Ekologijos tema šiuo metu labai aktuali ir svarbi. Pabandykime panagrinėti tai iš kitos pusės ir suraskime patarimų, kaip moksleiviai gali prisidėti prie gamtos išteklių taupumo ir jos saugojimo. Patarimais pasidalins Aušrinė, viena jauniausių tikybos mokytojų Kaune.

– Aušrine, kodėl pasirinkai būtent tokią profesiją?

– Tikriausiai vienas iš svarbiausių prioritetų, kuris pakreipia sprendimus mano gyvenime – prasmingumo jausmas. Mokytojos darbe, iš tiesų, aiškiai matau prasmę. Neretai manęs klausia, o kodėl tikybos? Šį klausimą būdama gimnazijos 12-oje klasėje uždaviau ir sau, nes mintys ir ambicijos pirmiausia krypo į sveikatingumo sritį: kineziterapijos, dietologijos ar kūno kultūros mokytojos specialybės studijas. Tačiau viduje atradau stiprų troškimą savo gyvenimo laiką praleisti lavinant ir padedant kitiems lavinti ne tik kūną, bet ir dvasią, nes į moralinius dalykus ir nuostatas žvelgiu ne kaip į dalyką, kuris žmogų suvaržo ar atima laisvę, o atvirkščiai, išlaisvina gyventi laimingą ir džiaugsmingą gyvenimą. Kol kas šio sprendimo tikrai nesigailiu.

– Kaip pamatei mokyklą iš kitos pusės, jau būdama ne mokinė, bet mokytoja?

– Pradėjau atpažinti mokytojų nuoširdumą ir pastangas, kurias jie įdeda į savo darbą. Pati būdama moksleivė į tai neatkreipdavau dėmesio, atrodė, kad taip ir privalo būti. Ėmiau pastebėti visą papildomą laiką, kurį mokytojai skiria pasiruošimui pamokoms, veiksmą už uždarytų klasės durų. Ėmiau labiau vertinti tai, kas man buvo duota, patikėta. Dabar su šypsena prisimenu, jog bijodavau atviriau pasidalinti mintimis ir jausmais su mokytojais. Nenorėdavau jų sutrukdyti, o dabar savo patirtimi galiu pasakyti, kad atviri mokinių pasidalinimai už pamokos ribų ar joje, tai vienas labiausiai mokytoją nudžiuginančių ir kasdienybę įprasminančių dalykų. Be to, mokytojų kambarys ne toks paslaptingas, kaip įsivaizdavau, tai viso labo atokvėpio erdvė su arbatinuku bei vis besikeičiančiais kolegomis.

– Kas tau svarbiausia mokant vaikus?

-Vienareikšmiškai atsakau, kad asmeninis santykis su mokiniais. Dar pedagogikos studijų metais iš vienos dėstytojos girdėjau, jog net batsiuvys gali būti mokytoju, jeigu geba mylėti savo mokinius. Žinoma, kiekvienas išsilavinimą įgijęs pedagogas gali kokybiškai perduoti žinias ir nekurdamas santykio su mokiniu, tačiau, paradoksalu tai, jog nors skiriant laiką asmeninio santykio kūrimui pamokos laikas ir sutrumpėja, tačiau mokiniai pradeda labiau priimti tai, kuo nuoširdžiai dalinasi mokytojas, nesvarbu, ar teorinių žinių, moralinių klausimų, ar ekologijos srityse.

– Kaip manai, ar mokiniams ir apskritai jaunimui yra svarbus gamtos išsaugojimas?

– Manau beveik kiekvienas žmogus viduje turi troškimą gyventi sveikoje, saugioje ir tvarioje aplinkoje, tačiau neretai aplinkos krizių perspektyvoje susiduria su bejėgiškumo ar nereikšmingumo jausmu. Tą dažnai išgyvena ir mokiniai, ypatingai vyresnėse klasėse, kai sąmoningumas tampa vis didesnis. Visgi, jaunas žmogus savyje turi ir stipriai išreikštą „teisingumo“ jausmą, kuris skatina kovoti prieš neteisybę, šiuo atveju abejingumą ekologijos iššūkiui. Tad atsiranda ir tikrai motyvuotų, ir aktyviai prisidedančių prie įvairių ekologinių judėjimų moksleivių. Manau, kad tai yra puikus jauno žmogaus vidinės jėgos panaudojimo būdas prasmingam tikslui, visgi tokie mokiniai šiuo metu sudaro mokyklos bendruomenės mažumą.

– Kokias galimybes saugoti planetą suteikia mokykla?

– Šiuo metu beveik kiekvienoje mokykloje jau galima rasti rūšiavimo konteinerius, spalvotus informacinius plakatus rūšiavimo bei tvaresnio vartojimo temomis. Kai kuriose mokyklose sveikos gyvensenos specialistai ar mokytojai organizuoja tam tikrus renginius ar mokinių projektinius darbus ekologijos tematika, bet minėtos ir panašios veiklos didžiąja dalimi priklauso nuo pačios mokyklos iniciatyvumo.

– Kaip stengiesi tu pati padėti būti sąmoningesniems ekologijos klausimu savo mokiniams?

– Vienas pirmųjų dalykų, kurį paminiu kalbėdama su mokiniais yra tai, jog ekologijos sąvoka nėra lygi rūšiavimui. Neretai rūšiavimas yra pagrindinė mintis, kuria pasidalija mokiniai, paklausti šia tema. Rūšiavimas yra tik ekologinės krizės padarinių minimalizavimo priemonė, jokiu būdu ne sprendimo būdas. Sprendimas prasideda tvariame vartojime dar prieš atsirandant būtinybei išmesti daiktą, pavyzdžiui, pasirinkimas vaisius ir daržoves pirkti neįpakuotus, atsinešti savo medžiaginį krepšelį į parduotuvę ar pirkti produktus įpakuotus lengviau yrančiose pakuotėse. Taip pat labai svarbi dalis – pasirinkimas pirkti ne tik naujus daiktus, tačiau ir iš „antrų rankų“. Kai galiu, tai taikau ir savo klasės inventoriui, pavyzdžiui, su mokiniais pamokos metu neretai sėdime ant pagalvėlių, kurios buvo pirktos iš dėvėtų prekių parduotuvės, keletas mokinių patys prisidėjo prie šios iniciatyvos. Šiuo metu tos pačios pagalvėlės tapo vienu iš būdų vis pradėti tvarumo temą su mokiniais, kai jie paklausia, kodėl visos pagalvės skirtingos ar prisimena smagią akciją.

– Kaip manai, ar kiekvienas mokytojas turi tas pačias galimybes padėti mokiniams tapti ekologiškesniems? Ar jie turėtų mokinius skatinti, o gal informacijos jiems šiuo klausimu pakanka? 

– Žinoma, ne kiekvienas mokytojas moko dalyko, kurio programoje yra įtrauktos ekologijos temos, tačiau yra galimybių šią temą pristatyti ir netiesiogiai, pirmiausia, asmeniniu pavyzdžiu renkantis naudoti geros kokybės drabužius ir daiktus, kurių nereikia keisti kas kelis mėnesius dėl susidėvėjimo. Taip pat, pasirinkti naudoti mokomąją medžiagą, kurios nereikėtų dalinti kiekvienam mokiniui, tačiau parodyti informaciją multimedijos ar interaktyvių užduočių ir žaidimų pagalba. Perėjimas į tvaresnį mąstymą augina ir pačio mokytojo kūrybiškumą ruošiantis pamokoms, nes padeda atrasti visai naujų mokymo metodų, apie kuriuos ankščiau net nebuvo poreikio pagalvoti. Galiausiai, kiekvienas pedagogas turi galimybę ugdyti mokinių kritinį mąstymą pamokų ar pertraukų metu užduodant klausimus, kurie padeda pačius mokinius kreipti į apmąstymus šiomis temomis, pavyzdžiui: „kaip atrodytų Kauno Laisvės alėja, jeigu joje savaitę nedirbtų valytojai?“, „kaip nusipirkti bandelę parduotuvėje nepanaudojant plastikinio maišelio“ ir pan. Galiausiai, mokytojai, kurie turi auklėjamąsias klases, gali organizuoti išvykas į rūšiavimo centrus ar net sąvartynus. Neretai tokios patirtys geriausiai motyvuoja jauną žmogų ir patį mokytoją kasdienybėje daryti tvaresnius pasirinkimus.

– Ar pati norėtum rengti švaros akcijas ar edukacines pamokas šia tema savo mokiniams? 

– Taip, kiek pavyksta, jau stengiuosi tokias pamokas vesti savo mokiniams, o pavasarį su gimnazistais planuojame pasivaikščiojimą su šiukšlių maišais gamtoje, siekiant pašalinti ne vietoje paliktas atliekas. Žinoma, ši akcija nėra savaime didelį poveikį turinti ekologijai, tačiau, turinti poveikį pačiu mokinių sąmoningumui.

– Kokį įkvepiantį palinkėjimą galėtum pasakyti šio straipsnio skaitytojams, kad jie nesijaustų nepajėgūs gelbstint pasaulį ir įgautų tam drąsos?

– Pasidžiaugimas tuo, jog mažas žingsnelis, kurį padaro daug žmonių, turi poveikį.