Meilė – tai gražus, bet kartais negailestingas jausmas. Ji prieštarauja logikai ir užgriūva kaip cunamis. Bėk, nebėk – niekas nepadės. Tačiau kodėl ji kyla, ypač tiems, kuriuos, atrodytų, sveikas protas lieptų apeiti? Ar tai likimo pokštas, Kupidono išdaiga, o gal tik primityvi biologija? Šiame straipsnyje išnagrinėsime meilės prigimtį.

Kas yra meilė?

Meilė egzistavo visada, tačiau skirtingos kultūros ir laikmečiai ją suvokė skirtingai. Pavyzdžiui, senovės graikai meilę skirstė į septynias kategorijas: Agapė – besąlygiška, nesavanaudiška meilė. Philia – draugiška meilė, prieraišumas. Eros – aistringa, geidulinga meilė. Storge –šeimyninė meilė. Ludus – lengvabūdiška, žaisminga meilė. Pragma – praktiška, racionali meilė. Mania – apsėdusi, nevaldoma meilė.

Mūsų laikais meilė suprantama kaip gilus prieraišumo jausmas, noras būti šalia kito žmogaus, dalintis emocijomis ir siekti jo laimės.

Meilės chemija ir mokslas

Moksliniu požiūriu meilė – tai ne tik emocija, bet ir sudėtingas bei dinamiškas cheminis procesas.

Kai įsimylime, organizme išsiskiria specialios medžiagos – hormonai ir neuromediatoriai, sukeliantys stiprias emocijas bei fizines reakcijas: pagreitėjusį širdies plakimą, jaudulį, aistrą ir net nerimą.

Pradėjus santykius, organizme padidėja kortizolio – streso hormono – lygis, todėl meilę išgyvename kaip emocinį sprogimą. Tuo pat metu sumažėjęs serotonino kiekis verčia mus nuolat galvoti apie mylimąjį. Dopaminas suaktyvina malonumo sistemą, todėl meilė gali jaustis kaip priklausomybė.

Už prisirišimą atsakingi oksitocinas ir vazopresinas. Oksitocinas, išsiskiriantis artimo kontakto metu, stiprina pasitikėjimo ir komforto jausmą, o vazopresinas padeda formuoti ilgalaikius santykius. Meilė taip pat slopina smegenų sritis, atsakingas už baimę ir kritiką, todėl įsimylėję žmonės idealizuoja partnerį ir nepastebi jo trūkumų. Ne veltui sakoma, kad meilė iš tiesų yra „akla“.

Kodėl mes įsimylime?

Taigi, kodėl mes įsimylime? Kas sukelia tą „cheminę reakciją“? Ir kodėl ji kyla būtent tam tikriems žmonėms? Meilė – tai ne vien instinktas, o sudėtingas procesas, padedantis surasti partnerį ir sukurti tvirtus santykius.

Įsimylėjimas prasideda ne širdyje, o hormonų veikloje – būtent jie priverčia mus atkreipti dėmesį į tuos, kurie mums patinka. Mūsų smegenys vertina išvaizdą, balsą, kvapą ir elgesį, ieškodamos labiausiai tinkamo žmogaus.

Be įgimtų polinkių, mūsų skonį formuoja ir vaikystės patirtys. Dažnai įsimylime žmones, kurie primena mums tuos, su kuriais augome – tėvus, mokytojus ar vyresnius draugus.

Galų gale, įsimylėjimas – tai sudėtingas biologijos, prisiminimų ir emocijų derinys. Kartais jis užklumpa akimirksniu, tarsi „perbėgtų kibirkštis“. (Meilė iš pirmo žvilgsnio – visai ne mitas, nes mūsų smegenys gali įvertinti žmogų ir suprasti, kad jis mums tinka, vos per vieną žvilgsnį.)

Kas lemia įsimylėjimą?

Romantinė meilė kyla tada, kai ypač stipriai susijungia du pagrindiniai veiksniai: fizinis potraukis ir socialinės aplinkybės, skatinančios aistrą.

Kvapas.

Taip, kvapas! Ar žinojote, kad kiekvienas žmogus turi unikalų kvapą? Jis – ne tik aromatas, bet ir signalas, turintis chemines medžiagas, kurios daro įtaką mūsų patrauklumui. Vieno tyrimo metu moterims buvo duota pauostyti marškinėlius, su kuriais miegojo skirtingi vyrai. Įdomu tai, kad joms labiausiai patiko tų vyrų kvapai, kurių genai labiausiai skyrėsi nuo jų pačių. Tai rodo, kad gamta mus „užprogramavo“ ieškoti partnerių, su kuriais būtų didesnė tikimybė susilaukti stiprių ir sveikų palikuonių.

Išvaizda.

Skonis – subjektyvus dalykas, tačiau grožis vis tiek vaidina svarbų vaidmenį įsimylėjimo procese. Simetriški veido bruožai, sveika oda, tiesi laikysena ir graži šypsena dažnai atrodo patrauklesni.

Kūno proporcijos.

Egzistuoja daugybė stereotipų apie „idealų“ kūną, tačiau tyrimai rodo, kad svarbiausias veiksnys yra sveikas kūno masės indeksas (KMI). Vyrams labiausiai patrauklios moterys, kurių KMI yra apie 20, tuo tarpu moterys pasąmoningai renkasi vyrus, kurių KMI siekia apie 25.

Ar meilė – tik biologija ir chemija?

Tikrai ne! Ar prisimenate, kad senovės graikai išskyrė kelis meilės tipus? Meilė – tai ne tik biologinio partnerio pasirinkimas. Svarbūs ir šie aspektai:

Panašumas – mus traukia žmonės, kurių vertybės, įsitikinimai, asmenybės bruožai ir mąstymas yra artimi mūsų pačių.

Artumas – kuo dažniau su kuo nors matomės ar bendraujame, tuo labiau linkstame įsimylėti. Ilgas buvimas kartu, bendros veiklos ar net tikėjimas, kad turėsite bendrą ateitį, stiprina jausmus.

Socialinė įtaka – jei draugai ir šeima pritaria santykiams, įsimylėti tampa lengviau. Tačiau jei aplinkiniai nepritaria, jų spaudimas gali susilpninti jausmus.

Dėmesys ir rūpestis – kai žmogus jaučiasi suprastas, mylimas ir gerbiamas, tai padidina meilės tikimybę.

Abipusė simpatija – žinodami, kad kažkas mums jaučia trauką, esame linkę atsakyti tuo pačiu.

Kas skatina aistringą ir romantišką meilę?

Kad meilė būtų ne tik draugiška, bet ir kupina aistros – Eros ar Agapė – svarbūs dar keli veiksniai:

Įspūdžiai ir neįprastos situacijos – ekstremalios, neįprastos ar net šiek tiek pavojingos patirtys gali sustiprinti aistrą.

Unikalūs bruožai – tam tikros partnerio savybės (veido bruožai, balsas ar manieros) gali būti ypač patrauklios.

Pasiruošimas santykiams – kuo labiau norime būti santykiuose, tuo didesnė tikimybė, kad įsimylėsime. Jei nesame tam pasiruošę, įsimylėti tampa sunkiau.

Laikas dviese – kuo daugiau laiko praleidžiame su žmogumi vienumoje, tuo labiau sustiprėja mūsų jausmai jam.

Paslaptis – šiek tiek paslaptingumo ir nežinios apie kito žmogaus jausmus gali sukelti stipresnį susižavėjimą.

Meilė – tai daugiau nei mokslas

Kad ir kiek būtų atliekama tyrimų apie meilė, ji visada išliks kupina paslapties ir magijos. Kartais ji atrodo logiška, kartais – visiškai netikėta. Tačiau gal būtent tame ir slypi jos grožis –meilė ne visada turi paaiškinimą, nes tikra meilė jaučiama, o ne analizuojama.