35.175.212.130
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Ieva Matusevičiūtė
Data
2021-04-29

Marijampolės savanoriai: savo pavyzdžiu norime keisti požiūrį į savanorystę

Autorius
Ieva Matusevičiūtė
Data
2021-04-29

Marijampolės savanoriai: savo pavyzdžiu norime keisti požiūrį į savanorystę

Savanorystė nėra tik dar viena laisvalaikio praleidimo išraiška ar būdas „pasimatuoti“ profesiją, ši veikla – artėjimas prie asmenybės susiformavimo bei įgūdžių tobulinimo. Puikus to pavyzdys – keturios Visuomenės ir verslo plėtros instituto savanorės: Miglė, Viktorija, Juventa ir Ieva, kurios nusprendė prisijungti prie savanorių ir taip pabandyti pakeisti žmonių požiūrį į šią veiklą.

Tikėtina, kad daugelis žmonių apie svanorystę susimąsto būdami dar visai jauni: „Vaikystėje labai norėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje ar padėti seneliams“, – dalinasi prisiminimais Juventa. Tačiau vaikai iki 14 metų negali savanoriauti, dėl to jie nusivilia ir praranda susidomėjimą savanoryste kaip veikla, nes ji jiems neprieinama dėl per jauno amžiaus.

Tiesa ta, kad ši veikla yra prieinama daugeliui ir yra naudinga asmenybės tobulėjimui bei įgūdžiams, praverčiantiems jaunų žmonių karjerai ateityje. Pastebima, kad daugelis darbdavių atsižvelgia į tai, ar kandidatas yra susidūręs su savanoryste, ar ne.

Tą patvirtina Visuomenės ir verslo plėtros instituto projektų vadovė Aistė Rutkauskienė: „Manau, kad pirmenybę teikčiau darbe tam, kuris turi savanorystės patirties, nei tam, kuris jos visai neturi“.

Savanoriška veikla apipinta įvairiomis nuostatomis ir tai tik patvirtina instituto savanorių patirtys: „Esu ne kartą susilaukusi replikų, kad aš nesavanoriauju, o  rašydama straipsnius tik švaistau savo brangų laiką ir vietoj to, galėčiau nuveikti kažką naudingesnio.“ – pasakoja Ieva.

Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad savanoris gali tik teikti pagalbą seneliams, neįgaliesiems ar kitaip visuomenės atstumtiems žmonėms. Tačiau Ieva prieštarauja šiai nuomonei ir tvirtina, kad, yra ir kitokia savanorystės forma, kurią vykdo Visuomenės ir verslo plėtros institute.

„Mes rašome straipsnius, įrašus socialiniams tinklams apie tam tikrus įvykius, suteikiame aktualiausią informaciją jaunimui. Todėl visuomenėje savanorystė neturėtų būti suprantama, kaip standartinės veiklos.“, – teigia savanorė Ieva.

Susiduriame su dar vienu gaju stereotipu, jog savanoriška veikla – tai laiko švaistymas. Merginos jau įsitikino, kad ši veikla užima tikrai labai daug laiko: „Jeigu tiki tuo ką darai ir stengiesi atiduoti savo visas jėgas, tai supranti, kad viskas yra ne veltui.“, – sako Viktorija.

Savanorės per porą mėnesių išmoko labai daug. Nepaisant to, kad Juventa neseniai prisijungė prie savanorių, jau spėjo paragauti atsakomybės jausmo ir kūrybinio proceso atliekant užduotis Tarptautinei laimės dienai.

Apžvelgiant trumpą savanorystės laiką, savanorė Miglė puikiai išvardino išmoktas pamokas savanoriaujant: „Visko įgijome tiek daug, kad sunku trumpai papasakoti. Pirmiausia išmokome komunikuoti apie savo idėjas, planuoti laiką, naudotis informacinėmis technologijomis, taip pat praplėtėme savo pažinčių ratus, atradome nemažai bendraminčių, įgavome pasitikėjimo savimi ir kitais, ko tikrai trūko. Manau, kad mūsų kiekvienos asmenybė  išaugo“.

Merginos džiaugiasi galėdamos dalintis patirtimi apie savanorystę: „Tikimės, kad mūsų mintys bei darbai įkvėps jaunus žmones domėtis ir prisijungti prie šios veiklos.“, – svarsto Visuomenės ir verslo plėtros instituto savanorės.

Miglė, Viktorija, Juventa ir Ieva pradėjusios kelią ir tapusios savanorystės ambasadorėmis savo pavyzdžiu rodo, jog ši veikla gali būti labai įvairialypė, prieinama daugeliui, ateityje atsiliepianti savo teigiamomis savybėmis, tad nereiktų jos nuvertinti prieš tai nepabandžius šios veiklos.