Turbūt retas lietuvis dar nėra girdėjęs apie Amerikoje gyvenančią lietuvę – talentingą atlikėją, dainų kūrėją ir muzikantę, kurios kūriniai skamba tiek „Spotify“, tiek įvairiose socialinių tinklų platformose. Daugiausia jos turinio galite rasti „TikTok“ platformoje (@algiepowers), kur ji išgarsėjo karantino metu. Šiandien ją seka milijonai.

Mane ypač žavi Aldonos jaunatviška, tačiau kartu ir išmintinga siela. Iš karto radome bendrą kalbą ir sutarėme, kad gyvenime dar laukia daugybė nuostabių akimirkų. Šis interviu su ja susidės iš kelių dalių, o pirmojoje pažvelgsime į jos gyvenimo kelią – nuo vaikystės iki šiandienos. Tad leiskimės į kelionę praeitin.

Rašant apie Aldutę, būtų nuodėmė nepaminėti istorijos, kurios nerasite nė viename vadovėlyje. Nors Aldona visą gyvenimą praleido Amerikoje, ji niekada nepamiršo savo lietuviškų šaknų.

Jos tėvai, prasidėjus karui ir sovietų okupacijai, emigravo į Ameriką, tad Aldona nuo pat mažumės augo Čikagoje. Tačiau nepaisant gyvenimo svetur, ji visada puoselėjo savo lietuvišką tapatybę ir didžiavosi savo kilme.

– Aldona, kiek laiko savo gyvenime praleidote Lietuvoje ir kaip emigravus į Ameriką prisitaikėte prie užsienio kultūros, tuo pačiu išsaugant savo lietuviškas šaknis?

– Aš pati asmeniškai niekada ir nebuvau Lietuvoje. Mano lietuviai tėvai jau turėjo mano vyresniąją seserį. Kuomet jai buvo daugmaž treji metai, tada baiginėjosi karas. Na žinai, Vokietija okupavo Lietuvą. Tuomet mano tėvai suprato, kad jų ateitis – tik laiko klausimas. Kai vokiečiai atsitraukė, jie žinojo, jog rusai – komunistai – gali sugrįžti bet kurią dieną. Lietuva turėjo vos dvi savaites laisvės, ir tėvai suprato: jei išvykti, tai dabar. Jie, kartu su savo broliais ir mano seserimi, paliko Lietuvą, keliaudami vagonais. Ir jiems pavyko – jie pasiekė Vokietiją.

Tačiau ten jų laukė šiurpus posūkis – šešeriems metams jie pateko į vokiečių perkeltųjų stovyklą (ang. „displaced persons camp”). Ten gimė ir mano antroji sesuo. Vis dėlto, stovykla buvo pakenčiama – priminė barakus, o mano tėtis, būdamas vienu iš vadovų, užtikrino, kad šeima gyventų kaip galima geriau.

Jų pabėgimas iš Lietuvos – tai istorija, kurią pasakodama vis dar jaučiu jos svorį. Kai daugelis žmonių bėgo didžiulėmis grupėmis, mano tėtis nusprendė kitaip. Jis suprato, kad tokios minios taps lengvu taikiniu – lėktuvai galėjo bet kada atskristi ir juos sušaudyti. Tad jis nusprendė veikti kitaip:  „Einam ten (red. pastaba – atskirai). Atrodysime kaip eiliniai ūkininkai, einantys keliu iš po darbų.“

Taip jie keliavo pėsčiomis, kol pasiekė punktą, kuriame vokiečių karininkas reguliavo žmonių srautus. Jis skirstė juos į vagonus – vieni buvo išsiunčiami nežinoma kryptimi, kiti grąžinami į eilę. Buvo visiška sumaištis. Kai karininkas nurodė jiems eiti į dešinę, mano tėtis pažvelgė aplink ir suprato – niekas jų nestebi. Tuomet jis priėmė lemtingą sprendimą: „Jeigu aš tiesiog eisiu tiesiai, o tas „ bičas” neapsisuka ir nepastebi, niekas kitas neįtars ir nemanys, jog eiti tiesiai nebuvo jo nurodymas mums. Jie neskųs manęs ir nemanys, kad nepaklustu…” . Ir jie ėjo. Nesustodami, nesidairydami atgal. Karininkas niekada neatsisuko. Taip jie ištrūko.

Jie ėjo tol, kol pasiekė nedidelę kalvą, o tada – kiek tik galėdami greičiau – puolė bėgti. Mama pasakojo, kad kartu su jais bėgo ir karvė. Turbūt gana juokingas vaizdas turėjo būti, – švelniai nusijuokia pašnekovė.

Galiausiai jie pasiekė miškelį. Įbėgo ten ir pasislėpė. Jautė, kad pagaliau gali atsikvėpti. Iš nuovargio ir palengvėjimo tiesiog parkrito ant žemės ir verkė. Verkė, nes jiems pavyko.

Tokia yra jų pabėgimo istorija. Po to jie pateko į stovyklą, kur praleido šešerius metus. Per tą laiką susitvarkė visus dokumentus, reikalingus persikėlimui į Ameriką. Ir viskas baigėsi sėkmingai – jie išvyko. O po viso to etapo gimiau aš! Aš gimiau Čikagoje. – pasakoja pašnekovė.

Šios istorijos tikrai nerasite jokiuose vadovėliuose. Bet ji tęsiasi toliau – Aldona ir jos šeima ją kuria iki šiol. Tas pabėgimas buvo tik pradžia. Intuicija, patriotiškumas ir laisvės troškimas jų nenuvylė. Ir būtent tų, atrodytų, mažų, bet lemiamų sprendimų dėka įvyko tai, ką pašnekovė vadina „drugelio efektu“ – kai vienas pasirinkimas gali nulemti visą tolimesnį gyvenimo kelią.

– Nors aš niekada nebuvau Lietuvoje, mano gyvenimas buvo labai lietuviškas. Tėtis net neleido namuose kalbėti angliškai. Tad augau Čikagoje, kur visi aplink mane kalbėjo lietuviškai, – teigia Aldona.

Lietuvių bendruomenė Čikagoje buvo stipri. Mes rinkdavomės kiemuose, turėjome savo bažnyčią, o šeštadieniais eidavome į lietuvių mokyklą. Ten mokėmės ne tik kalbos ir istorijos – ten buvo ir tautiniai šokiai, dainavimas. Tautiniai šokiai buvo mano mėgstamiausi. Paauglystėje priklausiau šokių grupei, o penktadieniai tapo ypatingais – mes rinkdavomės, mokėmės naujų žingsnių, jautėme muziką, o kartu ir draugavome, flirtavome. Ach, ta jaunystė… – nusijuokia ji.

Vėliau ištekėjau už anglo. Atsiprašau – už amerikiečio! – vėl juokiasi. – Vaikams neliepiau kalbėti lietuviškai, nes norėjau, kad jie užmegztų ryšį ir su mano vyru. Be to, pati jau ilgą laiką buvau pripratusi kalbėti angliškai. Vis tiek buvo nelengva juos auginti lietuviškai, nes ir man „biškį“ sunkiau kalbėti lietuvių kalba. – apie lietuvių kalbos vartojimą pasakoja Aldona.

Vieną kartą, apie 1990-uosius, sutikau lietuvę, kuri į Ameriką atvyko prieš pat Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę. Važiavome keliu ir aš pastebėjau, kad ant jų automobilio buvo Vytis. Iškart atsidariau langą ir paklausiau: „Ar jūs lietuviai?“ Po to apsikeitėme telefono numeriais. Jie mane pakvietė į Vasario 16-osios renginį.

Atvykusi pamačiau daugybę žmonių, neseniai atvykusių iš Lietuvos. Ten paklausiau, ar yra galimybė suburti lietuviškų tautinių šokių grupę. Bet jų reakcija mane nustebino – jie žiūrėjo į mane keistai. Dauguma nežinojo, kaip tie šokiai atrodo, nes jų to niekas nebuvo mokęs. Po sovietų okupacijos tautinė kultūra buvo nustumta į paraštes.

Man buvo liūdna tai girdėti. Aš augau su tautiniais šokiais, man jie buvo neatsiejama lietuviškumo dalis. O štai šie žmonės, vos ištrūkę iš Sovietų Sąjungos, sakė, kad jiems dabar svarbiausia išgyventi, ne šokti. Tai buvo kultūrinis šokas man pačiai.

Bet štai tokia mano istorija.

– Ačiū, Aldona! Išgirsti šią istoriją iš jūsų lūpų yra neapsakomai nuostabu. Turbūt ir šiuo metu gyvendama Lietuvoje, labai prijaučiu viskam, ką papasakojote. Tam jausmui šokant tautinius šokius ir pan.  Klausimas šios temos apibendrinimui turbūt būtų toks: kaip puoselėjate lietuviškas šaknis dabar, po tiek metų, kai viskas jau taip pasikeitę?

– „Keeping it alive.” Hmmm… Na, pradėkime nuo to, kad abu mano tėvai jau iškeliavę anapilin. Iš artimųjų gyva liko tik mano sesuo, su ja ir turiu progą kartas nuo karto pasikalbėti lietuviškai. Bet didžiausias iššūkis man – skaitymas lietuviškai. Žinai, skaityti lietuviškai kur kas sudėtingiau nei kalbėti. Buvimas „TikTok’e“, kur gaunu daugybę lietuviškų komentarų, mane skatina nenutolti nuo kalbos. O jūs dar vartojate tokius ilgus, sudėtingus žodžius, kurių kilmės kartais neįsivaizduoju! Tačiau tai mano būdas palaikyti ryšį su gimtąja kalba.

Taip pat esu artima su vienu vaikinu iš Lietuvos – Dovydu Girucku, galbūt esi apie jį girdėjusi? (Dovydas Giruckas – veiklus 15-metis, Aldonos redaktorius, savanoriaujantis Utenos radijuje. Jis veda savo pokalbių laidą „YouTube“ platformoje, kurioje yra kalbinęs ir mūsų su Aldona pamiltą Gabrielę Vilkickytę. Be to, Dovydas groja saksofonu.).

Tu man labai jį priminei. Jūs abu – jauni, bet jau tokie veiklūs! Nesu mačiusi tiek veržlumo turinčių vaikų, kurie jau sukasi industrijose, kuria karjerą. Be galo žaviuosi tokiu jaunimu. O žinant, kad Lietuva tokia maža, tikiu, jog jūs galite įkvėpti daugelį.

Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis.

Tokia gražia gaida ir užbaigėme pokalbį apie Aldonos tautinę tapatybę. Tiesą sakant, ji įkvėpė ir mane – paskatino pažvelgti į viską kitu kampu. O tai juk tik dalis šio pokalbio! Tikimės, kad jis įkvėpė ir jus – bent tiek, kad užtektų iki kito straipsnio pasirodymo.