Mergaitė berniuko kūne. Sparčiai daugėjant tokių atvejų mūsų visuomenėje, vis dar skamba nejaukiai? Gėdingai? Pažvelkime į septynmetės Sashos gyvenimą, su kokiais sunkumais ji susidūria kasdienybėje, kaip su tuo susigyvena šeima.

Ji matuojasi papuošalus ir grožisi prieš veidrodį, ji nešioja sukneles ir lanko baletą. Ji yra mergaitė! Deja, ne visi tai supranta… „Šios ašaros tavo akyse dėl to, kad galvoji apie mokyklą?“ – teiraujasi gydytoja. Sasha linkteli.

Kaip sako pats režisierius: „Filmas taip pat yra ir motinos portretas“. Jame atskleidžiama rūpestingos ir mylinčios Sashos motinos kasdienybė. Dėl tokios Sashos situacijos ji linkusi kaltinti save: „Kai laukiausi Sashos, aš labai norėjau mergaitės, ar tai gali būti su tuo susiję?“ – klausia ji gydytojos. Tėtis filme dalyvauja kur kas mažiau, tačiau jo požiūris taip pat labai svarbus: „Man tai nėra tolerancijos klausimas. Tai tiesiog Sasha ir taškas“.

Talentingas prancūzų kino režisierius Sébastien Lifshitz, keturis kartus nuominuotas „Kanuose“ ir „Berlyno kino festivalyje“, surado Sashos šeimą diskusijų forume. Jis jautriai, subtiliai, įkvepiančiai vaizduoja vienerius Sashos gyvenimo metus, atskleidžia mergaitės vidines dilemas, savijautą, kuri ne visada yra gera dėl neigiamų aplinkinių žvilgsnių ir veiksmų. Ji yra pasiruošusi kalbėti apie savo situaciją, papasakoti kiekvienam iš mūsų kaip jaučiasi, deja, ne visi yra pasiryžę ją išgirsti. „Mano tikslas buvo atspindėti realybę, tiek, kiek galiu“ – sako Sébastien. Ir tai matosi! Filmas, atveriantis akis ir širdį.

Taigi, šis jautrus, realistiškas filmas yra skirtas visiems, o ypač mamoms, tėčiams ir vaikams, kad praplėstų  mūsų ribotumą, išmokytų tolerancijos.. Pažiūrėjus šį Sébastien Lifshitz kūrinį tampa nebeįmanoma nejautriai vertinti į panašią situaciją patekusius vaikus, o tai juk taip aktualu šiais laikais! Kaip mokanti prancūzų kalbą, galiu pridurti, kad jis taip pat yra ir puikiai išverstas, tad nėra nieko, kas galėtų sutrukdyti mėgautis Sashos istorija.