Atėjo laikas, kai daugumos žmonių kasdienybė pasikeitė iš esmės. Dar prieš savaitę, vieni iš pat ryto skubėjo į darbus, studentai į paskaitas, moksleiviai į pamokas, kur praleisdavo savo didžiąją dienos dalį.  Paprastai, laisvalaikį mes buvome įpratę išeikvoti, kokiame nors kino teatro seanse, spektaklyje, koncerte, apsipirkinėjant ar susibūrimuose su draugais, kas šiuo metu yra nepasiekiama. Daugumai, taip pat, teko atsisakyti ir ilgai planuotų malonumų: atostogų, pažintinės kelionės, praktikos užsienyje, savanorystės, todėl pristabdžius, šį gyvenimo tempą ir nespėjant suvokti, kaip viskas anksčiau mūsų gyvenimuose, vyko žaibiškai, žmonės ėmė skaičiuoti paskelbto karantino Lietuvoje dienas.

Pradėjome laiką leisti namuose. Nustojome skubėti. O, net neabejoju, kad įprastą darbo dieną, daugumai tenka skubėti: vėluoti į viešąjį transportą, susitikimą, paskaitas, darbą, o dienos eigoje, neturint pakankamai laiko dėl atidėliotų darbų, kažką greitai suvalgyti, kas pasitaiko po ranka, ir lėkti toliau. Dėl to nustojome mėgautis procesu. Nespėjame pajusti ir suprasti, kas mus supa, ką matome, darome ir išgyvename, taip sukeldami sau, tik papildomą stresą. Trumpai apie tai, ką žmogus jaučia streso metu,  labai aiškiai, kadaise paaiškino vokiečių profesorius bei psichologas Reinhard Tausch: „Streso metu patiriame nemalonius jausmus ir pojūčius. Pavyzdžiui, įtampą, nerimą, pyktį ar baimę. Dažnai aplanko mintys, kaip: „Ar aš susidorosiu?“ – „Aš nesusidorosiu!“ – „Tai per sunku!“– „Ką man daryti?“…“ Tad, galbūt, šis karantino laikotarpis, mums padės nurimti ir iš savęs reikalauti mažiau? Vakare, atsisakius vieno kino seanso, vietoje to, galėtume pasigaminti rytinius pusryčius ar pietus, taip sutaupydami ryte laiko ir išeiti iš namų, bent dešimčia minučių anksčiau, jog galėtume pasimėgauti kelionės procesu, link tikslo. Tokiu būdu, pagerintume, ne tik gyvenimo kokybę, bet ir psichologinę bei fizinę būseną.

Apie dabartinę karantino situaciją ir kaip sekasi gyventi, šiuo “lėtesniu” tempu, kalbėjausi su kelionių tinklaraštininke Ugne Vertelyte, kuri kuria tinklaraštį „Ananaso kelionės“. Ši anykštėnė jau yra aplankiusi 58 šalis ir teigia, kad kelionėms nereikia tūkstančių!

Ugne, pradėkime nuo to, kad kuri ,,Ananaso kelionės” tinklaraštį ir mokai žmones keliauti, teigdama, kad kelionėms nereikia tūkstančių. Kaip dabartinė situacija paveikė tavo veiklą?

Kadangi mano darbo pagrindas yra kelionės, tiek kitų, tiek asmeninės, likau visiškai be darbo. Žmonės karantino metu, turi būti namuose, skrydžiai, viešbučiai atšaukiami, partneriai, su kuriais bendradarbiavau pyksta, kad per mano profilį nebesulaukia klientų, todėl nutraukia partnerystės sutartis. Laukia sunkus metas finansiškai, bet džiaugiuosi, jog dar nesu didelė kelionių organizatorė, kuri vykdo užsakomuosius reisus. Tada, tokia situacija būtų žymiai skaudesnė. Dabar, šiek tiek bijau kad tinklaraštis, visos sumaišties metu „ numirs“, todėl bandau parodyti žmonėms apie keliones, nekertant valstybės sienų – po savo miestą ir po pažįstamą mišką, kad nebūtų taip liūdna, sėdint, tarp keturių namų sienų.

Jei ne paslaptis, ar buvai suplanavusi per artimiausius tris mėnesius kur nors išvykti? Ar dabartinė situacija paveikė tavo planus?

Taip, nuplaukė kelionė į Armėniją, tikriausiai nuplauks ir į Ukrainą. Balandžio mėnesio gale, turėjau išvažiuoti į mėnesio trukmės kelionę automobiliu po Europą, bet nemanau, kad tai pavyks. Birželio mėnesio kelionių dar neišsižadu, turiu vilties, kad jos įvyks.

O ką tau pačiai reiškia judėti laisvai?

Paprastomis dienomis tai reikštų pasirinkimą džiaugtis dėl laikotarpio, kuriame gyvenu – juk galiu sugalvoti ir kitą savaitę nuskristi į Afriką ir apie tai pasidalinti „Ananaso kelionėse“. Mano močiutė, apie tai net pasvajoti negalėdavo, o man kelionės atrodo įprastas ir savaime suprantamas dalykas. Ši galimybė tenkinti savo žingeidumą patirtimis yra dovana mūsų kartai. Bet kalbant apie šias dienas – laisvas judėjimas, tai didelė atsakomybė ir pasirinkimas, tarp savimeilės (man nieko nenutiks), ir meilės (galbūt „siurprizą“, nunešiu kitam, kuris silpnesnis, todėl renkuosi apriboti savo laisvumą).

Daugelio iš mūsų genyvimo tempas šiuo metu yra lėtesnis. Ar esi iš tų žmonių, kurie nuolat skuba bei kaip tau sekasi planuoti laiką?

Niekada nesugebu planuotis laiko, esu visiška priešingybė tiems, kurie tai daro, bet ir tuo džiaugiuosi. Ypač, šiuo metu. Nors buvo ilgas etapas, kurio metu nesugebėjau susitaikyti su šia savo savybe. Bet dabar, kai visų gyvenimo upės, pavirto upeliais ir matau kaip žmonės trečią karatino dieną nebežino, kur pasidėti, tikrai nusišypsau – visą šitą jau praėjau prieš kelis metus. Man pasisekė, nes savuoju nesrauniu upeliu, plaukiu jau labai ilgai. Esu su tuo susitaikiusi, įpratusi, prie jo lėto tempo ir trumpoje perspektyvoje nelabai jaučiamo našumo.

Pati esu tavo kuriamo turinio aktyvi sekėja ir nepraleidau pro akis, kad jau žinant apie koronaviruso plitimą, su savo širdies draugu vykote į Paryžių. Papasakok plačiau, kokie įspūdžiai bei ar laikėtės, kokių nors ypatingų taisyklių? 

Vasario viduryje virusas, dar nebuvo tiek paplitęs, bet prieš kelionę ieškojau informacijos apie situaciją, kuri neatrodė labai blogai: mūsų kelionės metu, visoje Prancūzijoje buvo apie 20 ligos atvejų ir tai ne pačiam Paryžiaus mieste, todėl baimės nebuvo. Kai baigiantis kelionei išgirdome apie pirmąją mirtį (Paryžiuje mirė turistė iš Kinijos), nepanikavome, bet pradėjome vengti susibūrimo vietų. Kadangi su draugu dirbame iš namų, buvome pasiruošę nelaimės atveju, likti Prancūzijoje, kad neplatintume užkrato, arba, jei viskas gerai, grįžę į Lietuvą karantinuotis. Galiu pasakyti, kad vaikštant Paryžiaus gatvėmis, jokio viruso net nesimatė. Jei ne naujienos internete, sakyčiau, kad prancūzai apie virusą nebuvo net girdėję. Gyvenimas vyko įprasta vaga – poros bučiavosi, vaikai žaidė žaidimo aikštelėse, žmonių gausu ir visi laimingi. Tik praėjus porai savaičių nuo kelionės prasidėjo rimti dalykai – susirgo labai daug žmonių, uždarė muziejus ir kitas lankytinas vietas.

Kaip manai, ar įmanoma šį laikotarpį išnaudoti tinkamai? 

Žiūrint, ką kiekvienas laiko „tinkamai išnaudojamu laiku“. Šiuo metu, sėdėdami namuose ant sofos, gelbėjame kitų sveikatą ir visą pasaulį, o visi papildomi niuansai – knygos skaitymas, namų tvarkymasis – tik mažos, nereikšmingos detalės. Bet visada galima praleisti laiko miške, kur tikrai prasivalo mintys bei „prasivėdina“ galva.

Tavo nuomone, ar išmoksime gyventi ramiau? Pradėsime dažniau atsisakyti kino teatrų, renginių ir kitų panašių dalykų?

Laikinai. Tada, viskas pasimirš ir vėl paskęsime lėkime. Bet gyvenimas, tik tuo laikinumu ir nuostabus.

Ko palinkėtum tiems, kurie svajoja ar slapta mėgsta keliauti?

Palinkėčiau, naudotis teikiamomis galimybėmis. Keliavimą po pasaulį, mes priimam kaip paprastą, savaime suprantamą dalyką, bet dabar kai vyksta toks atsitraukimas, ateina naujas suvokimas, kad ši galimybė yra ne kas kitas, o dovana. Linkiu, išmokti ja džiaugtis.

Ką siūlai nuveikti karantino metu?

Na, o ką veikti? Žinoma, kad išsimiegoti, nes paskui būsime nepatenkinti, kad vėl teks anksti keltis. Jeigu karantinuojatės su antrąją puse, tai išnaudokite, šį laiką tinkamai. Daug mylėkitės – virusas, tikrai pasimirš mylimojo glėby. Aplankykite, šalia esančius miškus, surinkite jame šiukšles (nes tikriausiai šiais metais akcija „Darom“ bus taip pat atšaukta). Nepamirškime ir knygų, juk tai būdas pakeliauti mintimis. Susitvarkykime spintą, o nereikalingus drabužius, galime parduoti ar atiduoti reikalingoms įstaigoms. Ir, žinoma, sportuokime. Pats geriausias būdas pastiprinti organizmą ir geriau jaustis pačiam.