Rankdarbių renesansas ir laikas be ekranų: ar žmonės vis labiau grįžta prie senųjų amatų?

Mezgimas, nėrimas, naminės duonos kepimas, ir kiti rankų darbo reikalaujantys užsiėmimai ėmė traukti vis daugiau žmonių. Manoma, kad šis protrūkis įvyko COVID – 19 pandemijos metu, kuomet visi buvo uždaryti, tad pradėjome dairytis po namus (ir ekranus), taip atrasdami vis naujų vietelių, kurias galima pagražinti ar receptų, kuriuos norime išbandyti. Įrodyta, kad tokios veiklos kaip sodininkystė, dailė, darbeliai, medžio apdirbimas sąlygojo mažesnę tikimybę atsirasti depresijai ir kitiems nerimo sutrikimams, lėmė didesnį pasitenkinimą gyvenimu (šaltinis). Lietuvoje, pradžioje tik namų gamybos patiekalams, o dabar ir mezgimui bei kitiems rankas miklinantiems užsiėmimams sėkmingai atstovauja Gabrielė Žutautaitė – Naidzinavičė, tinklaraščio „Pusryčiams“ įkūrėja ir kūrėja, Rushmore agency bendraįkūrėja, turinio kūrėja ir maisto tinklaraštininkė. Ji pasidalino apie mėgiamus rankdarbius, įpročius, puoselėjančius tvarumą bei balanso išlaikymą tarp skaitmeninės erdvės ir fizinio gyvenimo.

–Nusikelkime į vaikystę – ar įvairūs kūrybiškumo reikalaujantys pomėgiai, užsiėmimai visuomet figūravo jūsų gyvenime?

–Uoj tikrai. Miglotai, bet pamenu, kad ankstyvos vaikystės kambarys buvo nuklijuotas mano pieštais piešiniais. Vėliau, jau paauglystėje, pradėjau eksperimentuoti su įvairesnėmis kūrybiškumo formomis: mokykloje mėgau nerti ir megzti, lipdžiau iš modelino, iš visokių rankdarbių atliekų gaminau papuošalus, bandžiau konditerinius receptus. Be to, kiek save pamenu, visad mėgau gaminti rankų darbo dovanas šventėms. Šiandien nuo šių hobių toli nepabėgau: prieš porą metų ir vėl ėmiau megzti, namuose lipdytą modeliną pakeitė molis keramikoje, o draugai šiemet Kalėdų proga ir vėl gavo valgomas dovanas.

–Ar pastebite, kad, anksčiau atgyvenusiais laikyti užsiėmimai, dabar išgyvena renesansą? Kaip manote, kas galėjo tai lemti?

–Nesu antropologė, tad ekspertauti nedrįstu, bet įtariu, kad bent jau mano socialiniame burbule rankdarbių hobiai grįžo su noru (ir galimybėmis) sulėtėti, atitrūkti nuo greito kasdienio tempo. Įtakos gali turėti ir tai, kad daugelis mūsų darbo dienas leidžiame prie kompiuterių. Kai visą dieną mirksti skaitmeninėje erdvėje, labai gera laisvu metu sukurti ką nors fiziško, apčiuopiamo ir rezultatyvaus. Iškepus duoną, numezgus ar nunėrus kelias eiles, rezultatą ir progresą gali paliesti ir pamatyti iškart.

–Ar nemąstėte apie, pavyzdžiui, brunch‘o (vėlyvieji pusryčiai) gaminimo ar mezgimo dirbtuves? O gal receptai, kuriais dalinatės socialiniuose tinkluose, galėtų įgyti fizinę formą?

–Kol kas idėjomis ir įkvėpimais gera dalintis skaitmeninėje erdvėje, bet jeigu kils tokia mintis – mielai į jas pakviesiu.

–Ar praktikuojate „digital detox“ (sąmoningas laikas be ekranų)? Jei taip, kaip tai atrodo kasdienybėje?

–Šventiniu sezonu, gruodžio mėnesį, kaip tik jaučiausi labai įsigazavusi su laiku, praleistu telefone, tad šiemet pradėjau skirti tam daugiau dėmesio. Pirmiausia, įsivedžiau apribojimus pati sau – pramogines (pavyzdžiui, soc. tinklų) programėles telefone užsiblokavau nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto. Nors įprastai tokiu metu naršau ir taip retai (vakare mieliau skaitau ar mezgu), išjungtos programėles leidžia išvengti paslydimų. Aišku, detoksikuotis nuo ekranų padeda ir tie patys hobiai. Megzant, sekant receptą ar net žygiuojant miške gana sunku kartu ir mirkti telefone, todėl tiek sau, tiek kitiems rekomenduoju vietoj telefono į rankas geriau pasiimti kokį įrankį prasmingesniam užsiėmimui.

–Kaip jūsų santykis su maistu ir kasdieniais ritualais pasikeitė nuo tinklaraščio pradžios iki šiandienos?

–Atrodo, kad nuo tinklaraščio „Pusryčiams“ sukūrimo pradžios šiandien jau esu apsukusi visą ratą – santykis su maistu ir kasdieniais ritualais sugrįžo į tą patį tašką, kuriame buvo, kai tinklaraštį tik pradėjau kurti. Prieš septynerius metus, kai pradėjau dalintis, maistas (ypač – pusryčiai) man buvo labiausiai apie ritualą. Kad niekur nereiktų skubėti, iš lovos kyli anksčiau, pasigamini ką nors skanaus, vėpsodama pro langą arba į laidą „Labas rytas, Lietuva“ lėtai pasimėgauji, o tada – jau visi likę dienos reikalai. Kai tinklaraštis išpopuliarėjo, jaučiau, kad šis ritualas tapo šiek tiek surežisuotu. Vienu metu jau iš vakaro galvodavau, ką pasigaminti, ką parodyti, kaip sudominti. Gaminimo ir valgymo procesą pertraukdavo maisto fotografavimas, o turiniu dažnai dalindavausi dar net nespėjusi ramiai pavalgyti. Šiandien nuo tokių ir panašių režisūrinių sprendimų, perdėto galvojimo jaučiuosi išsilaisvinusi – galiu ir vėl ramiai mėgautis savo ryto ritualais, negalvodama, kaip tai teks pateikti kitiems.

–Socialiniai tinklai yra perpildyti turinio, kaip išlaikote autentiškumą, ar reikia daug galvoti, kaip išsiskirti?

–Konkrečių taisyklių autentiškumui palaikyti tikrai neturiu, bet esu gana skeptiškai nusiteikusi prieš kopijavimą – pati stengiuosi aklai nekopijuoti idėjų, kurias jau kažkur mačiau. Mano širdžiai mielesnis yra įsikvėpimas iš aplinkos (knygų, filmų, kelionių, parodų ar ekspozicijų), tą patirtį perfiltruojant per save – pridedant ir sukuriant ką nors naujo. Specialiai „išsiskirti“ taip pat nebandau, bet jeigu kyla idėja, kurios dar niekur kitur nemačiau, jos imuosi pirmiausia.

–Visuomenėje rankdarbių kūrimas vertinamas teigiamai, tačiau perteklinis priemonių mėgstamiems užsiėmimams pirkimas gali palikti nemenką pėdsaką – atliekas. Ar vadovaujatės kokiais tvarumo principais, užsiimdama patinkančiomis veiklomis?

–Žinoma. Nemėgstu nei priemonių pertekliumi apkrauti namų, nei galvoti, kam ir kaip jas atiduoti – net nekalbu apie sąžinės skausmą svarstant tas priemones išmesti. Dažniausiai stengiuosi pirkti tik tiek, kiek reikės konkrečiam sugalvotam projektui. Jeigu matau, kad apsiskaičiavau, likučius mielai sunaudoju naujiems projektams arba atiduodu kitiems. Pavyzdžiui, siūlų likučius esu atidavusi per „Olio“ programėlę – tikiu, kažkieno paimti jie nugyveno antrą gyvenimą.

–Kaip rasti balansą tarp buvimo skaitmeninėje erdvėje (ypač kuriant turinį) ir noro gyventi lėčiau?

–Kadangi balansas – labai individualus, manau, kad jis randamas tik bandymo būdu. Mano žiniomis dar niekas neišrado formulės, leidžiančios apskaičiuoti, kiek valandų per dieną prie ekranų pavers tave laimingu.

–Kokie jūsų 2025 metų didžiausi atradimai?

• Sausio mėnesį vis dar galvoju apie lapkritį Niujorke ragautas gruzdintas bulvytes su kario padažu ir žemės riešutais – taip įsiminė, jog vis dar planuoju atkurti šį receptą.
• 2025-aisiais buvau apsėsta serialo „X-failai“ – mano kuklia nuomone, šį serialą privalo pamatyti visi, kurie nėra alergiški nepaaiškinamiems antgamtiniams reiškiniams.
• Visi bandantys ar norintys megzti turi prisijungti prie mezgėjų portalo „Ravelry“ – čia toks praktiškai mūsų Instagram‘as.
• Spektaklis-taksofono opera, kurioje sriūbavau nuo pradžios iki galo – „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“.
• Gražiausias metų muzikinis kūrinys, kurį Stokholme pavyko ir išgirsti gyvai – atlikėjo Djo daina „Potion“.

–Kadangi kalbame apie kokybišką laiką be ekranų, kokios jūsų mėgstamiausios kulinarinės knygos?

–Mylimiausią mano maisto gaminimo pradžiamokslį vis dar yra parašiusi šefė Samin Nosrat – kiekvienas, norintis bent kiek patobulinti savo maisto gaminimo įgūdžius privalo (!) perskaityti jos knygą „Salt, Fat, Acid, Heat“.

Gabrielė Žutautaitė – Naidzinavičė | nuotr. autorė Lina Jushke