Paminėjus Ameriką daugumai žmonių kyla mintys apie atvirus kanjonų kelius, neišblėstančias kosmopolitiško Niujorko šviesas ir išsipildančias svajones. Nors ši stebuklinga šalis skamba viliojančiai, sudėtingos migracijos sąlygos ir reikalingos lėšos dažnai verčia pergalvoti galimybes Amerikoje.

Mūsų laimei, šiais laikais daugėja įvairių programų, suteikiančių jaunimui galimybę pažinti šią vakarietiško pasaulio kultūrą. ASSIST – pelno nesiekianti organizacija, kuri, remiama JAV ambasados, kiekvienais metais išsiunčia atrinktus 10 klasės moksleivius į privačias mokyklas Amerikoje. Čia jie praleidžia pilnus akademinius metus, mokosi su bendraamžiais amerikiečiais, susipažįsta su paskirtos šeimos nariais ir užsiima įvairia veikla už mokyklos ribų.

Nors dauguma tokio amžiaus mokinių bijotų prisiimti atsakomybę ir išvykti visiems metams į tolimą šalį be tėvų, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokinė, Ieva Taraskevičiūtė mielai priėmė šį iššūkį. Dabar jau Lietuvoje esanti vienuoliktokė Ieva pasidalino savo įspūdžiais Džordžijos valstijoje, aptarė šalį apipynusius stereotipus ir pripažino nemažą kultūrinį šoką.

Ką tau reiškia ASSIST?

ASSIST  yra organizacija, padovanojusi man kol kas pačius išskirtiniausius gyvenimo metus.

Kaip tu sužinojai apie ASSIST programą?

Per klasės valandėlę mano auklėtoja mums pranešė, kad yra tokia programa, su kuria galima išvykti metams į Ameriką. Jai paklausus, ar kas nors būtų susidomėję, pakilo trys rankos. Dar atsimenu, kai man pasakė: „Tai ką tu, Ievute, toj Amerikoj veiksi?“, ir aš pati pagalvojau, kad nežinau. Na, bet vis tiek pabandžiau.

Ar nekilo baimė, pagalvojus, kad visus metus turėsi praleisti taip toli nuo namų?

Pildant anketą apie tai negalvojau, gal todėl, kad dar nesupratau, jog tai yra įmanoma. Tėvai taip pat per daug nemąstė, nes tiesiog niekas nepagalvotų, kad mergaitė iš kaimelio galėtų išvykti į Ameriką.

Kaip reagavo tėvai sužinoję, kad tu atrinkta šiai programai?

Tėtis reagavo labai ramiai, o mes su mama, atsidarę laišką, tiesiog žiūrėjome viena į kitą ir nieko nesakėme kokias 5 minutes.

Kurioje JAV vietovėje tu apsistojai?

Aš gyvenau Džordžijos valstijoje, miestelyje, kuris vadinosi Roma.  Iš tikrųjų, net ne pačioje Romoje, bet prie jos sudarytame mokyklos miestelyje. Čia gyveno visi mokiniai bei mokytojai.

Su kokiais sunkumais susidūriau projekto metu?

Šiaip aš neblogai kalbėjau angliškai, bet kai tave supa žmonės, kurių gimtoji kalba yra anglų, tu turi visą laiką galvoti angliškai ir viskas galvoje pradeda maišytis. Po kokių dviejų mėnesių pasidarė truputį emociškai sunku, nes ateina tas namų ilgesys ir tu pradedi suprasti tikrąją jų vertę.

Jei turėtum apibūdinti Amerikoje praleistą laiką keliais žodžiais, ką tu pasakytum?

Gal skambės truputį lėkštai, bet pasakyčiau, kad tai yra viena tokia galimybė gyvenime, nes realiai vienuoliktokas Amerikoje tu pabūsi tik vieną kartą.

Kaip tave priėmė šeima, vadinama „host-family“?

Iš tikrųjų aš net nežinojau, kad aš turėsiu šeimą, su kuria praleisiu atostogas ir šventes. Pirmą savaitgalį jie pasiėmė mane į svečius. Atvykus į namus, man jie pasakė, kad aš turėsiu savo kambarį ir užlipus laiptais pamačiau dvigulę lovą atskirą vonios kambarį ir net sofą. Aš tiesiog negalėjau atsistebėti jų dosnumu, na, ir kad jie priima visiškai nepažįstamą žmogų. Jie visai tai daro iš savo lėšų, todėl buvo labai smagu, kad jie taip nuoširdžiai mane priglaudė.

Ar labai skyrėsi švietimo sistema Lietuvoje ir Amerikoje?

Aš mokiausi privačioje mokykloje, kuri nebuvo finansuojama valstybės, bet labai daug lėšų skirdavo tėvai ir kiti, kurie yra įsitraukę į mokyklos veiklą. Ten buvo labai didelė pasirinkimo laisvė, galėjai prisitaikyti, ką tu nori mokytis. Taip pat, jie devintoje klasėje mokosi fiziką, dešimtoje – chemiją, o vienuoliktoje – biologiją.  Tada galima rinktis AP klases, t.y. advanced placement, ir, tarkim, devintokas gali pasiimti matematiką koledžo lygiu.

Ar stereotipai apie amerikiečius pasiteisino?

Dauguma taip. Net namų interjeras toks kaip per filmus rodo: dvigubas šaldytuvas, milžiniški laiptai ir kambariai. Tarp jaunimo labai dažnai kyla dramos, ypač gyvenant bendrabutyje. Jiems patinka tos apkalbos ir atrodo, kad jie tiesiog tuo gyvena. Mokykloje vykstančios futbolo rungtynės buvo labai smagios, nes jautėsi mokyklos vieningumas, daug žmonių susirinkdavo palaikyti savo komandas. Amerikietiško futbolo taisyklių aš nesupratau, bet vis tiek linksmai praleidau laiką.

Su kuo labiausiai susibendravai?

Turėjau tris geriausias drauges. Viena buvo iš Tailando, irgi atvykusi su mainų programa. Mes labai gerai viena kitą supratome, nes mes kartu išgyvenome tą kultūrinį šoką. Su kita drauge susipažinau pirmą dieną ir iškart susibendravome, nes žiūrėjome tą patį serialą.

Ką veikdavai savo laisvalaikiu?

To laisvalaikio tiek daug ir nebuvo. Buvo didelis užimtumas, bet tai buvo dėl įvairių būrelių ir kitų veiklų. Kelis kartus vykdžiau „community service“, kur reikėjo po pamokų žaisti ir užsiimti su vaikais. Lankiau irklavimą, žiemos sezonu dalyvavau spektaklyje, statėme „Adamsų šeimynėlę“. Turėjau antraplanį vaidmenį, bet vis tiek buvo labai smagu. Taip pat žaidžiau lauko tenisą gale mokslo metų.

Koks būtų tavo brangiausias atsiminimas?

Buvo pavasario atostogos ir aš su savo „host“ mama ir sesėmis žygiavome į Mount Berry kalną. Pasiekę viršūnę mes atsisėdome ir kokias 20 minučių žiūrėjome į kalnų virtinę. Mane užplūdo jausmai ir supratau, kad reikia vertinti šią akimirką, jausti dabartį.

Ar nenutrūko tie ryšiai, grįžus į Lietuvą?

Nebendrauju tiek, kiek norėtųsi, bet tai yra natūralu. Dažnai susirašome su šeima, draugais ir net mokytojais. Tariamės, kad kažkas vasarą atvyktų aplankyti mane Lietuvoje, taigi labai laukiu.

Ko išmokai ir ką supratai per metus Amerikoje?

Suvokiau ką, reiškia žodis „tėvynė“. Gyvendamas čia, tu nevertini nei tų žalių medžių, nei čiulbančių paukščių, galvoji kad Lietuvoj viskas yra blogai, mažai perspektyvų. Išvykus pasijautė tėvynės ilgesys. Supratau, kaip svarbu būti drąsiam. Jeigu tu sėdėsi užsisklendęs, tai niekas tavęs ir nekalbins. Tu turi bendrauti ir nebijoti klysti. Blogiausias atvejis, kad tas žmogus tave ignoruos ir tiesiog tu daugiau gyvenime jo nepamatysi. Išmokau atsipalaiduoti ir labiau pasitikėti savimi.

Ko labiausiai pasiilgai Lietuvoje?

Neskaitant šeimos ir namų, aš labai pasiilgau laukų. Gamta yra viena iš mano didžiausių vertybių. Ten buvo gamtos, bet ji buvo kitokia, svetima. Smagu tai pamatyti, bet trūko to lietuviško dvelksmo.

Ar planuoji kada nors grįžti į Ameriką?

Labai norėčiau grįžti su „Work and Travel“ programa, kai būsiu studentė. Būtų labai puiki proga aplankyti šeimą ir draugus, gal net pačią mokyklą.

Ką pasakytum ASSIST programos vadovams?

Norėčiau padėkoti, kad manim tikėjo ir pamatė potencialą. Mane ištraukė iš komforto zonos, nes tiesiog bijojau žengti pirmą žingsnį. Todėl aš ir toliau noriu palaikyti tuos ryšius, kad jie jaustų mano dėkingumą. Be jų visa tai nebūtų įvykę.

Jei sudomino ASSIST programa, apsilankyk čia ir sužinok daugiau.