Projektas ,,Ethno BiH‘24“
2024 metų rugpjūtį dalyvavau Erasmus+ finansuojamame projekte „Ethno BiH’24“, vykusiame Tuzla, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nors tai nebuvo mano pirmasis Erasmus+ projektas, jis buvo pirmasis muzikinio pobūdžio kontekste. Būtent dėl šios priežasties į šią patirtį iš pradžių žvelgiau kiek skeptiškai – nerimavau, ar tikrai rasiu savo vietą projekte, kuriame muzika yra pagrindinė ašis. Vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad šios abejonės buvo visiškai nepagrįstos, o būtent šis projektas tapo viena prasmingiausių ir stipriausių mano Erasmus+ patirčių.
Pagrindinis projekto tikslas buvo muzikos pagalba sujungti skirtingas kultūras, senąsias tradicijas ir folklorą, tokiu būdu skatinant tarpkultūrinį dialogą, toleranciją ir bendradarbiavimą. Visa projekto struktūra buvo paremta bendru didelio tarptautinio orkestro kūrimu. Čia susitiko labai skirtingi žmonės: profesionalūs muzikantai, atsivežę tradicinius instrumentus – kankles, įvairius pučiamuosius, įvairūs dainininkai, būgnininkai, taip pat ir tie, kurie save laikė tiesiog muzikos mėgėjais ar klausytojais. Projekte dalyvavo žmonės net iš 18 šalių, o kiekvienas jų atsinešė savitą muzikinę ir kultūrinę patirtį. Mokėmės folklorinių dainų iš įvairių pasaulio regionų – ne tik jas atlikti, bet ir suprasti jų kilmę, prasmę bei emocinį kontekstą. Muzika tapo universalia priemone pažinti vieniems kitus ir kurti bendrystę, nepaisant kalbos ar kultūrinių skirtumų.
Kiekviena diena šiame projekte buvo kupina garsų: rytinės repeticijos, popietiniai orkestro „workshopai”, vakariniai dainavimai ir spontaniški muzikiniai susibūrimai, kurie dažnai tęsdavosi iki vėlumos. Muzika tapo mūsų bendrine kalba – net tada, kai žodžių neužtekdavo, ritmas ir melodija viską sujungdavo.
Ypatingai svarbi ir artima man buvo patirtis su lietuvių komanda. Kartu parengėme lietuvių liaudies dainą „Kadujo“, kuri tapo savotišku mūsų kultūros pristatymu tarptautinei auditorijai. Buvo nepaprastai jaudinanti akimirka girdėti, kaip lietuviška melodija suskamba Balkanų kontekste, atliekama šio suburto margaspalvio orkestro. Dar stipresnį įspūdį paliko tai, kad visi kartu dainavome lietuviškai – skambėjo sutartinė, kurios unikalumas ir daugiasluoksniškumas sužavėjo kitų šalių dalyvius. Projekte turėjome galimybę papasakoti, kokią svarbią vietą lietuviams užima folkloras, kokia jo reikšmė mūsų tapatybei, bei pabrėžti, kad lietuvių sutartinės yra unikalus reiškinys, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šiuo pasididžiavimu dalinomės ir su Bosnijos gyventojais – lietuviška muzika nuskambėjo net trijų koncertų metu: Sarajevo centrinėje aikštėje, Tuzlos mieste bei įspūdingoje Srebrenik Fortress – viduramžių tvirtovėje, kur muzika aidėjo tarp senovinių sienų ir kūrė beveik pasakišką, laiko ribas peržengiančią atmosferą.
Nors nesu profesionali muzikantė, ši patirtis man buvo neįkainojama. Ji leido patirti, ką reiškia groti ir dainuoti vienu tempu su žmonėmis iš visiškai skirtingų kultūrų, mokė klausytis vieniems kitų ir jausti atsakomybę už bendrą skambesį. Per muziką pažinau net 18 kultūrų ritmus, išmokau naujų dainų, šokių ir muzikinių tradicijų, bet svarbiausia – išmokau drąsos būti savimi ir atvirai dalintis tuo, ką atsinešu iš savo šalies.
„Ethno BiH’24“ man parodė, kad folkloras nėra tik praeitis – jis gyvas, kintantis ir jungiantis žmones čia ir dabar. Šis projektas paliko gilų emocinį pėdsaką: bendrystės jausmą, pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad muzika gali sujungti pasaulį į vieną didelį orkestrą.
Gabijos Jonušauskaitės asm. archyvo nuotrauka