatyti tik būtuoju laiku. Jos lanko vienišus žmones, klauso jų istorijų, stengiasi suprasti ir parodyti, jog jie yra svarbūs.

Gera žiūrėti lietuvių režisierės dokumentinį filmą. Tokį rimtą, bet šviesų. Tokį aktualų mums, lietuviams, ir visiems.  Nes pasakyti „viskas bus gerai“ arba „neliūdėk“ sugebam, tik, ar tai nors kiek padeda? O gal atvirkščiai? Klišinė, iš tiesų daug nepasakanti frazė parodo, kad nežinom, kaip reaguoti. „Daugelis, turbūt, net negali įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuris galvoja apie savižudybę. <…> Labai giliai viduje jis tikisi būti išgelbėtas. Šie žmonės yra šalia mūsų. Tik kartais nematomi. Arba todėl, kad mes nenorime jų matyti, arba todėl, kad nepajėgiame“, – tai Valijos žodžiai, ištarti TEDxVilnius 2017 konferencijoje. Visi, esantys salėje, pakelia rankas jai paklausus, kas norėtų išgelbėti tokį žmogų. Tik kaip tai padaryti?

„Turbūt kiekviename name yra istorija, sunkus gyvenimo periodas“, – svarsto Gintarė, bendražygėms vykstant toliau vykdyti savo misijos. O fone skamba Baltojo Kiro „Lupytės“ – „Aš dėl tavęs lūpytes padažiau…“ Kartais tas „dėl tavęs“ itin svarbus, nes parodo, kad šalia yra kitas.

Tik neišsigąsk. Tai nėra niūrus filmas (nepaisant to, kad jį žiūrėdama verkiau gal tris kartus). Jis kalba apie draugystę. Vienybę, siekiant gyvybiškai svarbių pokyčių. Patirkime, ką tai reiškia iš labai arti. Visai šalia.

Visą informaciją apie „Nepatogaus kino“ festivalį ir šį filmą rasi čia.