Japonų ugdymo filosofas Šinici Suzuki teigia, jog esminis jo pedagogikos principas – kiekvienas gali išmokti. Ne kartą esame girdėję pasakymą, kad norint sulaukti rezultatų prireikia 1% talento ir 99% darbo. Būtent apie tai pasakoja Suzuki metodika. Š. Suzuki pastebėjo, kad nereikia įgimto talento, tam kad vaikas būtų sėkmingas, tereikia didelės potencijos talentą išsiugdyti, taip pat svarbu augančiai asmenybei suteikti saugią terpę, kur vaikui būtų galima tobulėti. Juk kalbėti išmokstame girdėdami kaip tai daro aplinkiniai, tiesa? Toks principas galioja ir daugybei kitų dalykų, tame trarpe – muzikai.

Apie sėkmes ir nesėkmes mokantis pagal Suzuki metodą pasakoja Ema Šliažaitė – Akmenės rajono Akmenės meno mokyklos buvusi mokinė, kurios muzikinis kelias prasidėjo nuo penkerių metukų, o dabar penkiolikmetė mergina jau mokosi priešpaskutinįjį – šeštąjį Suzuki sąsiuvinį.

Ema, kaip prasidėjo tavo kelias muzikos mokykloje?

Pirmiausia muzikuoti pradėjo mano draugė, kai buvau penkerių metukų mama paklausė ar aš irgi norėčiau pamėginti leistis į muzikinį kelią. Tuo metu kaip tik žiūrinėjome instrumentus ir rinkomės man patraukliausią. Pianinas buvo pirmasis instrumentas patraukęs mano dėmesį, man pasidarė labai įdomu, tad nieko nelaukiant susiradome mokytoją ir taip pradėjau groti.

Praskuodęs karantinas sujaukė visų kasdienybę, o kaip jis paveikė tave, kaip muzikantę?

Koncertuoti, žinoma, norėjosi. Viso to labai trūko, bet nemanau, kad grojau mažiau. Pas mokytoją ėjau privačiai ir pamokos vistiek vykdavo. Išlieka vienas minusas, jog koncertų tikrai norėjosi, jų buvau labai pasiilgusi.

Kokiu būdu išsirinkai instrumentą, kodėl būtent fortepijonas?

Prie šio pasirinkimo, aišku, prisidėjo draugių įtaka, nes jos grojo tuo pačiu instrumentu. Man patiko muzika, garsai, kurie skambėjo. Svarsčiau ir apie kitą intrumentą – kankles, tačiau pianinas atrodė praktiškesnis ir toks instrumentas, su kuriuo groti bus lengviau, nes būdama mažo amžiaus dar nenorėjau tiek daug dirbti (juokiasi).

Papasakok apie Suzuki metodą, kuo jis ypatingas?

Pradėčiau nuo to, jog yra septyni sąsiuviniai ir jų mokytis gali pradėti bet kas, nepriklausomai nuo amžiaus. Kiekvienas sąsiuvinys yra vis sunkesnis ir tai yra labai gerai. Mokytis pradedama nuo labai lengvų kūrinių, tai labai padeda pradedantiesiems, nes kūriniai jau yra parengti, jų nereikia ieškotis pačiam ir taip natūraliai, mažais žingsneliais, tobulėji.

Kokio kompozitoriaus muzika tave labiausiai įkvepia, motyvuoja? Kodėl?

Patinka Bacho muzika, jo gana sunkūs kūriniai, bet labiausiai tai Šopenas, negaliu pasakyti kodėl. Galbūt todėl, kad jo kūriniai labiausiai atspindi mane, jei reikėtų išskirti vieną kūrinį, tai būtų Šopeno baladė.

Ar buvo kada nors minčių mesti nebelankyti muzikos mokyklos?

Aišku, kad tokių minčių buvo, kaip ir, ko gero, visiems. Labiausiai nuo šio sprendimo atbaidė mano motyvatorė mama.

Kaip matai save po 10 metų, ar įsivaizduoji vis dar muzikuojančią?

Savo ateities nesieju tik su muzika, bet muzikuoti tikrai stengsiuos ir toliau, stengsiuos tobulėti. Galbūt ir vieną kitą koncertą surengti, tačiau būti visiška muzikante kolkas neplanuoju.

Ką tau duoda ir reiškia muzika?

Man gera, kai groju, atsiskiriu nuo realybės, tai labiausiai man reiškia muziką. Kūriniai leidžia atrasti save, susitapatinti.

Kaip susigyveni su scenos baime? Ar ji vis dar būna prieš lipant į sceną?

Tikrai būna. Prieš lipant į sceną jaudiniesi, kankina mintys, kad susimausi, pamirši, kas nors nepavyks, bet užlipi į sceną ir pradedi tiesiog groti ir, žiūri, širdis jau nebeplaka taip smarkiai, pradedi atsipalaiduoti.

Ko palinkėtum dar tik pradedančiam ieškoti savęs muzikoje arba nedrįstančiam pradėti muzikuoti?

Tikrai nėra ko bijoti, nes jeigu yra geras mokytojas, tai jis tikrai tave palaikys. Svarbiausia nebijoti, kad tau neišeis, nes kaip mano mokytoja sakė, jog viskas yra įmanoma. Ir kai pagalvoji, kad kūrinys per daug sunkus, tu vistiek negali pasiduoti, nes vieną dieną tu jį puikiai sugrosi. Mano patarimas – tiesiog nebijoti.