Esame įpratę prie veiksmo, judesio, veiklų, gyvo bendravimo su žmonėmis, tačiau staiga viso to nebelieka. Karantinas. Liekame tik patys su savimi tarp keturių kambario sienų ir kartkartėmis išėjimu įkvėpti gryno oro. Pokyčiai žmogui visada yra naudingi ir reikalingi, tačiau, kai jie būna tokie netikėti ir staigūs, jie gali išvesti žmogų iš vėžių. Taigi, kaip nepasimesti? Kaip suspėti atlikti visus darbus, rasti laiko sau bei savo saviraiškai ir nepamiršti aplinkinių?

Pasimetimas yra nuostabi ir daug ką galinti būsena, tačiau svarbu sugebėti nepasimesti ir joje pačioje. Pamesti savo galvą yra baisu, su tuo kartu gali atsirasti tiek nežinomybių ar baimių, tiek ir galimybių bei naujovių. Iš viso to pradeda kilti daugybė klausimų: kodėl viskas turi būti taip, kaip yra, ką aš turėčiau daryti toliau, kas iš šito išeis, koks mano tikslas ar siekis, kodėl aš privalau kažko siekti? Į šiuos klausimus nei vienas garsus specialistas nepateiks konkretaus ir teisingo atsakymo, nes jo ir negali būti. Į juos atsakymų mes ieškome patys viso savo gyvenimo metu, kiekvienoje situacijoje ar įvykyje. Tokios būsenos būtent ir padeda mums augti, tobulėti, mokytis iš gyvenimo ir surasti tuos, taip mums svarbius, atsakymus. Kaip dar labiau neprarasti savęs tokioje padėtyje? Tada į pagalbą ateina savidisciplina ir saviraiška.

Savidisciplina, kaip daugelyje šaltinių rašoma, yra žmogaus sugebėjimas atlikti veiksmus, neatsižvelgiant į savo emocinę būseną. Mano nuomone,tai motyvacijos ir organizuotumo derinys, padedantis siekti užsibrėžto tikslo. Emocinė būsena visada turi išlikti vienu iš svarbiausių aspektų žmogaus gyvenime. Nepaisant nieko, mes privalome klausytis savo kūno ir proto ir to, ko jie reikalauja. Tačiau kartais laikini pasitenkinimai ar malonumai nesuteiks tokio rezultato, kokio mes norėtume. Gali iškilti klausimas –  nuo ko gi pradėti? Konkretaus, aiškaus tikslo išsikėlimo. Kiekvienas iš mūsų turime svajonių, norų, tikslų, kurių neprisivertėme anksčiau įgyvendinti, karantinas –  puikus laikas tam. Nori pradėti daugiau piešti? Puiku, tačiau nepakanka išsikelti tikslą – „pradėti daugiau piešti“, tavo tikslas turi būti išmatuotas ir apčiuopiamas, tokiu atveju – „per savaitę nupiešti tris darbus/per dieną skirti valandą tapymui/…“ yra tinkamas ir reikalingas tikslo išsikėlimas. Siekiant savo svajonės gali pradėti kilti abejonės: galbūt aš nepadarysiu to darbo kaip kiti, galbūt aš esu per prastas ir lėtas šiam tikslui. Ne! Kiekvienas iš mūsų esame savaip unikalūs, visi mes turime skirtingą darbo tempą ar skirtingą siekio sampratą, taip ir Tu. Tai yra Tavo tikslas ir maži žingsneliai iki jo, tai yra Tavo kelionė, kuria turi mėgautis ir didžiuotis. Psichologė, psichoterapeutė, kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) terapeutė Elžbieta Malūnavičienė taip pat yra ne kartą apžvelgusi ir nagrinėjusi savidisciplinos temą. Norint būti disciplinuotu žmogumi negalima pamiršti savistabos. „Tai, kas tinka vieniems, nebūtinai tiks ir Tau. Tačiau tai, ką iš tiesų gali – tai pasilyginti su savimi. Ar šiandien esu nors šiek tiek labiau disciplinuotas, nei vakar? Ką šiandien nuveikiau? Kokie būdai man veikia?“ – šiais klausimais psichologė pataria apžvelgti savo žingsnius, vedančius link tikslo, ir rasti metodus, tinkančius būtent Tau. Save stebėti galima tiek vedant užrašinę, tiek programėlėmis, svarbi yra pati refleksija. Savidisciplina ir savęs stebėjimas suteiks motyvacijos siekti užsibrėžto tikslo ir neleis Tau pasiduoti pagundoms bei suteiks galimybę džiaugtis nuostabiais rezultatais ateityje.

Saviraiška, arba savirealizacija, tai procesas be pabaigos, leidžiantis neribotai išreikšti ir realizuoti save. Ne maža dalis žmonių bijo išbandyti save įvairiose srityse, nes juos gąsdina, ką apie tai pamanys kiti. Kaip ir minėjau prieš tai, nesvarbu tai, ką pasakys kiti, svarbu tai, ką gauni ir išmoksti Tu. Karantino metu mus visus aplanko daugybė jausmų, emocijų, minčių, kartais visi šie dalykai kaip akmuo pradeda mus slėgti ir spausti. Šioje situacijoje saviraiška padeda ne tik mums save realizuoti, bet ir susidėlioti mintis bei išreikšti savo emocijas ar jausmus. Čia nėra jokių rėmų, struktūrų ar nurodymų, kaip tai reikėtų padaryti teisingiau. Jei nežinai nuo ko pradėti, pradėk nuo to, ką jau ir taip sugebi. Moki piešti, šokti, groti, dainuoti, rašyti, fotografuoti? Tai tave veža? Pirmyn! Šiais ir kitais būdais gali save išreikšti bet kada, nesvarbu, ar tai būtų rytas, norint prasibudinti ir įgauti energijos, ar tai būtų pertrauka tarp pamokų, pailsinti protą, o galbūt tai vakarinis užsiėmimas, norint atsigauti po visos dienos darbų. Svarbu tai, kad tu gali išleisti savo mintis, gali atsipalaiduoti ir galiausiai, skirti laiko sau. Su tokiu savo potencialo išreiškimu tu ne tik galėsi nuraminti savo protą, bet taip pat atversi galimybę vystytis naujiems tikslams, svajonėms, galbūt netgi siekiams išbandyti save ir kitokiose veiklose. Pasak Abraomo Maslou, amerikiečio psichologo ir  vieno iš humanistinės psichologijos įkūrėjų bei poreikių hierarchijos teorijos autoriaus, žmogaus poreikiai yra piramidės ar skalės formos, todėl žmonės pirmiausia siekia patenkinti pagrindinius poreikius, esančius piramidės pagrinde. Kai žmonės pasiekia kiekvienos rūšies poreikį, motyvai pakeičiami aukštesniais, kol jie pasiekia galutinį poreikį –  piramidės viršūnę. Būtent savęs realizavimo poreikis yra pasiūlytos piramidės viršūnėje. Tai yra būtiniausi dalykai, didesni ar subjektyvesni poreikiai. Savirealizaciją, saviraišką jis supranta kaip žmogaus augimą: „Galime orientuotis į gynybą, saugumą ar baimę. Tačiau, priešingai, yra galimybė augti. Pasirinkite augimą, o ne baimę, dvylika kartų per dieną, reiškia dvylika kartų per dieną išsiugdyti savirealizaciją.“. Jo manymu, kai bus patenkinti savirealizacijos poreikiai, tada bus galima pasiekti ir tikrąją laimę. Saviraiška visada išliks vienu iš svarbiausių būdų, leidžiančių mums ne tik išreikšti savo emocijas ar mintis, bet taip pat ir leidžiančių mums augti.

Pandemijos laikotarpiu iškyla dar viena problema – ryšio su žmogumi trūkumas. Žmogus kaip gyvūnas turi itin sudėtingą socialinį gyvenimą. Bendravimo stoka asmens gyvenime gali privesti iki įvairiausių psichologinių problemų: depresijos, „overthinkinimo“ – per didelio galvojimo, mąstymo apie įvairius dalykus, nerimo, panikos priepuolių ir kt. Tačiau tai dar nereiškia, kad nėra jokios išeities. Tokiame amžiuje yra daugybė priemonių, kaip bendrauti ir susisiekti su žmonėmis, jei nėra galimybių su kitu asmeniu bendrauti gyvai, akis į akį. Tokias priemones kaip „Zoom” ar kitus vaizdo pokalbius nebūtina naudoti tik esant reikalui bei pamokoms. Šiais būdais galite surengti ir pokalbius su draugais, jei norisi šiek tiek gyvesnio bendravimo, o ne vien tik susirašinėjimo žinutėmis. Svarbu išlaikyti ryšį su Tau svarbiais asmenimis, tai bus į naudą ne vien tik Tau, bet ir jiems. Buvimas tarp keturių kambario sienų neuždaro Tavęs nuo pasaulio ar kitų žmonių, viskam yra išeitis ir sprendimo būdas.

Karantinas – galimybių metas. Nesvarbu, kad negalime daryti daugelio įprastų savo darbų mieste ar kartu su kitais, dabar galime save išsikelti savo gyvenimo prioritetu. Tai laikotarpis, leidžiantis mums augti, tobulėti ir kurtis tokį gyvenimą, kokio norime. Įsiklausymas į savo kūno poreikius, disciplina ir saviraiška leis nepasimesti tokiame sudėtingame ir neįprastame laikotarpyje.