– Labas, Ugne, prisistatyk.

– Sveiki visi, esu Ugnė Šilinskaitė, 4 kurso ekonomikos ir duomenų analitikos studentė ,,ISM” universitete bei savanorystės specialistė Vilniaus miestui ,,22 bendra būtis”.

– Kokie tavo hobiai, mėgstamos veiklos?

– Man labai patinka keliauti, bet šiais laikais tai įvardinti kaip savo hobį nėra aktualu, atrodo – kam nepatinka keliauti? Čia kaip geras maistas, nėra tokių kurie nesakytų, kad tai jų hobis. Taip pat man patinka nerti vašeliu, daryti sau papuošalus, megztinius.  Mėgstu šokti, esu baigusi choreografijos mokyklą, o šiuo metu bandau išmokti padaryti špagatą. Man labai patinka vaidinti, 5-is metus Joniškyje lankiau vaikų ir jaunimo teatrą ,,Bendraamžiai”. Nors sostinėje šia veikla nebeužsiimu, bet aktyviai lankausi teatre.

– Minėjai, kad esi keliavusi į kitas šalis su „Erasmus+” programa. Į kokias šalis esi nuvykusi?

– Esu dalyvavusi 6-iuose projektuose.  „Act for inclusion”, „Cultural page unfolded”, „I act, do you?”, „Conservation of food”, „Don‘t worry, be healthy”, „Youth in the wild”.  Projektai vyko Lenkijoje, Rumunijoje, Gvadelupoje, Lietuvoje.

– Kokios emocijos ir veiklos labiausiai įsiminė iš kelionių?

– Labiausiai įsiminė pirmieji mainai, nors atrodo nebuvo nieko įspūdingo, nes kelionė į Lenkiją. Bet tas pasiryžimas ir išvykimas savaitei būti su nepažįstamais žmonėmis, tos pirmosios draugystės, atrodo stipriausios ir kvailiausios, nes mes savaitę, jaunimas, kartu leidome linksmai laiką, kvailiavome. Vieną kartą net su tušu išsipiešėme barzdas ir vaidinome visokias berniukų grupes.  Darydavome pasirodymus – viena grojo, aš šokau, buvome pasidėję skrybėlę, prašėme žmonių monetų. Būdavo daug juoko ir visokių įspūdžių.

– Ką naujo, negirdėto sužinojai apie šalis, kuriose keliavai? Gal išmokai kažkiek tų šalių papročių?

– Čia toks buitiškas atsakymas, bet labai skiriasi laikas ir kada kokie dalykai daromi. Man buvo labai sunku Portugalijoje pratintis prie tokių vėlyvų jų vakarienių 20-21h., o jei vykdavome į restoraną, tai net iki 22h. nusivėlindavo žmonės. Ir jų naktinis gyvenimas prasidėdavo irgi labai vėlai – dvyliktą valandą nakties, kur man atrodo, kad jau pats laikais baigti viską ir vykti namo.

O Vienoje kaip tik viskas kitaip: ten parduotuvės ir viskas labai greitai užsidarydavo, penktą jau niekas nedirbdavo, kai pas mus Maxima dirba iki dvylikos. Ir vakarai buvo tokie, kur nieko nepaveiksi. Tai va, visur ta diena skirtinga ir buvo tikrai sunku derintis ilgiau gyvenant.

Negirdėto buvo Maroke Ramadanas, kai jie nevalgydavo visą dieną. Buvo smagu pamatyti iš vidaus tą Ramadaną, be to, tai užmotyvavo pabandyti patiems bent kelioms dienoms pakeisti mitybą.

– Kurią šalį norėtum aplankyti dar kartą? Kodėl?

– Mano širdis pasiliko Portugalijoje. Metus negalėjau pagalvoti apie grįžimą, bet dabar apie tai vėl pradėjau mąstyti.  Tačiau bilietai brangūs ir pažįstamų ten nebeliko, gatvės ištuštėjo ir sunku būtų nuvykti. Norėčiau dar kartą pavaikščioti savo vaikščiotomis   gatvėmis ir pasigrožėti miestu, bet esu toks žmogus, kuris mano, kad pirmą reikia apkeliauti visas šalis.

– Minėjai, kad esi savanoriavusi kitose šalyse, taigi, kur esi nuvykusi?

– Esu savanoriavusi Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Prancūzijoje savanoriavau Alpėse, fermoje. Aš ten padėjau su vaikais. Nors buvome trys savanorės, o vaikų tik du, mes vis tiek turėjome daug veiklos. Atlikdavome nemažai namų ruošos darbų, tokių kaip maisto gaminimas, be to žaisdavome ne vien su jų vaikais, bet ir kaimynų, o kartais net su pusbroliais ir giminėm, kurie aplankydavo, nes žinodavo, kad mes čia esame ir prižiūrime vaikus.

talijoje savanoriavau Turine ir prižiūrėjau šunį kol visa šeima buvo išvykusi atostogauti į kalnus.

Ispanijoje buvo ilgiausia savanorystė. Savanoriavau Valensijoje irgi šeimoje, taip pat prižiūrėjau du vaikus, bet šįkart buvau vienintelė savanorė. Ir ten labiau buvo ne prižiūrėjimas vaikų, o jų mokymas anglų kalbos, nors jie gerai mokėjo kalbą, jie norėjo, kad būtų priežastis kalbėti angliškai namuose.

– Kokioje šalyje norėtum dar kartą savanoriauti ir kokioje srityje? Kodėl?

– Kaip ir minėjau, stengiuosi nekartoti šalių, bet jei kartočiau, tai Ispanijoje. Man gerą įspūdį paliko šeima, kurioje savanoriavau bei pati šalis ir miestas. Tikrai įsivaizduoju dar kartą save gyvenant Valensijoje, gal net ilgesni laiką.

– Su kokiomis organizacijomis ir projektais dar esi vykusi, be paminėtų?

– Su savo universiteto organizacija. Esu vykusi į Norvegiją.

– Kokios emocijos ir veiklos įsiminė labiausiai?

– Saharos vakaras su daug arbatos, šokio bei juoko.

– Ką patartum jaunimui, kuris nori savanoriauti kitose šalyse, tačiau dar dvejoja, vis galvoja „bet” ir „o kas jeigu”?

– Patarčiau surasti žmonių, kurie yra vykę, daugiau pasižiūrėti, kokios yra galimybės bei kokios savanorystės ir kur. Išsiaiškinti kas labiausiai baugina. Kai supranti kas geriausiai tinka ir kas patinka – belieka vykti ir savanoriauti, nes patirsite daug visokių įspūdžių ir emocijų bei įgysite naujų patirčių.

– Ką patartum jaunimui, kuris pirmą kartą vyksta į užsienį per „Erasmus+” programą ar savanoriauti?

– Parsisiųsti visus mapsus, kad nepasiklystumėte. Pasiskaityti apie miestą į kurį vyksta. Sužinokite viską apie kelionę. Atsipalaiduokite ir sakykite viskam taip. Nebijokite atsipūsti, vykti į visokius šeimų balius ar taip įvairias veiklas. Įgykite naujų draugysčių bei pažinčių. Atsipalaiduokite ir mėgaukitės kelione.