Gyveni kasdien, scroll’ini ir greičiausiai mąstai: ką dabar skaitai?

Kaip ir daugelis jaunų žmonių, dažnai susimąstau apie šiuolaikines problemas, pokyčius visuomenėje ir asmenines patirtis. Supratau, kad, nors gyvenime kyla daug klausimų, atsakymus galime rasti patys – kartais kartu, o kartais vieni. Neneigsiu, jog socialiniai tinklai veikia mane ir mano emocinę sveikatą, bet tuo pačiu meluočiau, jei sakyčiau, kad jie negali įkvėpti kurti. Viena iš problemų gali būti per mažai informacijos ir ugdymo šiomis temomis. Jau pirmoje žurnalistikos paskaitoje išgirdau: aktualiausia tema – tai mes patys. Tad šis ir ateinantys straipsniai – apie mus ir mūsų „dienoraščius“.

Baimės ir atmetimas

Kartais patys nesuprantame, kas mus stabdo. Galėtume manyti, kad problema yra nežinomybė (ir iš dalies taip yra), tačiau dažnai pagrindinės kliūtys yra baimės ir atmetimas. Anglų kalboje egzistuoja plačiai vartojamas terminas – „atmetimo baimė“ („fear of rejection“), kuris dažnai tampa didesniu iššūkiu nei galime suvokti. Baimės kyla pasąmonėje, o jas stiprina mūsų aplinka ir socialiniuose tinkluose propaguojamas „tobulumo“ įvaizdis.

Man padėjo supratimas, kad svarbiausia yra tikrumas – baimės susijusios su saviraiška, dažnai egzistuoja, pirmiausia, mūsų mintyse. Nors ši mintis kiek bauginanti, tuo pačiu tai suteikia ir daug galios. Dažnai baiminamės atmetimo dėl pasitikėjimo savimi stokos arba, atvirkščiai, patys atmetame galimybes dėl baimės ar per daug mąstant („overthinking“). Kaip ir buvo minėta, kai kuriuos dalykus apmąstome vieni, kai kuriuos kartu. Šią konkrečią problemą, jau atrodo anksčiau žinotus atsakymus ir sprendimus, supratau dar šią vasarą su vieno vaikino, sutikto vos savaitę trukusiuose mokymuose, pagalba. Tai tik dar viena priežastis kodėl nereikėtų vengti galimybių, išeiti iš komforto zonos ir išbandyti, ieškoti kuo daugiau skirtingų dalykų. Galbūt ne visada, bet šitaip atsiduri tinkamoje vietoje, tinkamu laiku.

Kaip su tuo susidoroti?

Nors visiškai atsikratyti baimės neįmanoma, galime palengvinti kasdienybę geriau suprasdami problemą ir sąmoningai ją valdydami.

Žinoma, socialiniai tinklai, visuomenės stereotipai kuriami metų metus ar tiesiog spaudimas iš aplinkos nėra tobuli. Tikiu, kad tai su laiku susitvarkys, bet per tą laiką nebūtų pati geriausia mintis tiesiog laukti kol bus patogu ar kažkas pasikeis. Daug lengviau pradžioje yra padėti sau ir nebijoti užtrukti ar keistis.

Vienas iš mano mėgstamiausių jau ir socialiniuose tinkluose paplitusių metodų, kurie nereikalauja specialistų ar ypatingų įrankių, yra atmetimo terapija (angl. „rejection therapy”). Ši terapija skatina nuolat mesti iššūkius savo baimėms – tai parodo ir gerąją soc. medijų pusę, ir puikų būdą susidoroti su baimėmis. Atsakymas yra tiesiog veikti, bandyti ir išeiti iš komforto zonos, kad ir mažais žingsneliais: pavyzdžiui nueiti į atvirą mikrofoną (angl. „open mic“) ar valgyti restorane vienam, jei tai yra nepatogu.

Dažnai padeda ir apmąstymai apie tai, kad nepaisant kokios religijos esame, visvien visi sutinkame, kad šis gyvenimas yra vienas. Į nepavykusius bandymus, kad ir kaip kartais sunku, vėliau daug lengviau žiūrėti kaip pamokas, todėl bet kokiu atveju nereikėtų atsisakyti naujų galimybių.

Taip pat nereikėtų bijoti bandyti iš naujo. Visi gyvename pirmą kartą, o aplinkiniams iš tikrųjų ne tiek stipriai rūpi kaip galvojame, juk kiekvienas kasdien patiria savo išgyvenimus ir pan. Iš mano perspektyvos – svarbi dalis yra elementarus sąmoningumas.

Kūryba

Man pačiai artimiausia kūrybos forma – muzika. Tiek kitų kūrėjų, tiek savų kūrinių užuomazgos. Kaip ir anksčiau minėjau, nereikia bijoti užtrukti ar paisyti soc. medijų tobulumo. Sakyčiau man asmeniškai pasisekė, kad tėvai visada skatino šiuos pasirinkimus. Manau todėl yra labai svarbu ir patiems palaikyti artimus žmones bei kurti saugią erdvę kitų ir savo saviraiškai, tai truputį sumažina baimes.

Vasarą turėjau galimybę pakalbinti vieną mėgstamiausių ir labiausiai inspiruojančių atlikėjų – Gamką. Tai buvo vienas iš tų atvejų kai išėjau iš komforto zonos, ką paskatino jaunimo klubas ,,Kultūros avilys”, kuriame esu nepilnus metus bei meilė kūrybai. Tai iš dalies dar vienas būdas susidoroti su baimėmis – džiaugiuosi, kad Lietuvoje populiarėja ir daugėja jaunų kūrėjų darbai bei daugėja jaunimo asociacijų ar projektų, kuriančių saugią erdvę jaunimo savirealizacijai. Tai puikių patirčių suteikiančios vietos, į kurias tiesiog reikia nebijoti užeiti.

Soc. tinkluose akį ir ausį patraukė Jaunų vaikinų grupė „Saulės dievas”, motyvuojanti ne tik jų kūryba, bet ir jų nario bei gitaros mokytojo Kipro turinys TikTok platformoje (@papakiprashaisenb). Labai patiko vaizdo įrašas kuriame jis teigia: ,,Aistrą menui reikia ,,užsitarnauti”. Jeigu nori kurti meną, bet jauties blogai, kad iš tavęs magiškai neišlenda kūrybinės idėjos ir dainos. Tu grįžti namo ir pirmas tavo instinktas yra griebti savo instrumentą, kad ir kas tai būtų, bet tau tiesiog nekyla noras kurti. Nesijausk blogai dėl to. Nereikia tikėtis, kad visą laiką būsi toje zonoje. Tik dėl to, kad tu jo nejauti, nereiškia, kad nesi menininkas. Pajusi aistrą tada, kai susikurs teigiamas atgalinis ciklas. Teigiamas atgalinis ciklas yra paprasčiausiai tai, kad tau yra malonu būti kūrybos procese, tau tiesiog reikia įdėti daugiau laiko.” –  visiškai sutinku su šiuo teiginiu, ir man, kaip jaunai kūrėjai, šie žodžiai yra be galo svarbūs.

Kūryba taip pat svarbi mūsų kasdienybėje. Dauguma mokslininkų sutiktų, jog tam, kad palaikyti emocinį balansą ir šviežią protą, svarbu yra kurti, kasdien padaryti bent po vieną dalyką, reikalaujantį kūrybos, net jei nesi menininkas.

Kitų kūryba taip pat labai svarbi mūsų gyvenime, kartais labai įtakoja mūsų jausmus ar padeda juos suprasti. Manau, kad nėra „blogos” ar ,,geros” kūrybos ir nereikėtų savęs riboti dėl tam tikrų standartų.