Meilė – tik per Valentino dieną? Kaip kalbėti apie jausmus, jei niekas to neišmokė

Valentino diena kasmet primena apie meilę – poras, prisipažinimus, artumą. Tačiau už visų širdelių, gėlių, šokoladų ir romantiškų žinučių slypi nepatogus klausimas, apie kurį kalbama gerokai rečiau –  ar mes išvis mokame kalbėti apie jausmus? Daugeliui jaunų žmonių emocinis artumas nėra savaime suprantamas dalykas. Augdami jie nematė, kaip įvardijami jausmai, kaip išgyvenamas liūdesys, pyktis ar baimė, kaip apie vidinius išgyvenimus galima kalbėti nebijant būti nuvertintiems. Vietoje to buvo išmokta nutylėti, susitvarkyti „viduje“, neapsunkinti kitų. Todėl šiandien, jau būdami santykiuose ar jų ieškodami, jie dažnai jaučia daug, bet pasako mažai. Šis vidinio pasaulio atotrūkis nuo išorinės kalbos ypač išryškėja per tokias dienas kaip Valentino. Vieniems tai artumo šventė, kitiems – priminimas apie vienatvę, emocinį atstumą ar nesugebėjimą pasakyti, kas iš tiesų vyksta viduje. Ne todėl, kad jausmų nėra, o todėl, kad trūksta saugios kalbos jiems išreikšti. Su Vilniaus universiteto trečio kurso psichologijos studente bei LiPSA mokslinės komandos koordinatore Patricija Pocyte pakalbėjome nuo ko pradėti, kai nori kalbėti apie savo jausmus, bet nemoki. Kaip kurti saugią erdvę jausmams, kaip juos priimti be gėdos ir kaip leisti sau būti pažeidžiamam, net jei to niekas nemokė. Galbūt Valentino diena nebūtinai turi būti apie tobulus santykius. Gal ji gali tapti proga pradėti nuo paprastesnio, bet gilesnio dalyko – nuoširdaus pokalbio su savimi ir kitu apie tai, kaip jaučiamės iš tiesų.

–Daugelis jaunų žmonių sako, kad augdami niekada nematė, kaip kalbama apie jausmus. Kokią įtaką tai daro mūsų vėlesniame gyvenime kuriamiems santykiams?

–Pirmiausiai norėčiau apibrėžti, kas yra jausmai. Jausmai – tai ilgalaikis emocinis reiškinys, susiję tik su socialinių poreikių tenkinimu; santykio su ilgalaikę vertę turinčiu subjektu/objektu/reiškiniu išgyvenimas. Jausmai palaiko emocinę nuostatą, įsipareigojimą santykiui (pvz., motinos ir vaikų santykiai). Taigi, emocijos ir jausmai yra susiję, nes jausmai sukelia emocijas, bet kartu yra ir formuojami emocijų.

Turint tokius pagrindus, galima judėti prie psichologijos klasikos, kurioje jausmų raiška ir supratimas pirmiausia siejami su prieraišumo teorija (Bowlby, 1969; Bowlby 1988; Ainsworth, 1978). Teigiama, kad vaikas per santykį su globėju kuria vidinius darbinius modelius, kurių viena iš funkcijų yra emocinio santykio palaikymas. Tai lyg automatinė psichikos reakcija į aplinką, nurodanti asmeniui kaip reikia interpretuoti, ko tikėtis ir kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose, santykiuose. Svarbu paminėti, kad modeliai susiformuoja 6-12 vaiko gyvenimo mėnesiais. Tad, jeigu jau tuo metu atžalos verkimas, santykio siekimas yra ignoruojamas, poreikių tenkinimas nepastovus ar tėvai esti nekantrūs, vaikai susiformuoja atitinkamai nesaugų prieraišumą, ilgainiui perkeldami šį santykį į tolimesnius ryšius su žmonėmis. Paprasčiau tariant, asmuo išsiaiškina, ar jo jausmai yra svarbūs, ar kiti į juos reaguos, ar jį/ją supranta. Tad, jei šeimoje jausmai yra neįvardijami ar į juos reaguojama nuvertinančiai, vaikai išmoksta, kad vidinis patyrimas neturi vietos santykiuose. Empiriniai tyrimai rodo, kad toks supratimas suaugusiojo gyvenime pasireiškia per sunkumą įvardijant, ką pats asmuo jaučia, santykių vengimą arba nestabilų jo kūrimą, neryžtingumą, nerimą, atstūmimą bei emocinį atsitraukimą, sunkumą išreiškiant pažeidžiamumą ir tendenciją laikyti jausmus savyje (Mikulincer & Shaver, 2007). Todėl asmuo jaučia ir išgyvena jausmus, tačiau, jeigu jo(-s) pačio(-s) jausmai nebuvo priimtini, jis ar ji taip ir neišmoksta jausmų paversti bendravimo kalba. Skirtingose teorijose, įvairiai interpretuojamas jausmų nepriėmimo klausimas, tačiau vienaip ar kitaip asmuo linkęs atsiriboti nuo jausmų, vengti gilesnio atvirumo bei perdėtai racionalizuoti išgyvenimus.

Mentalizacijos teorija (Fonagy & Target, 1997) savitai paantrina anksčiau minėtus argumentus. Esą gebėjimas suprasti savo ir kitų jausmus išmokstamas tik tada, kai jie ankstyvojoje patirtyje buvo atspindėti žodžiais. Jei vaiko jausmai nebuvo įvardijami, jis vėliau gali jausti intensyvius vidinius išgyvenimus, bet nesuprasti jų prasmės. Tai paskatina kurti santykius, kuriuose jausmai nėra verbalizuojami, tačiau daro įtaką elgesiui – asmuo gali tapti šaltas, užsisklendęs savyje, atrodytų be pagrindo pykti ar nerimauti.

Apibendrinant, nematytas kalbėjimas apie jausmus vaikystėje lemia ne jausmų stoką, o sunkumą paversti jausmus santykio dalimi. Tokie žmonės dažnai jaučia giliai, tačiau neturi vidinės sistemos, kuri padėtų jausmais pasidalyti su kitu žmogumi. Dėl to artimi santykiai tampa dalinai saugūs struktūriškai, bet emociškai tušti, o tikras artumas kelia daugiau nerimo nei ramybės.

–Kaip atpažinti, kad sunkumas kalbėti apie jausmus nėra „charakterio bruožas“, o išmoktas mechanizmas?

–Iš dalies paaiškinau pirmo klausimo atsakyme, tačiau analizuojant giliau, galima prieiti prie išvados, kad sunkumas kalbėti apie jausmus dažniausiai nėra stabilus, įgimtas charakterio bruožas, bet labiau išmokta gynybinė strategija, skirta apsaugoti asmenį nuo psichologinio skausmo, atstūmimo ar nesaugumo. Galima remtis Freud psichoanalitine perspektyva (Freud, 1936), kurioje aprašomi gynybiniai mechanizmai esti ego bandymas sumažinti patiriamą įtampą ir nerimą. Galima paminėti išstūmimą kaip vieną iš jų – žmogus gali užmiršti ar iškraipyti emocinius išgyvenimus, mintis, paskatas, kurie yra nepriimtini jo ar jos moraliniam kompasui. Arba atvirkštinis reagavimas – minčių ar veiksmų perrimimas, kurie yra priešingi tikriesiems, pavyzdžiui, slopinimas simpatijos kitam žmogui, siekiant apsisaugoti nuo galimo atstūmimo.

Šiuolaikinė psichologija šį reiškinį papildo pseudo-mentalizacija (Fonagy, Gergely, Jurist, Target, 2002) – asmuo lyg ir pasakojasi apie vidinius procesus, naudoja psichologinę kalbą, bet kalbėjimas nėra susietas su tikru jausminiu patyrimu, nes analizavimas yra paviršutiniškas bei perdėtai intelektualizuotas. Todėl reflektavimas tampa gynybine struktūra, o ne jausmų verbalizacija.

Apibendrinant, sunkumas kalbėti apie jausmus dažniausiai kyla ne iš asmenybės „uždarumo“, bet iš adaptyvių psichikos gynybos mechanizmų, kurie padėjo išlikti santykyje su kitais, tačiau ilgainiui pradeda riboti autentišką emocinį artumą.

–Kodėl taip dažnai lengviau pasakyti „man viskas gerai“, net kai viduje – visiškai kitaip?

– Tikiu, kad visi esame turėję tokių situacijų, kur gyvenime chaosas, bet kažkam paklausus „kaip sekasi?“ pasakome „viskas gerai“ ar grįžus namo bei susidūrus su mintimis, nuo kurių visą dieną bėgome, ir pajutus besikaupiančias ašaras akyse sau pasakome tuos raminančius žodžius „man viskas gerai“. Ko siekiame? Kontrolės? Dalinai taip, bet iš tiesų – saugumo. Mes, nors ir būdami socialiomis būtybėmis, santykiuose mėgstame apsaugoti save nuo pažeidžiamumo ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Grįžtant prie anksčiau minėtos psichoanalitinės teorijos (Freud, 1936), mūsų psichika nori sumažinti jaučiamą nerimą ir įtampą, kurią kelia vieni ar kiti nemalonūs išgyvenimai, vidiniai konfliktai, tad aktyvuojami gynybos mechanizmai. Asmuo gali išstumti realų emocinį foną taip iškreipdamas aplinkui esančią realybę, bet ir apsaugodamas savo energijos resursus, nes daugiau nereikia mąstyti, kaip viskas slysta iš rankų, juk iš tiesų, viskas gerai, taip? Gross (1998) teigia, jog toks realių išgyvenimų slopinimas trumpalaikėje perspektyvoje gali sumažinti socialinę įtampą, bet ilgainiui sietinas su didesniu distresu, mažesniu artumu santykiuose, prastesne subjektyvia gerove, nes kaip bebūtų, jausmas niekur nedingsta, jis tik yra „užkemšamas”.

–Ar jausmų slopinimas gali pasireikšti ne tik emociniais, bet ir fiziniais ar elgesio signalais?

–Taip, dar 1950 metais daktarė H. Selye, klasika tapusio bendrojo adaptacijos sindromo koncepcijoje, kalbėjo, apie tai, kaip ilgalaikis stresas palaiko organizmą „parengtyje“. Nors tyrėja rašė apie stresą plačiąja prasme, modelį galima universaliai pritaikyti emociniame kontekste – jei vidinis išgyvenimas esti nuolat spaudžiamas (t.y., neleidžiama jo pripažinti, išsakyti, išgyventi ir pan.), tada kūnas ilgiau lieka „aktyvuotas“, dėl to išgyvenamas nuovargis. Jau vėlesniame straipsnyje, McEwen (1998) pastebėjo, kad trumpalaikės streso reakcijos esti adaptacinėmis, tačiau joms nuolat kartojantis kūnas išsenka.

Naujesnėse publikacijose, pavyzdžiui, Gross (2002) emocijų reguliacijos modelyje, pabrėžiama, kad emocijų slopinimas yra vėlyvoji reguliacijos strategija, nukreipta ne į patį emocinį patyrimą, o į jo išorinę raišką. Vėlesni tyrimai parodė, kad emocijų slopinimas yra susijęs su padidėjusiu nerimu ir prastesne psichologine savijauta. Pavyzdžiui, Gross ir John (2003) nustatė, kad asmenys, linkę slopinti emocijų raišką, pasižymi didesne neigiama reakcija, mažesniu pasitenkinimu gyvenimu ir prastesniais tarpasmeniniais santykiais. Socialiniame kontekste tokie asmenys dažniau suvokiami kaip mažiau emociškai prieinami, o tai gali riboti artimų ryšių kūrimą ir skatinti socialinį atsitraukimą.

Be to, metaanalitiniai duomenys rodo, kad emocijų slopinimas yra susijęs su platesniu psichopatologijos rizikos spektru. Aldao, Nolen-Hoeksema ir Schweizer (2010) pabrėžia, kad slopinimas nuosekliai siejasi su nerimo ir nuotaikos sutrikimų simptomais. Ilgalaikė emocinė įtampa ir ribotas emocijų apdorojimas gali sudaryti prielaidas disfunkciniams įveikos būdams, tokiems kaip miego sutrikimai, padidėjęs alkoholio ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas bei socialinė izoliacija.

Apibendrinant, jausmų slopinimas nėra geriausias įveikos būdas – tai trumpalaikė strategija, kuri ilgainiui turi aiškią fiziologinę, elgesio bei santykių kainą.

–Pagalbos žingsniai žmogui norinčiam, bet nedrįstančiam prakalbti apie jausmus?

–Remiantis anksčiau minėta prieraišumo teorija, geriausia būtų, kad asmuo atrastų santykį, kuriame jaustųsi saugiai. Svarbus yra nenuvertinantis, atviras, neteisiantis ir neskubotas klausymasis.  Rogers‘o (1961) humanistinė psichologija pabrėžia, jog jausmai toleruojami tik tada, kai priimami be sąlygų, tad laikymasis nuostatos, kad „jei parodysiu šį jausmą, būsiu per daug silpnas(-a)/našta“ neigiamai veikia progresą ir gali paskatinti gėdos jausmą bei vengimą iš tiesų susidurti su jausmais ir juos išgyventi. Todėl, remiantis jau minėta mentalizacijos teorija, svarbu jog pats žmogus galėtų „pasėdėti“ su jausmais – atpažinti, „prisijaukinti“. Jų verbalizavimą palengvina kūno pojūčių stebėjimas, kalbėjimasis su savimi. Be to, nereikia užmiršti, kad asmuo yra kontrolėje. Gali nuspręsti, kiek ir kada nori atvirauti. Net dalinis jausmų įvardijimas mažina fiziologinį stresą ir didina savireguliaciją (Gross, 1998; Lieberman et al., 2007). Kontrolės suvokimas stiprina saugumą, dėl ko gerėja ir asmens tikimybė priimti jausmus bei jais dalintis.

Nereikia ignoruoti ir kitų jausmų išreiškimo formų – rašymo, piešimo, judesio (Pennebaker & Chung, 2011; Koch et al., 2019). Tai gali būti lyg pereinamieji kanalai, kol asmuo nėra pasiruošęs dalintis verbaliai. Žinoma, galima ir terapija. Dažnai terapinis santykis tampa pirmąja vieta, kur jausmai gali būti saugiai įvardijami, priimami bei išlaikomi ryšyje (Norcross & Wampold, 2011).

Apibendrinant, norint kalbėti apie jausmus, reikia atrasti saugią erdvę, jausmus laipsniškai priimti, suprasti kontrolės galimybes bei neužmiršti alternatyvių išraiškų formų ar terapinės pagalbos.

–Ar visuomenėje vis dar gyvas požiūris, kad jausmų rodymas yra silpnumas, ir kaip tai veikia jaunus žmones?

–Pasaulyje, nors ir judama prie priimtinumo, vis dar galima išgirsti stereotipą, kad „berniukai neverkia, nes jie juk stiprūs“ taip skatinant mąstymą, kad ašaros yra silpnumo ženklas (Mokhwelepa & Sumbane, 2025). Kaip bebūtų, jausmai niekur nedingsta, jie „išsilieja“ elgesio forma – dirglumu, atsitraukimu, agresija (Mancini, Ditzer, Brett, Gross & Preece, 2025). Be to, tradiciškas vyriškumo įvaizdis siejamas su mažesniu pagalbos ieškojimu ir didesnėmis psichikos sunkumų rizikomis.

Tiesa, tai nėra tik vaikinų problema. Jauni žmonės yra jautrūs bendraamžių vertinimui, todėl stigma („jei pripažinsiu jausmus – būsiu silpnas(-a)/keistas(-a)“) tiesiogiai mažina pagalbos ieškojimo tikimybę. Naujesnė tyrimų apžvalga šiuo klausimu rodo, kad jaunimui skirtos stigmos mažinimo intervencijos gali duoti apčiuopiamą (nors dažnai trumpalaikį) efektą – tai netiesiogiai patvirtina, kad problema yra ne „charakteris“, o socialinis klimatas ir normos (Crockett et al., 2025). Be to, kai visuomenėje ar mikroaplinkoje (šeima, mokykla, bendraamžiai) jausmai vertinami kaip silpnumas, jauni žmonės dažniau renkasi išraiškos slopinimą: „man viskas gerai“, „nieko tokio“, „nesureikšminkim“. Tyrimai rodo, kad dažnesnis slopinimas siejasi su prastesniais gerovės rodikliais, o kultūra ir socialinės normos gali šį ryšį sustiprinti ar pakeisti (Fernandes & Tone, 2021). Tad, iš dalies viskas susisieja: asmuo neišreiškia jausmų, jaučiasi dėl jų stigmatizuojamas, todėl slopina vidinius išgyvenimus. Tokiu būdu neigiamai paveikdamas tarpasmeninius santykius bei savo fiziologinę gerovę.

Plačiąja prasme, jausmų neišreiškimas gali būti siejamas ir su pagalbos atsisakymu, dalinai apie tai užsiminiau anksčiau. Žmogus gali pasijausti, kad tai, ką jaučia, yra gėdinga patirtis ir nesiekti specialisto paramos. Lietuvos kontekste stigma minima kaip viena iš priežasčių, dėl kurių psichikos sveikatos paslaugos yra nepakankamai naudojamos ypač jaunimo tarpe – tai pabrėžia STRATA (2024) analizė apie jaunimo psichikos sveikatos paslaugų grandinę mokyklų kontekste (nurodoma, kad stigma veikia tiek paslaugų teikimą, tiek naudojimą). Dažnai tenka susidurti ir su tėvų kritišku požiūriu į vaikų psichikos sveikatą, esą jie iš tiesų taip nesijaučia, kaip JŲ vaikas galėtų BLOGAI jaustis?! Tad nėra nuostabu, kad Vilniaus universiteto (2024) komunikacijoje apie jaunimo patirtis pabrėžiama, kad Lietuvoje, nepaisant pažangos, vis dar yra „giliai įsišaknijusių“ stigmatizuojančių nuostatų, kurios veikia jaunus žmones.

–Ką pasakytumėte tiems, kurie per Valentino dieną jaučiasi ne mylimi, o vieniši – ir dėl to dar labiau užsisklendžia?

–Gal nuskambės banaliai, bet Valentino diena nėra tik apie santykius – tai, pirmiausia, meilės diena. Tad pasistenkime pamilti save – tai reiškia priimti tą vienišumo jausmą ne kaip silpnumo ženklą, o kaip signalą apie artumo ir ryšio poreikį – universalią žmogišką patirtį.

Vietoje bėgimo ar užsisklendimo nuo šio jausmo, verta leisti sau jį pripažinti ir prisiminti, kad nebūtina jame „paskęsti“. Nors negalime pasirinkti, ką jaučiame, galime rinktis, kaip savimi pasirūpiname: skirti laiko tam, kas teikia saugumą ir džiaugsmą – paskambinti už jūrų marių esančiam draugui ar draugei, skirti laiko hobiui ar mažiems malonumams. Palepinkime save tuo, ką mylime. Gal mėgstame kažkokios kultūros maistą, tad užsisakykime ar pasigaminkime jo tą dieną! Gal seniai neradome laiko prisėsti prie veiklos, kuri neša mums tiek daug laimės, todėl skirkime tam Valentino dienos vakarą! Kartais išsikrapštyti iš liūdesio tikrai sunku, tai išrašykime jį lape, išpaišykime drobėje ar išmegzkime kojinėse. O svarbiausia neužmirškime, kad meilė gali reikšti buvimą su savimi tada, kai yra sunku.

Šaltiniai, kuriais rėmėsi pašnekovė:

• Bowlby, J. (1969). Attachment and Loss, Vol. 1: Attachment. Attachment and Loss. New York: Basic Books.

• Bowlby, J. (1988). A secure base: Parent-child attachment and healthy human development. New York: Basic Books.

• Ainsworth, M. D. S., Blehar, M. C., Waters, E., & Wall, S. (1978). Patterns of attachment: A psychological study of the strange situation. Hillsdale, NJ: Erlbaum.

• Mikulincer, M., & Shaver, P. R. (2007). Attachment in adulthood: Structure, dynamics, and change.The Guilford Press.

• Fonagy, P., & Target, M. (1997). Attachment and reflective function: Their role in self-organization. Development and Psychopathology, 9(4), 679–700. https://doi.org/10.1017/S0954579497001399

• Freud, A. (1936). The ego and the mechanisms of defence. London: Karnac Books.

• Fonagy, P., Gergely, G., Jurist, E. L., & Target, M. (2002). Affect regulation, Mentalizatio, and the Development of the Self. London: Routledge

• Gross, J. J. (1998). The emerging field of emotion regulation: An integrative review. Review of General Psychology, 2(3), 271–299. https://doi.org/10.1037/1089-2680.2.3.271

• McEwen B. S. (1998). Protective and damaging effects of stress mediators. The New England journal of medicine, 338(3), 171–179. https://doi.org/10.1056/NEJM199801153380307

• Selye, H. (1950). Stress and the general adaptation syndrome. British Medical Journal, 1, 1383–1392. https://doi.org/10.1136/bmj.1.4667.1383

• Gross J. J. (2002). Emotion regulation: affective, cognitive, and social consequences. Psychophysiology, 39(3), 281–291. https://doi.org/10.1017/s0048577201393198

• Gross, J. J., & John, O. P. (2003). Individual differences in two emotion regulation processes: implications for affect, relationships, and well-being. Journal of personality and social psychology, 85(2), 348–362. https://doi.org/10.1037/0022-3514.85.2.348

• Aldao, A., Nolen-Hoeksema, S., & Schweizer, S. (2010). Emotion-regulation strategies across psychopathology: A meta-analytic review. Clinical psychology review, 30(2), 217–237. https://doi.org/10.1016/j.cpr.2009.11.004

• Rogers, C. R. (1961). On becoming a person: A Therapist‘s View of Psychotherapy. Boston: Houghton Mifflin.

• Fonagy, P., & Target, M. (1997). Attachment and reflective function: Their role in self-organization. Development and Psychopathology, 9(4), 679–700. https://doi.org/10.1017/S0954579497001399

• Lieberman, M. D., Eisenberger, N. I., Crockett, M. J., Tom, S. M., Pfeifer, J. H., & Way, B. M. (2007). Putting feelings into words: affect labeling disrupts amygdala activity in response to affective stimuli. Psychological science, 18(5), 421–428. https://doi.org/10.1111/j.1467-9280.2007.01916.x

• Gross, J. J. (1998). The emerging field of emotion regulation: An integrative review. Review of General Psychology, 2(3), 271–299. https://doi.org/10.1037/1089-2680.2.3.271

• Pennebaker, J. W., & Chung, C. K. (2011). Expressive writing: Connections to physical and mental health. In H. S. Friedman (Ed.), The Oxford handbook of health psychology (pp. 417–437). New York: Oxford University Press.

• Koch, S. C., Riege, R. F. F., Tisborn, K., Biondo, J., Martin, L., & Beelmann, A. (2019). Effects of Dance Movement Therapy and Dance on Health-Related Psychological Outcomes. A Meta-Analysis Update. Frontiers in psychology, 10, 1806. https://doi.org/10.3389/fpsyg.2019.01806

• Norcross, J. C., & Wampold, B. E. (2011). Evidence-based therapy relationships: Research conclusions and clinical practices. Psychotherapy, 48(1), 98–102. https://doi.org/10.1037/a0022161

• Mokhwelepa, L. W., & Sumbane, G. O. (2025). Men’s Mental Health Matters: The Impact of Traditional Masculinity Norms on Men’s Willingness to Seek Mental Health Support; a Systematic Review of Literature. American journal of men’s health, 19(3). https://doi.org/10.1177/15579883251321670

• Mancini, V. O., Ditzer, J., Brett, J. D., Gross, J. J., & Preece, D. A. (2025). Internalizing symptoms in men: The role of masculine norms, alexithymia, and emotion regulation. Sex Roles, 91(10), 71. https://doi.org/10.1007/s11199-025-01615-0

• Fernandes, M. A., & Tone, E. B. (2021). A systematic review and meta-analysis of the association between expressive suppression and positive affect. Clinical Psychology Review, 88. https://doi.org/10.1016/j.cpr.2021.102068

• Crockett, M. A., Núñez, D., Martínez, P., Borghero, F., Campos, S., Langer, Á. I., Carrasco, J., & Martínez, V. (2025). Interventions to Reduce Mental Health Stigma in Young People: A Systematic Review and Meta-Analysis. JAMA network open, 8(1). https://doi.org/10.1001/jamanetworkopen.2024.54730

• (2024). The Service Delivery Chain of Youth Mental Health in Lithuania: Diagnostic I—School Context. Paimta iš https://strata.gov.lt/wp-content/uploads/2024/01/The-Service-Delivery-Chain-of-Youth-Mental-Health-in-Lithuania.pdf

• University of Copenhagen. (2024). Youth confront deep-rooted mental health stigma in Lithuania. Paimta iš https://advancementalhealth.ku.dk/news-and-media/featured-stories/young-lithuanians-still-confront-deep-rooted-mental-health-stigma-in-post-soviet-era/