Sportui populiarėjant, vis dažniau susirūpinama  jaunąja karta ir tais, kas juos ugdys. Kokie iššūkiai sutinkami ir koks turėtų būti treneris?  Dėl atsakymų į šiuos klausimus, kalbiname ilgametį teniso trenerį Remigijų Balžeką.

Kodėl jums patinka trenerio darbas ?

Man patinka rezultato siekimas, man patinka tikslas, tikslo siekimas, man patinka labai aukštų tikslų siekimas. Todėl aš ir esu treneris. Aš ilgą laiką vadovavau teniso akademijai, paskiau perėjau į trenerio darbą, kuris man daug labiau patinka negu būti vadovu ar dar kuo nors. Pagrindinis dalykas yra darbas su jaunimu ir labai didelių tikslų siekimas.

Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate profesijoje?

Kiekvienas žmogus yra skirtingas  ir prie kiekvieno reikia rasti tą atskirą priėjimą. Kada tu sieki labai aukštų rezultatų, tai labai didelis dalykas yra chemijos sutikimas tarp sportininkų, cheminio ryšio buvimas.

O iššūkių sporte yra labai daug. Tai yra traumų prevencija: tai yra didžiulis iššūkis neturėti traumų – taip dirbti, kad tu negautum traumos, bet apsisaugoti nuo to yra labai sunku.

O surasti raktą į kiekvieno širdį, į kiekvieno sportininko sąmonę ir, jeigu sutampa šitie dalykai, trenerio ir sportininko, kad mūsų darbas yra bendras, tikslų siekimas bendras, tada ir yra tikimybė, kad pasiseks  tapti labai geru treneriu ir išugdyti gerą sportininką.

Kokios svarbiausios trenerio charakterio savybės?

Kaip ir kiekvieno žmogaus: supratingumas, įsiklausymas į kitą žmogų, žmogaus supratimas, pagalba jam… Visos žmogiškosios savybės yra svarbios  dirbant treneriu todėl, kad tu ilgą laiką su savo sportininkais praleidi kelionėse, treniruotėse tai tu turi būti visą laiką jam ir padėjėjas, ir pagalbininkas, ir netgi tėvas ir mama, kai į turnyrus išvažiuojame. Tai visos bendros žmogiškos savybės, tai yra svarbiausia.

Kaip randate vidurį tarp griežto, reiklaus ir atlaidaus trenerio?

Čia jau trenerio menas yra kada tu treniruotėje sugebi sportininką spausti iki maksimumo, o pertraukėlės metu arba po treniruotės sugebi jį atpalaiduoti, kad jisai nejaustų to nuovargio, kad nejaustų tos įtampos, nejaustų jokio streso. Tai čia yra gero trenerio, aukšto lygio trenerio, vienas svarbesnių bruožų.

Kokią motyvuojančią frazę dažniausiai sakote savo auklėtiniams ?

Nieko nėra neįmanoma.

Prieš porą metų interviu portalui „Delfi“ sakėte: „Perfrazuojant N. Kesminą, kuris kalbėjo apie futbolą, pasakyčiau, kad Lietuvos tenisas tokioje duobėje apskritai nebuvo“. Ar šiandien, prabėgus dvejiems metams, situacija pasikeitė ?

Ta masiškumo prasme, teniso mėgėjų prasme pasikeitė, bet jų labai daug. Tenisas tampa vis populiaresnis mėgėjų tarpe, bet profesionalių sportininkų ratas nedidėja. Kaip buvo vienas Ričardas Berankis  aukščiausio lygio sportininkas, taip ir yra . Yra dar vienas kitas. Dar Grigelis Laurynas žaidžia. Bet jau nebe tame aukštame lygyje. O iš jaunų sportininkų yra gal vienas kitas, bet iki Berankio visiems dar toloka.

Ankstesniuose interviu minėjote Nacionalinę teniso akademiją. Papasakokite apie šią idėją, viziją plačiau.

Nacionalinėje akademijoje treniruojasi geriausi sportininkai su geriausiais treneriais, jie gauna finansavimą iš valstybės, treneriai ir žaidėjai yra išlaikomi, gali įgyvendinti visus savo planus. Ten esantys sportininkai treniruojasi pagal vieningą metodiką, tai yra labai svarbu. Dabar kažkas panašaus kuriasi, bando kažką panašaus kurti, bet labai jau lėti žingsniai.

Jūsų citata: „Juk mūsų tenise po Berankio ryškesnių žaidėjų nesimato“. Ar tarp jūsų auklėtinių yra perspektyvaus jaunimo, tų kurie vieną dieną garsins Lietuva savo pergalėmis korte ?

Yra, ir ne tik tarp mūsų auklėtinių, yra perspektyvių žaidėjų visoje Lietuvoje, tik juos išauginti iki profesionalaus lygio yra nepaprastai sunku, kaip ir sakiau, reikia labai didelės ir paramos, ir finansų , ir trenerio atsidavimo, ypatingai trenerio atsidavimo, kurio labiausiai šiuo metu ir trūksta, nes gal ir pačių trenerių šiek tiek kvalifikacijos trūksta išauginti aukščiausio lygio sportininkus, bet viskas eina, juda į priekį tai taip kad – labai blogai nėra.