Žiniasklaida šiuolaikinėje visuomenėje turi didžiulę galią. Ji neretai sparnuotai yra pavadinama „ketvirtąja valdžia“. Atrodo, kad nuo kandžios žurnalisto plunksnos negali pasislėpti niekas – politikai, įmonių vadovai, sensacingos asmenybės ar net ramiai Lietuvos pakrašty gyvenantys žmonės gali patekti į žiniasklaidos akiratį. Kad ir kaip bebūtų gaila, Lietuvoje ir visame pasaulyje vis dar yra socialiai pažeidžiamų grupių, kurios taip pat yra stebimos akylos žiniasklaidos akies. Tam, kad šios grupės nebūtų dar labiau stigmatizuojamos, įsikūrė tarptautinis judėjimas Media4Change. Apie šio judėjimo veiklą, religinių ir kultūrinių mažumų padėtį žiniasklaidoje, pokyčius visuomenėje ir tai, kaip kiekvienas prie to galime prisidėti, pasakoja Media4Change atstovai.

Papasakokite apie Media4Change veiklą.

Media4Change – tarptautinis judėjimas žurnalistikoje –  į viešąjį diskursą iškelia neanalizuotas problemas. Mes stebime, kaip žiniasklaidoje vaizduojamos stigmatizuotos visuomenės grupės, siekiame, kad gerosios pasaulio praktikos taptų įkvėpimo šaltiniu sprendimų priėmėjams ir kitiems judėjimo nariams. Mūsų radare – žmogaus teisės, tiriamoji žurnalistika ir medijų raštingumas.

Ilgą laiką vykdome žiniasklaidos monitoringą.  Pagal surinktus išanalizuotus duomenis dalinamės žurnalistikos tendencijomis ir pranešame užfiksuotus žmogaus teisių pažeidimo atvejus atitinkamoms institucijoms. Nuo 2019 m. rengiame žiniasklaidos apdovanojimus. Vertindami medijų turinį, stebime, kam geriausiai sekasi kalbėti psichikos sveikatos, seksualinės orientacijos, migracijos, tautinių bendrijų, religijų temomis. „Juodaisiais veidrodžiais“ įvertiname tuos, kuriems tiriamaisiais metais kalbėti šiomis temomis sekėsi etiškiausiai, suteikiant balsą stigmatizuojamų grupių atstovams.

Be to, Media4change šiuo metu nemažai veikia tiriamosios žurnalistikos srityje. Skatiname žiniasklaidos kompetencijas ir socialinį sąmoningumą suteikdami bendradarbiavimo, informacijos pasikeitimo galimybes, inovatyvias priemones, platformas kurti santykį su auditorija ir atlikti tyrimus. Neseniai atidarėme išsamiausią viešą duomenų bazę Lietuvoje „Karštos pėdos“, leidžiančią greitai ir paprastai pamatyti, kaip tarpusavyje susiję politikai, aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai ir verslas, taip pat – kaip naudojamos biudžeto lėšos ir ES investicijos  www.karstospedos.lt.

Esame numatę dar daugiau naujų dalykų, tad kviečiame sekti mūsų informaciją socialiniame tinkle Facebook.

Kokius kultūrinius ir religinius diskursus dažniausiai aptinkate žiniasklaidoje? Ar jie tikrai dažni?

Kiekvieną mėnesį atliekame tarptautinius standartus atitinkanti kokybinę ir kiekybinę Lietuvos žiniasklaidos analizę siekiant išsiaiškinti, kaip buvo plėtojamos migracijos, psichikos sveikatos, seksualinės orientacijos, religinių ir tautinių mažumų temos, tai yra, kaip šios grupės reprezentuojamos ir kokiuose kontekstuose jos pasirodo.

Mūsų analitikė vertina žiniasklaidos darbus pagal šiuos atitinkamus kriterijus, svarbiausi yra šie:
– Teigiamas, neigiamas, neutralus kontekstai.
– Balso suteikimo aspektas. Ar grupės, apie kurią yra kalbama žurnalistiniame darbe, atstovas yra pakalbinamas, ar už jį kalba kiti, pavyzdžiui, ekspertai.

Atsakyti apie diskursus mums ganėtinai sudėtinga, todėl, kad tokia sritis reikalauja kitokio tyrimo. Tačiau galime pasidalinti keletą tendencijų, kurias pastebime.
Romų tautinė bendrija vis dar itin dažnai pateikiama kriminaliniame kontekste. Romai rugsėjo mėnesį dažniausiai buvo aptariami kultūriniuose kontekstuose (34,6 proc.) dėl vykusio romų kultūros festivalio. Kiek žemesnis, bet vis dar itin aukštas yra kriminalinių žurnalistinių darbų procentas (25,5 proc.) – tokie darbai pasireiškia tuo, jog kriminalinio pobūdžio pranešime ar straipsnyje yra minima ar akcentuojama įtariamo asmens tautybė. Tai grupę stigmatizuoja ir suteikia neigiamą reprezentaciją.

Galime paimti musulmonų grupę. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, neigiamos publikacijos apie musulmonus yra žymiai gausesnės nei teigiamos ir labiausiai pasireiškia asocijuojant islamą, kaip religiją, su terorizmu ir smurtu. Su tuo susijęs nuolatinis musulmono, kaip vakarietiškos visuomenės priešo, pozicionavimas žiniasklaidoje pasireiškia ne tik politiniuose, bet ir kultūriniuose bei istoriniuose kontekstuose, nuolatos subtiliai įtvirtinančiuose islamofobiškas visuomenės nuostatas.

Labai priklauso nuo to, kokie būna įvykiai Lietuvoje, pasaulyje. Tačiau kartais žiniasklaidoje pasigendame platesnio konteksto. Už akių užkliūva ir perteklinis grupės minėjimas kriminalinio pobūdžio darbuose, tai juk niekaip nepraturtina žiniasklaidos darbo ir nesuteikia visuomenei naudingos informacijos.

Ar pastebite pokyčius visuomenėje, kai vis daugiau yra kalbama apie žmogaus teises, diskriminaciją ir lygybę? Ar šie pokyčiai matomi ir žiniasklaidos komunikacijoje?

Tikrai taip, žmogaus teisių temomis žiniasklaida rašo vis dažniau ir išsamiau. Bėgant laikui pastebime, jog tokio tipo žurnalistiniai darbai tampa ne tik gausesni, bet ir išsamesni bei konstruktyvesni – ne tik atkreipiamas dėmesys į problemą, bet ir gilinamasi į jos priežastis, apraiškas, sprendimo būdus. Žinoma, nors matomas progresas, tai dar nėra bendra tendencija ir natūralu, jog kai kurios problemos sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio nei kitos. Pavyzdžiui, romų atžvilgiu žiniasklaidos darbai dar pakankamai stereotipiniai, įstatantys romą į tam tikras dėžutes, iš kurių pati gausiausia yra susijusi su nusikalstamumu. Dėl to labiausiai trūksta kompleksiško žvilgsnio, nagrinėjančio būtent romų bendruomenės padėtį Lietuvoje.

Gegužę prasidėjus Black Lives Matter protestams JAV, kai kurie Lietuvos apžvalgininkai taip pat aptardavo lietuvių santykį su rasizmu, išskirdami romus, kaip tautinę bendriją, patiriančią itin didelę etninę bei rasinę diskriminaciją Lietuvoje. Tačiau žiniasklaidoje toks diskursas ilgai neišsilaikė. Taip yra su daugeliu problemų, patenkančių į žiniasklaidą –  gyvendamas savo aplinkos burbule, kartais gali manyti, jog klausimas itin gausiai diskutuojamas, tačiau žiniasklaida kitą dieną jau būna perėjusi prie kitos temos. Ir tas momentiškumas, dažnai neįsigilinant į problemą, trukdo ją tinkamai reprezentuoti.

Ar verta svajoti apie tobulą pasaulį, kuriame visi yra pripažįstami? Kaip prie tokio siekio gali prisidėti eilinis žmogus?

Šiuo metu daugiausiai teigiamos įtakos romų reprezentacijai žiniasklaidoje daro patys romų bendruomenių lyderiai bei atstovai, tikslingai siekiantys griauti nusistovėjusius stereotipus. Norime, kad tendencija išlipti iš vaizdavimo būdų, generalizuojančių visą tautą, ir atrasti naujus kampus, tik stiprėtų.

Čia galime paminėti dar ir žydų tautinę bendriją, kuri yra išties aktyvi. Jie patys eina, kuria, daro renginius, kurie primintų žydų istoriją. Aktyvumą pastebi žiniasklaida, tokiu būdu žurnalistinių darbų skaičius yra dvigubai ar trigubai didesnis nei kitos mūsų tiriamos grupės.

Prie to gali stipriai prisidėti žiniasklaida, kalbindama įvairius žmones, aptardami įvairius kampus rengdami savo žurnalistinius darbus.

Eilinį visuomenės narį, priklausantį vienai iš mūsų tiriamų grupių, kviečiame aktyviai stebėti dalintis mūsų stebimomis tendencijomis, kreiptis į mus, jei pastebi informaciją, stigmatizuojančią jo grupę. Žmones, kurie nepriklauso nei vienai iš grupių, kviečiame nebūti abejingais, vertinti kritiškai žiniasklaidos darbą ir nepasikliauti  tik vienu šaltiniu, kuris galbūt ir pasako apie tam tikrą grupę neteisingus dalykus arba pateikia informaciją be konteksto, tokiu būdu stigmatizuodamas pačią grupę, asmenį.

Dėkojame Media4Change už atsakymus!