Lapkričio 16-oji – Tolerancijos diena. Interviu su Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininku
Lapkričio 16–ąją visame pasaulyje yra minima Tolerancijos diena. Tai proga prisiminti pagarbos, supratimo ir atvirumo kitam svarbą. Kuo ši diena reikšminga šiuolaikinei visuomenei, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie tolerantiškesnės aplinkos kūrimo ir kokių iniciatyvų šia program imasi jaunimas, aiškinasi „Žinau viską” jaunoji žurnalistė Emilija Paleckytė. Šiais klausimais ji kalbina Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) pirmininką Artūrą Rudomanskį.
– Ką šiandien tolerancija reiškia jaunimui?
– Jaunimas nėra vienalytė grupė – skirtingi jauni žmonės toleranciją supranta nevienodai. Vieniems, ypač aktyvesniems ar žmogaus teisių srityje dalyvaujantiems jaunuoliams, ši vertybė yra labai svarbi. Kitiems ji gali atrodyti tolima ar net nereikalinga.
Tai dažnai priklauso nuo konteksto, kuriame žmogus auga. Demokratinėse visuomenėse tolerancija yra brandos rodiklis –gebėjimas nepaisant skirtumų elgtis pagarbiai, laikyti kitą lygiateisiu ir nesiekti jo nutildyti, izoliuoti ar kontroliuoti.
Jeigu dabar paklaustume jaunimo, ką jiems reiškia tolerancija, tikriausiai pamatytume, kad vieningo supratimo dar nėra. Daugelis šią sąvoką žino, bet nėra apie ją giliai mąstę – nors iš tikrųjų ji yra vienas iš esminių demokratinio sugyvenimo pagrindų.
Nepaisant to, beveik nė vienas jaunas žmogus nenorėtų gyventi autoritarinėje santvarkoje, kur jų pačių skirtybės – pažiūros, tapatybė, orientacija ar gyvenimo būdas – nebūtų toleruojamos. Tai rodo, kad vertybinis poreikis tolerancijai jau egzistuoja, tik kartais dar trūksta aiškesnio supratimo, kas tai yra ir kodėl tai svarbu.
– Kaip jaunimas ją supranta: ar tai tik paviršutinė pagarba, ar platesnis požiūris į žmones ir situacijas?
– Dažnai jaunimas tolerancijos sąvokos nereflektuoja – ji egzistuoja kaip abstrakti vertybė, bet retai analizuojama realių situacijų kontekste. Tolerancija reikalauja pastangos matyti platesnį paveikslą, suprasti, kaip mūsų požiūriai ir tapatybės susiformuoja.
Pavyzdžiui – gali pykti ant migrantų Lietuvoje, manydamas, kad jie „gyvena iš pašalpų“. Tačiau tuo pat metu tavo giminaitis gyvena Vokietijoje ir naudojasi ten gaunama parama. Jis tau atrodo visiškai priimtinas, nes žinai jį ir jo istoriją. O žmogaus, kurio nepažįsti, – ne.
Tai tipiškas situacijos, kai tolerancija priklauso nuo empatijos ir supratimo, o ne nuo fakto, pavyzdys.
Tolerancija nėra paviršutiniška pagarba – tai gebėjimas ne tik leisti kitam būti kitokiam, bet ir suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra.
– „Kietumas“ ir tolerancija Kodėl kai kurie galvoja, kad būti netolerantišku yra „kieta“?
Netolerancija kartais laikoma „kietumu“ todėl, kad ji leidžia žmogui jaustis tarsi stipresniu – lyg jo nuomonė būtų svarbiausia ir galutinė. Tai iliuzinis galios jausmas. Tačiau dažniausiai toks „kietumas“ slepia nesaugumą arba neišmanymą.
Kai du netolerantiški žmonės susiduria tarpusavyje, jų konfliktas primena gaidžių peštynes – daug triukšmo, mažai prasmės.
Išsilavinę jauni žmonės puikiai supranta, kad tikras stiprumas yra gebėjimas diskutuoti, priimti skirtumus ir išlaikyti pagarbą net tada, kai nesutinki.
– Kaip galima keisti tokį požiūrį ir parodyti, kad tikras „kietumas“ dera su pagarba ir tolerancija?
– Svarbiausia – ryšys ir dialogas su jaunu žmogumi. Požiūrio nepakeisi moralizavimu – daug veiksmingiau yra kalbėtis, klausti ir padėti jam pačiam pamatyti platesnį paveikslą.
Dažnai netolerancija kyla iš labai susiaurinto matymo: jei man nepatinka viena grupė žmonių, vadinasi, visi jie yra „blogi“. Tačiau žmonės nėra tik etiketės. Tarkim, kažkam nepatinka LGBT žmonės kaip reiškinys. Bet ar tas pats žmogus būtų pasirengęs atsisakyti visko, ką LGBT žmonės yra sukūrę ar sukurs?
Pavyzdžiui, jei kalbame apie LGBT žmones ar jų sąjungininkus, matome, kad jų indėlis į mūsų kasdienybę yra milžiniškas. Kompiuterių mokslo pradininkas Alan Turing iš esmės padėjo pagrindus technologijoms, kuriomis naudojamės šiandien. Viena populiariausių šių dienų atlikėjų Billie Eilish atvirai kalba apie savo biseksualumą ir daro didžiulę įtaką jaunajai auditorijai visame pasaulyje. Lietuvoje daugeliui jaunų žmonių gerai pažįstamas Sylvester Belt, kurio kūryba pastaraisiais metais tapo ryškia šalies popkultūros dalimi. Monika Liu ir Jazzu viešai palaiko LGBT bendruomenę ir savo muzika bei laikysena formuoja šiuolaikinės kultūros veidą. O pasaulinės scenos ikonos, tokios kaip Freddie Mercury ar Lady Gaga, savo kūryba ir įtaka formavo ir tebeformuoja ištisas kartas, keisdamos požiūrį į laisvę, tapatybę ir saviraišką.
Visa tai – žmonės, kurių muzika, idėjos, kūryba ar stilius formuoja mūsų kasdienybę ir įkvepia jaunus žmones. O dar nekalbėjom apie gydytojus, sportininkus ir kitas grupes, kurios prisideda prie jaunų žmonių, jų artimųjų gerovės. Ar tikrai būtų logiška atsisakyti viso šio indėlio vien dėl vienos etiketės?
Todėl tolerancija nėra nuolaidžiavimas. Tai gebėjimas matyti žmogų kaip visumą ir suprasti, kad mūsų nepatogumai ar priešiškumas dažnai kyla iš to, jog matome tik vieną mažą jo dalį, o ne visą žmogų.
– Tolerancijos iššūkiai kasdienybėje. Ar jaunimui sunku išlikti tolerantišku situacijose, kai aplinkiniai tyčiojasi ar daro spaudimą?
– Jaunimas labai jaučia galios santykius. Kartais norisi pritapti, apsisaugoti nuo patyčių ar atstūmimo, todėl pasiduodama spaudimui. Tačiau yra ir labai drąsių jaunuolių, kurie supranta, kad tolerancija — vertybė, kurią verta ginti. Tokiems jauniems žmonėms reikia palaikymo. Tolerantiškas elgesys reikalauja daugiau jėgos nei patyčios ar netolerancija. Tai brandos, o ne silpnumo požymis.
– Kaip galima skatinti toleranciją per bendruomeniškumą ir socialinę atsakomybę?
– Tolerantiško Jaunimo Asociacija neseniai šventė 20 metų veiklos sukaktį. Šventėje dalis narių narių sakė tą patį – „TJA yra erdvė, kur galiu būti savimi“. Tokios bendruomenės yra svarbios, nes jos suteikia saugumą ir padeda augti. Kai žmogus nuolat jaučia baimę, įtampą ar spaudimą, jis negali pilnavertiškai įsitraukti į visuomenę – o tai galiausiai kenkia visiems.
Bendruomeniškumas padeda suprasti, kad tolerancija yra bendra vertybė, o ne vien individualus pasirinkimas.
– Ką jaunimas gali daryti, kad tolerancija taptų ne tik asmeniniu pasirinkimu, bet ir bendruomenės vertybe?
– Šiandien jaunimas gali prisidėti labai paprastai: kurdamas atviras erdves savo mokyklose, jaunimo centruose ar organizacijose; stabdydamas neteisybę, kai ją mato; palaikydamas iniciatyvas, kurios jungia skirtingus žmones; rodydamas pavyzdį savo aplinkai.
– Mitai ir stereotipai apie toleranciją Kokie yra populiariausi mitai ar stereotipai tarp jaunimo apie toleranciją? Kaip juos paneigti ir parodyti, kad tolerancija nėra silpnumas ar „nusileidimas“?
– Vienas dažniausių mitų – „jei esi tolerantiškas, reiškia, su viskuo sutinki“. Tai netiesa. Tolerancija nereiškia pritarimo. Ji reiškia gebėjimą elgtis pagarbiai net tada, kai nepritari.
Kitas stereotipas – kad tolerancija yra silpnumas arba „nusileidimas“. Iš tikrųjų yra priešingai: netolerancija yra lengviausias kelias, nes nereikalauja pastangų ar mąstymo.
Tolerancija reikalauja empatijos, žinių, gebėjimo susitvardyti, mąstyti kritiškai ir suprasti kitą žmogų. Tai – vidinė stiprybė, o ne silpnumas.