Savininkiško individo ir visuomenės santykio kontekste kūnas suprantamas kaip objektas, kurį lengva panaudoti, išnaudoti, transformuoti ir tobulinti. Nuolat pasikartojantis kūno kismo motyvas veikia kartu su realybe prasilenkiančiais grožio standartais, kurie įpareigoja mesti svorį, o po mėnesio vėl jo priaugti, nes taip diktuoja tendencijos, ar auginti raumenis, kurių po metų neprireiks, nes grožio etalonu taps liesas, liaunas kūnas. Dietinės kultūros pavojus slypi jos gebėjime virsti į kažką pozityvaus – pompastiškai skambantys sveikos gyvensenos pareiškimai ar atletiško kūno kultas žada ilgą ir laimingą gyvenimą. Statistiniai duomenys naivų sveiko gyvenimo pažadą ir visą dietinį mąstymą užbaigia vienu griežtu faktu – pagal mirtingumo rodiklius valgymo sutrikimai yra vienas pavojingiausių psichikos sutrikimų.

Ar šiais laikais kūnas dar gali būti laisvas? Į kūniškosios nepriklausomybės paieškas neriu kartu su fotografe Agne Papievyte. Apdovanota subtiliu talentu matyti ir suprasti žmogų, ji naikina ribas tarp to, kas laikoma normalu, priimtina, gražu ir to, kas dar laukia pripažinimo ir meilės kupino žvilgsnio.

Tavo fotografijose kūnas iškyla kaip atskiras ir laisvas subjektas bei sykiu tampa natūrali pašaipa perfekcionistiniams idealams. Socialiniame projekte „Randai“ kūno netobulumus paverti unikalia istorija ir pastebi subtilų jos virsmą į sielą gydančią saviterapiją. Ką tau reiškia perteikti kūną jo natūraliame grožyje?

Man svarbu savo darbais rodyti įvairius žmones, nes realybė tokia ir yra – gyvename įvairovėje. Aš netikiu į tokią fotografiją, kuri vaizduoja vien tik perfekcionistinius avatarus. Mano nuomone, tai prisideda prie skaudžių iliuzijų, sukelia nepasitenkinimą realiu savimi. Mūsų smegenys sunkiai atskiria, kas iš tiesų yra nuotrauka, o kas gyva realybė. Atsižvelgiant į tai suprantu, kad vaizdai stipriai formuoja mūsų žvilgsnį į kasdienybę, į kitus ir pačius save. Perteikti kūną jo natūraliame grožyje ir skirtingume man reiškia parodyti, kad matau, vertinu ir priimu mūsų kūnišką visumą. Yra atlikta tyrimų, kad žmogus galėdamas tapatintis su medijose matomais kūnais pajunta didesnį savęs ir kitų priėmimą. O priėmimas ir saugumas būti savimi yra šiuolaikinio žmogaus esminiai poreikiai.

Agnės Papievytės fotografijos

Birželio 8 dieną savo socialiniuose tinkluose pristatei trumpą videomontažą, kurį sudarė 30 skirtingų moterų krūtinių nuotraukos. Po galutinio rezultato pažymėjai, kad šis trumpas projektas tau buvo gražus terapinis momentas, visiems švelniai primenantis žmonių skirtingumą, jų neabejotiną vertę ir laisvę. Kaip manai, ar šiais laikais kūnas dar gali būti savarankiškas nuo jį ribojančių standartų? Nuo ko priklauso kūniškoji laisvė?

Manau, kad laisvė ar nelaisvė nuo ribojančių standartų formuojasi įvairiai ir kiekvienam labai skirtingai, tai priklauso nuo galybės faktorių: šeimos ir kitų artimųjų, lytiškumo, seksualumo, socialinės aplinkos ir daugelio kitų. Nežinau, ar kad pati savo kailiu patyriau kaip pasikeitė laikai ir visuomenė laisvėja standartų kūnui prasme ar kad nuolat ieškau atsakymų ir būdų kaip patogiau ir laisviau jaustis savo kūne, bet mano subjektyvia nuomone – judame laisvės keliu. Bet ar kūnas gali būti savarankiškas nuo jį ribojančių standartų? Mano patirtimi gali, bet tik epizodiškai. Absoliutus kūno savarankiškumas nuo standartų kol kas man skamba kaip Nirvana budizme. Daugelis to siekia, kai kas ir pasiekia, bet kaip tai išlaikyti? Žmogaus gyvenimas iš esmės yra vienas didelis paradoksas ir priešpriešų darinys. Taip ir čionai įdomu suprasti, kad kūniškosios laisvės siekis susiveda į tą patį priėmimo ir saugumo troškimą. Nuo mažens mokyklose esame mokomi atitikti standartus ir pritapti, tačiau pritapimas niekada nereikš iš tiesų būti priimtam. Tai suvokus, laisvės ir autentiškos išraiškos paieškos tampa dažno herojaus (kiekvieno iš mūsų) esminis gyvenimo rebusas.

Agnės Papievytės fotografijos

Valgymo sutrikimų statistiką dažnai lydi socialinė stigma – plono, patrauklaus kūno troškimas aktualus tik tarp moterų ir atletiško, raumeningo kūno siekimas pastebimas tik vyrų tarpe. Tokia iškreipta klasifikacija trukdo vyriškajai lyčiai gauti būtiną psichologinę pagalbą – vienas iš skelbiamų pagrindinių valgymo sutrikimų simptomų – pastebimai nukritęs svoris – visiškai nekoreliuoja su sportiško kūno siekimu, todėl valgymo sutrikimas vyrams net nebūna laiku diagnozuojamas. Ką kalbėti apie vyrus valgymo sutrikimais konsultuojančių specialistų trūkumą.
Socialinių mokslų daktarė Rasa Jankauskienė 2008 metais Kauno sveikatingumo centruose surengtame tyrime pastebėjo vyrų kūnų vaizdo problematiškumą: „Nors daugelis vyrų siekia priaugti kuo daugiau kūno masės, dalis jų bando mažinti riebalinį audinį sintetiniais preparatais arba užsiimdami protarpiniu badavimu.“ Paradoksalios raumeningo kūno siekimo tendencijos tampa tyrimo objektu ir užsienio specialistams. Amerikiečių profesorius Harrison Pope kartu su kitų sociologų komanda pastebėjo realybės neatitikimo paradoksą 1974–1997 m. laikotarpiu išleistuose popkultūros žurnaluose Playgirl. Tyrime pažymėta, kad pagal kūno masės indeksą modeliuojančių vyrų kūnai visiškai netenkina fizionomijos dėsnių – keturis kartus didesnis raumeninės masės prieaugis neatitinka 5 kilogramais sumažėjusio kūno riebalų kiekio. Tokio masės nuokrypio neįmanoma pasiekti be anabolinių steroidų.

Agnės Papievytės fotografijos

Prieš iškreipto išvaizdos suvokimo formavimo prisideda ir griežta mados industrijos sistema, kuriai kūnas dažnai virsta efektyviu komercijos įrankiu. Nors pastaruoju metu vis dažniau ant mados žurnalo viršelių pastebime skirtingų kūno formų, rasių ar tautybių modelius, kūno ir mados santykis išlieka problematiškas.

Kritiškai į kūną varžančią madą pažvelgusio dizainerio brito Alexander Mcqueen 2001 metų pavasario kolekcija „VOSS“ yra viena iš stipriausių kūniškojo išsilaisvinimo metaforų mados istorijoje, sykiu kūrusi visuotiniams idealams nepaveikią grožio viziją. Londone augęs Alexander – prie intensyvaus mados vyksmo prisitaikyti bandęs dizaineris, kuris per 17 metų sugebėjo pristatyti 36 savo asmeninio prekės ženklo kolekcijas ir tuo pačiu metu eiti kūrybinio vadovo pareigas prancūzų mados namuose Givenchy. Perfekcionizmas ir ambicingas noras nuolat pasiekti tobulumo viršūnę atsiskleidė ne tik jo, kaip dizainerio, karjeroje, bet ir asmeniniame gyvenime. Būdamas prestižinio mados ženklo kūrybos vadovu, jis jautė pareigą sekti tvarkingo, liauno ir savimi besirūpinančio kūrėjo įvaizdžiu – jam įkvėpimu tapo amerikiečiai dizaineriai Ralph Lauren ir Calvin Klein, kurių stiliuje ryškėjo sentimentai senajam holivudo glamūrui. Manoma, kad dizainerio sprendimas pasidaryti 3000 svarų kainavusią riebalų nusiurbimo operaciją yra būtent ir nulemtas liekno kūno kulto reiškinio.

Pagrindiniu VOSS kolekcijos pristatymo akstinu tampa teatrališka ir bjaurumo estetikai pavaldi pabaiga – centre gulinti nuoga moteris. Kolekcijos erdvė, veidrodinis kubas, imituojantis psichiatrinės ligoninės palatą, kuria ypatingą žvilgsnio perfokusavimo atvejį – apsinuoginusi moteris mato ne tik savo atvaizdą, bet ir gali įsivaizduot save jai nematomų žiūrovų akyse. Tokia atskirtį tarp moters ir žiūrovo žvilgsnio formuojanti erdvė primena dar XVIII a. pabaigoje anglų filosofo Džeremio Bentamo suprojektuotą apskritą kalėjimą – panoptiką. Šio hipotetinio projekto dizainas paremtas absoliučios kontrolės idėja – iš kalėjimo centre esančio stebėjimo bokšto sargybiniai galėjo stebėti visas kameras vienu metu, tačiau patys kaliniai pareigūnų nematė. Mcqueen kolekcijos atveju centre yra nuoga moteris, kurią stebinti publika savaime virsta sargybiniais, o ji – kaline. Tokia vaidmenų transformacija, lydima šaižaus širdies monitoriaus pypsėjimo ir dūžtančio stiklo garso, tarsi automatiškai užklausia žiūrovo, ar noras jaustis laisvu savam kūne yra nusikaltimas. Kiek ironiška, kad kalinės pozicijoje atsidūrusi nuoga moteris čia tampa natūralaus, stichiško ir laisvo grožio monumentu, o ją už stiklo stebinti publika – pasyviais, kontrolės netekusiais veikėjais.

Feministiškų pažiūrų dizaineris transformuoja tradicinę grožio sampratą – kurdamas sakraliai didingą, galingą ir net atšiaurią moteriškumo formą jis ne tik pasipriešina kūno fetišizavimo kultūrai, bet ir atveria naujas vyriškumo supratimo perspektyvas. Nuoga moteris čia tampa materialia kritikos išraiška standartizuotai visuomenei, kuriai moters kūnas dažnai tėra erotikos prekė, o vyras – ją godžiai akimis ryjantis, kompleksų dėl kūno neturintis apolonas. Iškėlęs stereotipišką lyčių klausimą, britų dizaineris žiūrovų mintis kaipmat nukreipia į amerikiečio dailininko Joel-Peter Witkin 1983 metais sukurtą „Sanitarium“. Reabilitacine ligonine įvardytame paveiksle – gulinčios moters kūną apsivijęs jos gyvybę palaikantis modifikuotas respiratorius ir virš galvos tarsi besislepiantis demonas ryškėjanti anglies juodumo dėmė kuria mistišką epizodą, žymintį apgailėtinus visuomenės grožio idealus ir jiems nepasiduodančią fatališką, atsainiai dešinę ranką padėjusią laisvą moterį.

Visada nepageidaujamas ir netinkamas kūnas vertas kiekvieno jį išteisinti norinčios akcijos, judėjimo ar žmogaus. Gaila, kad dar yra tokių, kurie socialinius body positivity judėjimus laiko populistine viršsvorį turinčių žmonių išteisinimo priemone ir pamiršta, kad mirtimi dažnai pasibaigiantys valgymo sutrikimai būtent ir kyla iš visuomenės negebėjimo susilaikyti nuo komentarų apie kūną. Nenustokime kartoti, kad kiekvieno sveikas kūnas yra skirtingas, visuomet pageidaujamas ir vertas meilės. Kiekvienas kūnas jau yra gražus, dar mums to nespėjus įsisąmoninti.

Pabaigai negalėjau rasti gražesnių žodžių nei mados žurnalistės Deimantės Bulbenkaitės tekstas, nugulęs po vienu iš fotografės Agnės Papievytės projektų: „Ko jau ko, o labiausiai grožiui nereikia standarto. Nes grožį sudaro ne detalės ir jų suma, o gerokai daugiau. Kaip mėgdavo sakyti filosofas Justinas Mikutis, gal grožio ieškome kaip vabalėliai, slenkantys šv. Onos bažnyčios sienomis. Matome tik plytas ir siūles, o viso vaizdo – niekaip. Matykime daugiau. Matykime grožį visose jo formose ir pavidaluose. Nelaukę, kol kažkas pasakys, kad gražu. Nes grožis mus jau mato mums nežinant.“

Naudingos nuorodos:

• Valgymo sutrikimų linija. Tel. 8 631 22 777 arba 8 631 55 777
• Dialogas svečiai #2 – Veronika Mudėnaitė-Savickienė (valgymo sutrikimai)
• Lengva plunksna – organizacija, padedanti sveikstantiesiems nuo valgymo sutrikimų
• Knyga „(Ne)sergu: valgymo sutrikimų sukeltų medicininių komplikacijų vadovas“ (Aut. Jennifer L. Gaudiani)
• Knyga „Žiemos mergaitės“ (Aut. Lauries Halse Anderson)
• Instagram paskyros: @taikasumaistu, @romitchell, @lina.barauskiene, @nestorasmaistas, @dydisnesvarbu; @kotryna_wellbeing
• Tendencingai. Gilyn į madą: varžanti mada ar visad netinkamas kūnas?
• „Tėvystė praktiškai“: Anoreksija paauglių tarpe
• Valgymo sutrikimų centro vykdyta paskaitų serija

—

Visos straipsnyje naudotos fotografijos – Agnės Papievytės.