100.28.132.102
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Gabrielė Abromavičiūtė
Data
2023-08-08

Knygos, skatinančios vertinti gyvenimą

Autorius
Gabrielė Abromavičiūtė
Data
2023-08-08

Knygos, skatinančios vertinti gyvenimą

Žydų kilmės vokiškai rašęs F. Kafka – vienas iš reikšmingiausių ir savo kūryba labiausiai išsiskiriantis iš kitų XX a. prozininkų – yra teigęs, kad knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo. Iki užšalimo nuolatos banguojančią jūrą, minimą F. Kafkos citatoje, galima interpretuoti kaip simbolį gebėjimo visapusiškai mėgautis gyvenimu, kuris neatsiejamas nuo pakilimų ir nuosmukių, tarpusavyje sukuriančių ryškų kontrastą, leidžiantį individo būčiai tapti įstabia. Nūdienos postmoderni visuomenė nuo vidinės jūros užšalimo nėra apsaugota: ne visi moka tinkamai įvertinti tą, ką turi, kol viso to nepraranda, kol nesupranta, kad džiaugsmas toks pats laikinas kaip ir liūdesys. Monotoniškas gyvenimo ritmas, varginanti rutina, slegiančios pareigos, nuolatinis skubėjimas ir socialinės medijos, prikaustančios dėmesį prie ekranų bei neretai atimančios begalę laiko, yra dažno iš mūsų kasdienybės detalės. Stereotipinis aplinkos poveikis mūsų pasąmonėje yra nepastebimai suformavęs įsitikinimą, kad kiekvienas asmuo privalo siekti materialios galios, visuotinio pripažinimo, garbės, šlovės, nes tik taip jis bus laimingas, o gyvenimas – turės prasmę…

Tik ar kada nors nuoširdžiai susimąstėte, kas šiame pasaulyje tol, kol galite judėti, mąstyti ir kvėpuoti, kol krūtinėje plaka širdis, iš tiesų yra svarbiausia?

Būdami jauni, kupini jėgų ir veržlumo, žmonės neretai galvoja, kad jų viskas dar tik laukia priešakyje, todėl nereikia pernelyg sureikšminti kai kurių jo dovanojamų akimirkų. Atrodo, kad laiko yra neaprėpiamos marios, o ligos ar kiti baisūs nutikimai jaunuolių neliečia, todėl ši amžiaus grupė nevengia atidėlioti to, kas nėra prioritetų sąraše: skambučiai pasiilgtiems žmonėms, susitikimai su seniai matytais asmenimis ar paprasčiausiai nuoširdūs žodžiai, kuriems ištarti šiandien tiesiog nėra ūpo. Bet staiga ima ir „nutinka gyvenimas“ – visas iliuzijų pasaulis, kuriame neegzistuoja rūpesčiai ir bėdos, kardinaliai pasikeičia.

Žemiau pateiktos knygos taps F. Kafkos minėtu „kirviu“ ir padės suprasti, kad gyvenimas yra visiškai nenuspėjamas procesas, todėl būtina jį vertinti, išnaudoti visas turimas galimybes ir, nepaisant kartais nepalankiai susiklostančių aplinkybių, mėgautis tuo, kad apskritai gyveni. Skirtingo pobūdžio knygos, kurias vienija bendros idėjos, skatina susimąstyti, kad gyventi reikia taip, kaip trokšta jūsų širdis. Taip, kad senatvėje ar nutikus negrįžtamai nelaimei negalėtume dėl nieko gailėtis ir graužtis. Taip, kad galėtumėte drąsiai ištarti: savo gyvenimą vertinu, nes gyvenu pilnavertiškai. O tam, pirmiausia, reikia suvokti, kad gyvenime nėra nieko vertingesnio už dvasinę pilnatvę ir ramybę.

Lorenzo Amurri „Apnėja“ (originalo k. „Apnea“, 2013 m.)

Italas L. Amurri – garsus muzikos atlikėjas, prodiuseris ir rašytojas – romane „Apnėja“ atvirai pasakoja savo paties istoriją. Vyras, regis, savo idiliškame gyvenime turėjo viską: nuostabią širdies draugę, šaunius draugus ir džiaugsmą teikiančius darbus, prilygusius pomėgiams. Deja, nerūpestingą kasdienybę negrįžtamai pakeitė viena išvyka į slidinėjimo kalnus, iš kurių L. Amurri grįžo neįgaliojo vežimėlyje visiškai paralyžiuotas, turintis tik paskutinę viltį – kažkada pradėti judinti rankas. Malonumais apipintas pasaulis vyro akyse pasikeitė, nes į jį italas ėmė žiūrėti neįgaliojo akimis.

„Apnėja“ – vienareikšmiškai skausmingas kūrinys apie gyvenimo trapumą, žmogaus būties laikinumą ir tai, kad nei vienas (nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties) nesame apsaugotas nuo nelaimės, galinčios nuo pamatų pakeisti tiek mūsų kasdienybę, tiek mąstymą, tiek vertybes. Kūrinys – tarsi netradicinė kelionė po vidinį žmogaus, vieną dieną turėjusio viską, o kitą – priklausiusio nuo kitų geranoriškumo, pasaulį. L. Amurri istorija kiekvieną moko gyventi čia ir dabar, džiaugtis paprastomis akimirkomis, išnaudoti visas galimybes ir dėl nieko nesigailėti. Kita vertus, vyro nepavydėtina patirtis ir knygos eigoje perteiktas vidinės brandos procesas, vykstantis priimant naująją realybę, dar ir įrodo, kad gyvenimu, jeigu norime, įmanoma būti laimingam ir kritinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, L. Amurri atveju, neįgaliojo vežimėlyje.

Suleika Jaoud „Tarp dviejų pasaulių: tikra istorija apie tai, kaip liga išmokė vertinti savo gyvenimą“ (originalo k. „Between Two Kingdoms: A Memoir of a Life Interrupted“, 2021 m.)

Suleika Jaoud – amerikiečių rašytoja, advokatė ir motyvuojanti pranešėja – dar jaunystėje suprato, kad gyvenimas nėra lengvas, o likimas – ne visada teisingas. Baigusi universitetą, mergina išvyko į Paryžių, kur tikėjosi pradėti karo korespondentės karjerą. Tačiau kažkas iš aukščiau jai buvo suplanavęs kiek kitokią patirtį. Nereikšmingas niežulys, primenantis uodų įkandimus, likus kelioms savaitėms iki dvidešimt trečiojo gimtadienio, peraugo į gąsdinančią diagnozę, bylojančią, kad tikimybė pasveikti yra vos trisdešimt penki procentai. Nors po ketverius metus trukusio intensyvaus gydymo S. Jaoud išgijo fiziškai, jos gyvenimas nebegalėjo grįžti į normalias vėžias. Ieškodama atsakymų į būties prasmės klausimus, mergina kartu su savo keturkoju draugu leidosi į šimto dienų kelionę per šalį, padėjusią suprasti, kad takoskyra tarp sveiko žmogaus ir sergančio yra trapesnė už krištolą.

„Tarp dviejų pasaulių: tikra istorija apie tai, kaip liga išmokė vertinti savo gyvenimą“ – kūrinys, kurį skaitant tiek širdis, tiek smegenys, regis, išsiskaido į milijonus smulkių gabalėlių, iš kurių atgal juos susirinkti anaiptol nėra lengva. Stengiantis perkonstruoti, tenka daug ką apgalvoti ar net tas pačias dalis surikiuoti pagal kitokį eiliškumą. S. Jaoud gyvenimo istorija kupina dėkingumo, pasiaukojimo, pykčio, neblėstančios vilties, meilės, svajonių išsipildymo ir dalykų, kurie nutinka tada, kai mažiausiai to tikiesi. Žmogus negali pasirinkti ligos, ji nepasiteirauja, ar tu jai pasirengęs, ar gebėsi ne tik fiziškai, bet ir morališkai atlaikyti visus sunkumus. Liga gniuždo, griauna planus ir svajones, atitolina žmones. Tačiau S. Jaoud istorija leidžia patikėti, kad kartais liga pateikia ir malonių siurprizų: padeda atrasti sielos draugus, padėti ir suteikti vilties kitiems, pasidalijant asmenine patirtimi, įgyvendinti svajones, iki tol atrodžiusias tik naivia fantazija. Liga skatina suvokti, kaip iš tiesų norime gyventi, kas norime, kad būtų šalia mūsų, o kas – kuo toliau. Liga ir arši kova su ja išmoko to, ko nemokoma niekur kitur: nei darželyje, nei mokykloje, nei universitete, nei kariuomenėje. Noriu tikėti, kad „Tarp dviejų pasaulių: tikra istorija apie tai, kaip liga išmokė vertinti savo gyvenimą“ padės kritinėse situacijose nepasiduoti ir išmokys suprasti, kad gyvename tik kartą. Ir tai darome ne saugiame burbule, o trapioje realybėje…

Marrianne Cronin „Šimtas Lenės ir Margo metų“ (originalo k. „The One Hundred Years of Lenni and Margot“, 2021 m.)

Didžiojoje Britanijoje gimusi ir augusi M. Cronin debiutiniame grožinės literatūros kūrinyje „Šimtas Lenės ir Margo metų“, kurį laikraštis „Independent“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų, pasakoja septyniolikmetės Lenės ir aštuoniasdešimt trejų metų sulaukusios Margo istoriją. Lenė, kitaip nei jos bendraamžiai, dienas leidžia ligoninėje ir supranta, kad bet kuri diena gali būti paskutinė. Vienintelė jos pramoga, tūnant tarp keturių sienų, yra pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Tačiau ir jis neturi atsakymo į svarbiausią jaunos merginos klausimą: „Kodėl aš mirštu?“ Slampinėdama koridoriais, Lenė aptinka dailės klasę, kurioje susipažįsta su žvitria Margo. Sužinojusi, kad jų amžiaus suma yra lygi šimtui, Lenė sumano projektą, padėsiantį įamžinti drauge nugyventą šimtmetį.

„Šimtas Lenės ir Margo metų“ nėra slogus romanas, kuriame būtų kalbama tik apie sunkumus ir vyrautų vien pesimistinės nuotaikos, aplankančios sergant nepagydoma liga bei žinant, kad tavo laikas – suskaičiuotas. Priešingai – romane perteikiama, kaip svarbu vertinti gyvenimą ir džiaugtis šia diena (nepaisant visų sunkumų), kadangi nei vienas žmogus nežino, kad jam suplanuota iš aukščiau, kiek laiko duota. Abi protagonistės savaip žavios, tačiau neišdildomą įspūdį palieka Lenės personažas. Stoiška laikysena, kurios ji laikosi būdama vos septyniolikos metų, vidinė branda, pasireiškianti jos noru iš šio pasaulio išeiti taip, kad mylimi žmonės kentėtų kuo mažiau, sukuria nepaprastą jaunos merginos, kuriai stiprybės pavydėtų daugelis, portretą. Lenė – pavyzdys, kaip net pačioje kebliausioje padėtyje negalima palūžti ir nuleisti rankų, kaip reikia gyventi, kai žinai, kad turi itin mažai laiko, bet nori įgyvendinti didžius užmojus, po savęs palikti pėdsaką. „Šimtas Lenės ir Margo metų“ yra istorija apie tai, kad kiekvienas iš mūsų, išeidami iš šio pasaulio, turėtume jį palikti geresne vieta, nei patys atėję radome. Mirtis, kuri yra neatsiejama knygos atmosferos dalis, skatina skaitytojus atsigręžti į savo pačių gyvenimą ir kritiškai pastarąjį apmąstyti. Nei vienas negyvensime amžinai, bet tai, kaip gyvensime, priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų ir nusiteikimo.

Toshikazu Kawaguchi „Kol dar neatšalo kava“ (originalo k. „Coffee Ga Samenai Uchini“, 2015 m.)

Japonų prozininkas T. Kaeaguchi kūrinyje „Kol dar neatšalo kava“ skaitytojus nukelia į Tokijo skersgatvį, kuriame esančiame seno pastato rūsyje jau daugelį metų gyvuoja nedidukė kavinė. Ypatingoje įstaigoje ne tik ruošiama nepaprasto skonio kava, bet ir vyksta šis tas daugiau – magiškos kelionės laiku. Keturi kavinės lankytojai, gyvenime išgyvenantys sudėtingus periodus, ryžtasi avantiūrai ir leidžiasi į paslaptingą kelionę, kurioje reikia laikytis tam tikrų taisyklių, bet svarbiausia iš jų – suspėti grįžti, kol dar neatšalo kava…

Jauki, savita ir rami kavinukės aplinka, skanios ir kokybiškos, bet greitai atvėstančios, kavos garai, o labiausiai – ribota galimos kelionės trukmė, verčia individą susimąstyti, kad nieko šiame pasaulyje nėra amžino, lygiai taip pat nėra pakankamai laiko tylėjimui, per ilgai trunkantiems svarstymams ar dvejonėms, asmeninės iniciatyvos nerodymui. Visi keturi romano herojai į tam tikrą savo gyvenimo laikotarpį keliauja turėdami šiuos tikslus: pasakyti tai, kas liko nutylėta; rasti tai, kas laiku nebuvo atiduota; paskutinį kartą susitikti su žmogumi, kurio egzistencija šiame pasaulyje jau baigėsi; pamatyti tą, kuris gyvens tada, kai tavęs jau nebebus. „Kol dar neatšalo kava“ – gyvenimiškas romanas, apipintas mistinėmis ir svarbiomis kelionėmis, išryškinančiomis mūsų esybės trapumą, norus ir nematerialius dalykus (vertybes), kurie yra patys brangiausi. Akimirkos, kurios du kartus nepasikartoja, žodžiai, kurie nieko nekainuoja, veiksmai, kurie pakeičia ne tik mūsų, bet ir kitų gyvenimą, yra kertinės romano ištakos. Grožiniame literatūros kūrinyje netrūksta įtaigių minčių apie būtį, jos prasmę, įvairias ligas, žmonių tarpusavio santykius, mokėjimą atleisti, aukotis, priimti sprendimus ir perlipti per save, nugalėti viduje glūdinčius stereotipus. Nūdienoje romanas yra ne tik aktualus, bet ir kviečiantis pasinerti į prasmingiausių dalykų šiame gyvenime paieškas. „Kol dar neatšalo kava“ primena viziją, bylojančią apie mūsų egzistenciją ir daromus pasirinkimus.