44.210.77.73
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Transmutation Theatre
Data
2023-02-10

Režisierius P. Makauskas: dabartinė teatro kryptis slypi atvirume, empatijoje, artume, betarpiškume, gebėjime išgirsti ir suprasti vienas kitą

Autorius
Transmutation Theatre
Data
2023-02-10

Režisierius P. Makauskas: dabartinė teatro kryptis slypi atvirume, empatijoje, artume, betarpiškume, gebėjime išgirsti ir suprasti vienas kitą

„Transmutation Theatre“ yra naujas pavadinimas Lietuvos teatro erdvėje, kviečiantis žiūrovus prisijungti ir augti su teatru nuo pačios pradžios. Teatras ieško savojo žiūrovo, nebijančio kelti sau iššūkius, ieškančio atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, taip pat – nesivaikančio vienadienių madų, norinčio dalyvauti kameriniuose, laboratoriniuose ieškojimuose. Paslaptingu vardu besivadinantis teatras kviečia į teatro premjerą – lemtingą pradžios kelią – „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove” pagal garsaus portugalų poeto, prozininko Fernando Pessoa „Nerimo knygos“ tekstus. Pristatome interviu su teatro vadovu, režisieriumi Povilu Makausku.

 Kaip kilo mintis įkurti teatrą?

Rašydamas magistrinį darbą apie alchemijos kontekstus, o veikiau – metatekstus Šekspyro kūryboje, studijavau nemažas apimtis alcheminių veikalų, jų analizių. Tiesą sakant, studijų metais buvau tiesiog pamišęs dėl alcheminės tematikos, surinkau nemažą knygynėlį, basčiausi po įvairius muziejus… Drįsčiau teigti, kad tai buvo savotiška aistra ar simbolių sukelta karštinė. Mintį pavadinti teatrą transmutacijos teatru sąlygojo pati alcheminė literatūra.

Kodėl teatras pavadintas „Transmutation Theatre“?

Tikslus ir konkretus žodžio „transmutacija“ pasirinkimas mintyse užgimė skaitant Carl Gustav Jung knygą „Psychology and Alchemy“ (liet. „Psichologija ir alchemija“). Išties nuostabus tekstas, gaila, kad neišverstas. Jung‘as naudoja gausią alcheminės dailės kolekciją, pavadinkim tai simbolių kupinu žemėlapiu. Tariant paprastai, jis tame žemėlapyje braižo pagrindines savo gyvenimo idėjas, introspekciją, sąmonės ir pasąmonės santykius ir t.t. Psichoanalitikas tampa gyvate, kuri savo vingiais jungia paciento vidaus priešybes, o filosofinis auksas ar išminties akmuo – atrasta savastimi. Ši, Jung‘o nuosekliai sukurta alchemijos ir žmogaus psichikos parabolė, atskleidė daugybę nuojautų, įvyko toks, pavadinkim, lengvas nušvitimas, jaučiausi lyg į gan painią, iš daugybės detalių sudarytą dėlionę, dėčiau tą išlauktą paskutinę detalę, kuri staiga leidžia matyti visumą.

Transmutacija – veiksmas ir procesas, verčiantis netauriasias substancijas tauriosiomis. Taigi, teatro pavadinimo prasmė gan paprasta ir aiški, jis sufleruoja susitelkimą ne į rezultatyvumą, o į alcheminį veiksmą, siekį, idealą, paiešką, laboratoriją, procesą.

Pats pirmasis teatro spektaklis dažnai tampa tarsi kelrode žvaigžde, atskaitos tašku teatrui. Pasirinkai interpretuoti garsaus portugalų rašytojo romaną „Nerimo knyga“. Kokią matai teatro kryptį?

Turbūt kryptis ir yra žvaigždė, matoma tik esant palankioms aplinkybėms, absoliučiai nepasiekiama ir, veikiausiai, tik juntama ar įsivaizduojama. Dabartinė kryptis slypi atvirume, empatijoje, artume, betarpiškume, gebėjime išgirsti ir suprasti vienas kitą. Sakyčiau, mūsų teatro žvaigždė kažkur ten… Kurdamas spektaklį leidau sau būti atviresniu, kalbėti apie tai, kuo tikiu, kur esu pasiklydęs ir aktoriai pamažu atsivėrė, padarė nuostabių atradimų. Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis išties nepaprastai talentingi ir jautrūs aktoriai, leidę man iš naujo atrasti malonumą ir užsispyrimą dirbti su aktoriumi. Spektaklyje mes kalbame apie transformacijos troškimą, apie bandymą įveikti depresyvią būseną, apie patiriamą nerimą, jo gelmę, vienatvę, tamsą, kūrybinį akligatvį, savotiškai šiuolaikišką arogantiško menininko įvaizdį. Apie atsiskyrėlio patirtį, antrininko poreikį, Bernardo – paprasto žmogaus, kontoros tarnautojo – vaizduotės reiškinius. Apie santykį su kūryba ir šio santykio kaitą… Spektaklio pastatymui skyrėme daug laiko, tai tikrai nėra spektaklis su viena „žinute“ ar mintimi. Tai – pokalbis. Nors kalbame išties aktualiomis temomis, mes nekuriame „socialinio teatro“.

Teatro kryptį gan tiksliai gali apibrėžti spektaklyje tariama Pessoa mintis: „Aš esu scena, kurioje veikia įvairios pjesės.” Žmoguje, aktoriuje, jo vedamame procese slypi savo gyliu ir spalvingumu vis dar galinčios mus nustebinti erdvės.

Itin įdomi rašytojo Fernando Pessoa mįslinga asmenybė, atsiskleidžianti „Nerimo knygos“ puslapiuose, ir pačios knygos, sudarytos iš niekada anksčiau nepublikuotų rankraščių, gimimo istorija. Ką rašytojui reiškė šie rankraščiai?

Autorius garsus ir dėl kitų kūrinių, poezijos, bet turbūt labiausiai – dėl fenomenalios biografijos, o jei dar tiksliau – gyvenimo it neaprėpiamo literatūrinio projekto. Jis norėjo parašyti šią knygą, ją užbaigti, surasti jai formą. Klaidinga manyti, kad ji neturėjo būti publikuota, autorius to tikrai norėjo ir, neabejoju, tuo džiaugtųsi. Juolab, knygoje Pessoa užsimena apie skaitytoją, kurį, galbūt, jis ras praėjus amžiams. Šie rankraščiai buvo jo sielos išpažinties dienoraštis. Įsivaizduoju, kaip jis skubiai bandydavo užrašyti nušvitimo būseną kavinėje ant pirmo pasitaikiusio lapelio, aplinkiniai žvelgdavo į jį kaip į pamišėlį ar girtuoklį. Na, aš jį įsivaizduoju kaip Dievo, keistos alcheminės dvasios ar angelo paliestą žmogų.

Vienas žmogus pasidalino keista mintimi – jis teigė „Nerimo knygą“ laikantis šalia lovos greta Švento Rašto. Juk ir man teko užmigti ir pabusti su Pessoa mintimis. Kai kurias mintis, sakinius norisi „pasinešioti“ pusdienį, dieną ar dvi ir tik vėliau sugrįžti ten, kur sustojai. Tai tikrai nėra įprastas skaitymas, veikiau – gyvenimas su knyga.

Šiandien vykstantis karas Europoje dažnai kelia tapatybinius, egzistencinius klausimus. Kaip keičiasi mūsų tapatybė gyvenant šiais neramiais, baugiais laikais? Kas šiandien yra nerimas?

Spektaklyje naudoju frazę: „Bodesys – tai mitologijos stygius.“ Žmogus ar žmonija remiasi pasakojimais, mitais. Galime tai neigti, tačiau vis vien esame pasakojimo dalis, tai puikiai įrodė, pavyzdžiui, rašytojas Joseph Campbell visu savo gyvenimo darbu. Mes gyvename išties keistu laiku, tarkim, žodis „mitas“ žiniasklaidoje dažniausiai naudojamas absoliučiai pakeičiant jo tikrąją reikšmę, norint apibrėžti kažką fiktyvaus, sumeluoto ar dirbtino. O iš tiesų, mitas atlieka ne tik socialines ar edukacines funkcijas, viena iš jo funkcijų – metafizinė.

Taigi, susiečiau radikalėjančią ir brutalėjančią tikrovę su giliai žmoguje nepatenkintu metafizikos troškimu. Negi dabar balsuosi už žmogų, kai šalia – pusdievis Trump’as ir t.t. Juk tie „lyderiai“ yra tokie brutalūs kaip kai kurie antikos dievai ar mitiniai veikėjai. Na, tik skraido jie ne su pegasais ar saulės vežimais, o su sraigtasparniais. Vienaip ar kitaip, nusileidžia iš dangaus.

Galvodamas apie tapatybės kaitą karo kontekste, pirmiausiai galvoju apie savo kartą. Mūsų karta išskirtinė, be traumos, gimusi nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje. Mums laisvai prieinamas europietiškas kinas, Europos muziejai, universitetai, pasaulio muzika, gera literatūra, patirtimi turtingi tėvai ir seneliai… Manau, kad šiandien mūsų tapatybės įgauna daugiau apibrėžčių, jas bandoma sustiprinti, suvienyti, išgryninti. Ir ne be pagrindo, karas tikrai keičia mus, bet pasigendu prasmingų pokalbių, atveriančių esmę, Leonido Donskio minties.

Teatro žiūrovai spektaklį „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove‟ galėjo išvysti vasario 5 dieną, taip pat galės 19 dieną Menų spaustuvėje, Kišeninėje salėje 19 val.