3.235.108.188
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Maja Timofejeva
Data
2021-02-10

Jaunos rašytojos kelias gali būti grindžiamas ir nestandartiniais būdais

Autorius
Maja Timofejeva
Data
2021-02-10

Jaunos rašytojos kelias gali būti grindžiamas ir nestandartiniais būdais

Kiekvieno žmogaus požiūris į rašymą gali būti skirtingas. Vieniems tai yra visiškai natūralus, niekuo neįprastas dalykas, kitiems – meno forma, būdas išreikšti savo mintis. Įvairių rašymo renginių organizatorė Miglė Galvonaitė, pamažu baigianti rašyti savo pirmąją knygą, transformacinį romaną „Santaka“, rašymo procese mato stiprią terapinę galią – išgyvenusi skaudų lūžį savo gyvenime, rašymo terapijos pagalba ji įgyvendina savo svajonę būti rašytoja ir siekia parodyti rašymo teikiamą pagalbą tiems, kurie patiria savo gyvenimo transformacijas.

Save pristatai kaip Gonzo rašytoją ir kelrodę. Kaip tu suvoki šį rašymo stilių ir kodėl būtent jį pasirinkai?

Gonzo stilius iš pradžių atsirado kaip žurnalistinis žanras. Aštuntajame dešimtmetyje Hunter S. Thompson padarė ganėtinai anarchistišką dalyką tuometinėje žiniasklaidoje. Tuo metu vyravo ypač gajus mąstymas, kad visiškai objektyvi žurnalistika egzistuoja, tad Thomspon padarė visišką priešingybę – sukūrė gonzo žanrą, kuris buvo labai subjektyvus: apie visas naujienas jis pasakojo labai subjektyviai, iš „savo varpinės“, jo tekstai buvo labai „patyrimiški“ – tai reiškia, kad jo patirtis buvo galima išjausti per savo jusles. Aš jį atradau tuomet, kai dar dirbau žurnaliste ir į lietuvišką žiniasklaidą norėjau įvesti kažką naujo. Nors vėliau žiniasklaidą palikau, norėjau tą žanrą pasilikti ir išsinešti su savimi. Nors, iš pirmo žvilgsnio pagalvojus, didelėje dalyje literatūros yra ir subjektyvumo, ir patyrimų, aš savo tekstuose bandau ypač stipriai naudoti tą patyrimiškumą. Tokį tekstą skaitydami, žmonės atkreipia į tai dėmesį – tekste yra aprašymai, kuriuose tu gali pasijusti kaip kūrinio veikėjas. Tuo ir siekiu rašydama gonzo žanro tekstus – kad skaitytojas nebūtų labai toli atitrauktas nuo teksto ir galėtų pasijusti jo dalimi.

Kokia yra tavo, kaip rašančio žmogaus kelionė link to, kas esi dabar?

Dažnai, kai žmonės ginasi ir sako „aš ne rašytojas, nemoku rašyti“, aš sakau, kad mes visi mokame rašyti, tą daryti išmokome mokyklos metais. Taigi ir mano gyvenime rašymas atsirado panašiu metu. Iš pradinių klasių pamenu, kad su tėčio pagalba kurdavau įvairias knygeles ir, tėčiui jas atspausdinus, jomis dalindavausi su klasiokais. Vėliau sukūriau žurnalą, kuriame irgi buvo mano kūrybos. Rašymas vėl grįžo pas mane kai ruošiausi stojamiesiems ir įstojau į žurnalistiką. Visgi, tas rašymas buvo labiau profesinis, grynos kūrybos ten nebuvo daug. Visą laiką jaučiau norą atgaivinti kūrybinį rašymą, rašydavau dienoraštį, tekstus sau. Tuo metu, kai išėjau iš žiniasklaidos ir perėjau į visiškai kitą sritį – rinkodarą, kurioje yra daugiau dalykų, nei rašymas ir informacijos rinkimas – supratau, kad visgi to rašymo man trūksta ir noriu rašyti kitaip, nei anksčiau rašiau. Pamenu save dar visai nesusipratusią, ką toliau daryti savo gyvenime, tad tiesiog išvažiavau pailsėti į Druskininkus, pasiėmiau užrašų knygelę ir pradėjau interviu su savimi – užsirašydavau klausimus ir rašydavau sąmonės srautu, ką aš atsakau – pradedant banaliai klausimais, kas mane daro laimingą, vėliau pereinant prie gilesnių dalykų. Tas terapinis, literatūrinis rašymas turbūt prasidėjo nuo tada. Seniai žinojau, kad noriu rašyti knygą, tik knygos atėjimas yra sunkus – nors noras ją parašyti yra stiprus, tu dar nežinai, nei ką nori rašyti, nei ar tam esi pasiruošęs. Kai išėjau iš žiniasklaidos, pajutau, kad susidėliojo tam tikri įvykiai ir noras juos aprašyti. Tiesiog sėdau ir bandžiau, rašiau tą pirmą juodraštį taip, kaip aš maniau, jog man norisi parašyti. Nemanau, kad ta knyga būtų parašyta, jei nuo pat pradžių būčiau stipriai galvojusi, kaip, pagal kokias taisykles ją reikia parašyti. Perėjusi prie knygos redagavimo  pradėjau rašyti poeziją. Tai – geras būdas išlaikyti kasdienę rašymo praktiką, kai nenori per daug atsitraukti nuo pagrindinio darbo. Mano atveju, naujo teksto rašymas trukdytų knygai, kol jos nebaigiau. Teko girdėt vertėjo Antano Gailiaus frazę – rašytojui yra ne taip svarbu, ką rašyti, bet kaip rašyti. Knygos svoris ir kokybė pasimato iš to, kaip tu knygą rašai. Kai redaguoju, tiesiog žiūriu į tai, kaip aš rašau, dėlioju tekstą, kokia jo struktūra, kaip aš noriu žaisti tuo tekstu ir panašiai.

Studijavai žurnalistiką, dirbai redakcijose, paskui save išbandei rinkodaros srityje, o galų gale nusprendei eiti rašytojos keliu. Kokį dalyką išskirtum kaip įdomiausią iš kiekvienos srities? Ir kaip atsirado noras pakeliauti po šitas sritis?

Žurnalistika buvo svajonė nuo vyresnių klasių, nes aš buvau labai užsisklendus savyje, nenorėjau savimi, savo istorijomis ir potyriais dalintis, todėl žurnalistika atrodė tokia sritis, kurioje aš galiu pabūti šešėlyje, bet tuo pačiu ir kasdien išgirsti labai daug įdomių istorijų. Visą laikotarpį atsimenu taip, lyg kasdien skaityčiau vis kitokią knygą. Kiekvienas žmogus papasakodavo tiek daug įdomių dalykų, kad man atrodydavo, jog net tų knygų nereikia skaityti, nes tiek daug išmokstu. Žurnalistika man buvo galimybė likti šešėlyje ir tuo pačiu daug išmokti iš kitų žmonių: mokytis klausti ir klausytis. Aš tikrai nekeisčiau savo karjeros pradžios, nes tai mane labai išmokė būtent šitų dalykų. Tai yra svarbu rašytojui, nes turbūt nepavyksta visą gyvenimą rašyti vien apie save ir būti įkvėptam vien savęs, taigi, išmokti dalykai labai padeda tiesiog gyvenant, ieškant tų istorijų, įkvėpimo. Kalbant apie rinkodarą – buvo daug priežasčių, kodėl išėjau iš žurnalistikos. Man tiesiog norėjosi dinamiškesnės darbo specifikos. Žurnalistikoje darbo pagrindas būdavo besikartojantis ciklas: susigalvoji temą, klausimus, paklausi, grįžti, iššifruoji tą tekstą, parašai ir viskas vėl prasideda iš naujo. Norėjosi kasdien išmokti daugiau nei ta pačią rašymo struktūrą ir informacijos rinkimą. Studijų metais klausydavausi, ką kitose specialybėse išmoksta žmonės ir jaučiausi ganėtinai ribota, ką aš galėčiau dirbti su tuo, ką išmokstu. Man atrodė nelabai daug ką, nors dabar pagalvojus, specialybė nieko neapibrėžia – žmogus gali eiti kur tik panorėjęs. Tuo metu kaip tik įstojau į rinkodaros magistrą, ir tai pastūmėjo į darbą su šia sritimi. Rinkodara man patiko tuo, kad gal ir nebebuvo tiek daug darbo su žmonėm, bet buvo labai daug dinamikos. Aš galėjau ne tiktai rašyti, bet ir nuo rašymo pailsėti: dirbti su socialiniais tinklais, galvoti kampanijas, būti meno direktore ir panašiai. Šiame darbe buvo daugiau vizualumo, gyvo bendravimo ir strategavimo. Būdavo daug įvairių veiklų, nuo jų nepavargdavau – neįsisukdavau į tą uždarą ratą ir nebūdavo nuobodu. Prieš išeinant iš darbo šioje srityje aš jutau pasisėmusi patirties tiek, kiek man reikia, kad galėčiau vėliau tai panaudoti savo rašymo karjeroje. Visi „freelanceriai“ ir rašytojai, kurie dirba sau, yra vadybininkai, kol nėra kito žmogaus, kuris tai koordinuotų, tad jie rinkodarą turi šiek tiek išmanyti. Galutinai perėjau į rašymą, nes rinkodara yra arčiau verslo nei žurnalistika. Rinkodaroje svarbu, kad viskas atsipirktų, kad statistika būtų auganti. Aš tiesiog pajutau, kad nežinau, kiek prasmės tame matau. Žinoma, tam prekės ženklui nauda, kad tiek skaičiai didėja, yra didelė, bet ar pačiame pasaulyje nuo to kažkas gerėja? Nežinau. Tiesiog pajutau, kad noriu kurti ir galbūt tokia yra mano misija – kalbėti su žmonėmis ir per tekstus kelti klausimus, diskusijas, sukelti jausmus, kurie padėtų jaustis gyvesniems, būti geresniems.

Kaip sekėsi prisitaikyti prie skirtingų – žurnalistikos, rinkodaros, rašymo – bendruomenių?

Kai buvau studentė, aš buvau ne kiek žurnalistų, kiek žurnalistikos studentų bendruomenėje. Vėliau, po studijų, aš perėjau dirbti į žurnalus ir tuo metu tai buvo labai nepopuliarus sprendimas. Žmonės dažniau eidavo arba į televiziją, arba į radiją, arba į didžiuosius portalus. Jiems turbūt lengviau sekėsi įsilieti į tas bendruomenes, nes jie nuolatos būdavo redakcijose. Mano atveju, aš leisdavau laiką žurnalų redakcijose, rašydavau ir kitiems žurnalams, bet tokio kasdienio bendravimo su daug žmonių nebūdavo tiek, kiek būtų dirbant didžiųjų portalų redakcijoje. Mano bendruomenė labiau susidarė iš to, kokius kontaktus aš užmezgiau dar studijų metais – tiek su dėstytojais, lektoriais, pašnekovais (jie ne žurnalistai, bet kontaktai geri – tą patį Nausėdą kalbinau, kol jis nebuvo prezidentas…). Tas kontaktų tinklas būnant žurnalistu yra daugiau negu patys žurnalistai. Žurnalistų bendruomenė yra aršesnė, kai dirbi portaluose – ten jie bando vienas su kitu konkuruoti. Bet jeigu aš kažko paprašydavau dirbdama žurnaluose, tai į mane piktai nežiūrėdavo, nes aš nebūdavau tiesioginė konkurentė. Būdavo grupių, kur prašant pagalbos, rašai pažįstamiems redakcijose ir jie turi dar kontaktų, kurie gali padėti. Kalbant apie rinkodarą, man iki šiol atrodo, kad geriausias būdas susirinkti kontaktus keičiant specialybę yra studijos arba kažkokie kursai. Rinkodaros srityje irgi susiradau pažįstamų, per juos atsirado kitų pažįstamų, kai pati pradėjau dirbti globalioje rinkoje – atsirado rinkodaros partnerių iš kitų valstybių. Turbūt rinkodaroje man sekėsi geriau pritapti prie jos bendruomenės, ji galbūt yra draugiškesnė. Pamenu, viena mergina organizuodavo tokius rinkodarisčių susitikimus, juose būdavo polinkis be jokios baimės dalintis savo patirtimi. Nežinau, kiek žurnalistai yra linkę dalintis savo patarimais, nebent tai būtų dėstytojai studijų metu.  Kalbant apie rašytojų bendruomenę – yra dvi rašytojų grupės. Vieni yra vieniši vilkai, kurie mėgsta dirbti vieni, užsidarę namuose ir tos bendruomenės jiems nelabai reikia (bent jau jie taip sako) ir yra kiti (aš taip pat save priskiriu prie tos kategorijos), kuriems reikia to nuolatinio kontakto ir palaikymo, komunikavimo ir supratimo, kad nesu vienintelė, kai kartais man kažkas nesiseka, bendruomenės, kur galėčiau pasidžiaugti savo laimėjimais. Rašydama knygą tos bendruomenės neradau. Yra daug kursų, renginių rašytojams. Bet bent jau kol kas, ką aš jaučiau, nepradėjusi burti savo bendruomenių, yra tai, kad rašytojo profesija yra iškeliama, idealizuojama – kad juo gali būti ne kiekvienas ir kad rašytojais galima vadinti tuos, kurie yra parašę knygą, gavę apdovanojimą. Aš bandau visą šitą reikalą truputėlį pakeisti ir įrodyti, kad rašytojas yra tas, kuris rašo, kuris eina link savo svajonės ir nebūtinai jau yra išleidęs knygą. Stengiuosi suburti pradedančius žmones, kurie rašo knygas šiuo metu. Prieš karantiną organizavau rašytojų lizdą. Su penkiais rašytojais išsinuomodavome butuką savaitgaliui, užsidarydavome ir tiesiog redaguodavome ir rašydavome savo knygas. Tai yra nerealus jausmas, kai esi kartu, gali pasidžiaugti kažkokiais dalykais, padiskutuoti apie kylančius iššūkius, supranti, kad esi ne vienas. Pastebėjimas tarp žurnalistų ir rašytojų bendruomenių iš mano pusės gali būti tas, kad žurnalistai, kurie yra laikomi elitu, nepasakyčiau, kad būtų linkę itin stipriai dalintis savo patirtimi ir labai noriai įtraukti tuos pradedančiuosius. Aš noriu tą keisti ir rodyti, kokia yra svarbi mentorystė – dalintis, kad ir kiek tu žinai, nes visada bus žmonių, kurie tavo žinias priims mielu noru ir tai jiems padės. Rinkodaroje bendradarbiavimo yra daug, o žurnalistikoje, rašytojų bendruomenėje to trūksta, todėl norėtųsi to bendradarbiavimo ir mentorystės pamatyti daugiau.

Organizuoji „Writest“ terapinio rašymo stovyklas. Ar galėtum jas pavadinti naujos bendruomenės kūrimu? Kokios pagrindinės priežastys paskatino imtis šios veiklos ir kas gali tapti šios bendruomenės nariu?

Rašant knygą man labai trūko žmonių, į kuriuos galėčiau atsiremti, pasiguosti, pasidžiaugti. Pirminis postūmis ir buvo tai – tą bendruomenę, kurios man trūko, kūriau tarsi sau ir jaučiau, kad yra daugiau žmonių, kurie nori kurti, rašyti, bet kai kurie net neišdrįsta to padaryti, nes neranda ramsčio. Šitas dalykas greitai rado žmones, nes kuriems tai buvo reikalinga. Viskas prasidėjo nuo rašymo terapijų išvykimų – patyriminių išvykų. 10 dalyvių išvažiuoja į kitą miestą: Kauną, Anykščius, Druskininkus. Man šie miestai artimi, juose pati rašiau knygą, todėl pagalvojau, kad ir kitiems bus gera ten nuvažiuoti. Išvažiavusi į vieną iš šių miestų, aš suorganizuoju keturias patirtis žmonėms. Tai būna stebėjimo, klausymosi, pasitikėjimo ir sustojimo patirtys. Visas šias patirtis dar nuo žurnalistikos patirties supratau kaip dalykus, kurie yra svarbūs rašytojui. Labai svarbu stebėti, mokėti klausytis, svarbu sustoti ir save gerai pažinti, nes, nors esant toje bendruomenėje gali su ja bendrauti, po kažkiek laiko vis tiek būsi vienas, todėl turi mokėti būti su savimi ir nepaskęsti tekste, ypač jei rašai apie skaudžius dalykus. Ir, aišku, yra labai svarbus pasitikėjimas tėkme, nes, nors ir gali sugalvoti tos knygos planą, taip pat yra svarbu pasileisti ir nesilaikyti to plano. Kartais geriausi kūrybiniai dalykai gimsta tada, kai nukrypsti nuo pirminio plano. Po patirčių vyksta rašymas, kuriam naudoju klausimo metodą. Dalyviams dar prieš renginį užduodu tam tikrus klausimus, pagal kuriuos personalizuoju visas tas patirtis ir tuo pačiu galiu sugalvoti klausimus rašymo daliai, kad žmogui tai kuo labiau atlieptų. Gal efektas būtų taip pat matomas, jei visiems sugalvočiau ir taikyčiau bendrą temą, bet didesnis yra tada, kai žinau apie žmogaus iššūkius ir vertybes. Tuomet tos užduotys kur kas labiau paliečia ir žmogus išvažiuoja atsakęs sau į kažkokius klausimus. Po šių išvykų palaikydavom ryšį, buvo planų organizuoti sąskrydį, bet, aišku, karantinas viską pareguliavo. Tačiau pavyko po kiekvieno renginio susitikti su entuziastais, su kuriais palaikėme daugiausiai ryšių. Per karantiną aš darau naują renginių žanrą – kas savaitę organizuoju rašymo salonus. Į juos gali ateiti bet kas, nebūtinai save rašytojais vadinantys žmonės, taip pat ir tie, kurie nori pabandyti rašyti. Salone galima dalyvauti su savo tekstu, ir valandą su puse rašyti, arba gali paprašyti užduoties – tuomet aš dalyviui sukuriu personalizuotą užduotį. Taip pat tai veikia kaip tam tikras „networking‘as“ – mes susipažįstam, skaitom tuos tekstus, gaunam „feedback‘ą“. Trečias formatas, kuris dabar dėl karantino yra sustojęs, yra rašymo lizdas. Jo metu susirenka žmonės, kurie yra pradėję savo knygas rašyti ar jas jau redaguoja. Rašytojų lizdas yra labiau kryptingas susitikimas, kuriame nebūna programos – mes tiesiog sėdime ir rašome. Pačios bendruomenės nariais gali tapti ne tik tie, kurie save laiko rašytojais ir yra kažką parašę, bet ir tie, kurie nori pabandyti. Visiems sakau, kad kiekvienas mokame rašyti. Reikia padovanoti sau tokią galimybę, nes rašymas tikrai gydo ir padeda atrasti atsakymus į vidinius klausimus. Kiekvieną skatinu pabandyti ir padovanoti sau šią progą. Su bendruomene viskas sekasi gerai – salonuose yra tokių žmonių, kurie juose dalyvauja kiekvieną savaitę, yra naujai prisijungiančių, tai jiems padeda rasti tapatumo jausmą ir tuo pačiu metu išlaikyti rutiną, kas yra pakankamai sunku karantino sąlygomis. Išvyka yra išvažiavimas iš savo komforto zonos, žmonės iš jos grįžta tarsi kaip iš spa, rašymo spa.

Be abejonės, su savo publika bendrauji ir socialinėse medijose. Kokiais būdais stengiesi su ja palaikyti ryšį?

Iš pat pradžių aš kūriau grupę iš tų žmonių, kurie važiuodavo į renginius, tačiau tai nelabai veikė. Dabar aš surenku aktyviausius žmones, kurie nori gauti naujienas apie įvairius rašymo dalykus, mes susirašome Facebook grupėje: ten žmonės registruojasi  į kassavaitinius salonus ir žmonės iš tos grupės išeiti nenori. Toji grupė yra ratas, skirtas artimiausių žmonių veiklai, jie gauna artimiausią informaciją. Tolimesni yra Instagram, Facebook sekėjai, draugai. Jiems visą laiką kuriu įrašus – naujienas apie knygą, kaip sekasi redaguoti, taip pat kai pasidalina mano kūryba, jeigu kas nors pakalbina interviu. Kartas nuo karto dalinuosi pačia kūryba – ištraukomis iš knygos, poezija. Ilgą laiką berašydama knygą rašydavau ir įrašus, kurie buvo paremti atvirumu. Man anksčiau buvo sunku atsiverti. Šis rašymas socialiniuose tinkluose labai padėjo priimti save. Mažėja temų iš emocinės, fizinės sveikatos, apie kurias bijočiau kalbėti. Vis dar yra kompleksų iš kūniškosios pusės – jaučiu, kad tai yra tema, kuria baisu rašyti, todėl ir apie ją stengiuosi kalbėti; noriu, kad kuriamas turinys nebūtų vien tik apie mano pasiekimus, bet taip pat ir dalykus, kurie įkvėptų kitus žmones. Kuriu ir video (pvz., lietuvių rašytojų portretus), kurie yra savotiška pramoga. Visą laiką palaikau ryšį su žmonėmis, kurie parašo privačiai, mentoriauju per mentorystės platformą tiems žmonėms, kurie neturi pinigų renginiams ir panašiai. Ten bendradarbiaujame atskirai ir nemokamai.

Ar tavo rašomi tekstai keičia tavo asmenines vertybes ir požiūrius?

Esminis dalykas, kuris pasikeitė ir požiūris į tam tikrą vertybę – atsakomybė. Anksčiau, gyvenime ir tekstuose, net jeigu rašydavau apie save, mėgdavau save parodyti silpnesnę, leisdavau kitiems veikėjams prisiimti vadovaujantį vaidmenį, labai tikėdavausi, kad kiti už mane nuspręs dalykus ir tai, be abejonės, atsispindėdavo tekstuose. Kai dar dirbau žurnaliste, aš rašydavau gonzo stiliaus žurnalo kūrinius, kurie žurnalistikai yra ganėtinai literatūriški. Daugelis pastebėdavo, kad tuose kūriniuose save vaizduodavau kaip silpną mergaitę. Kai pažvelgiu į tai dabar, suprantu, kad aš tiesiog nenorėjau tiek gyvenime, tiek tekstuose prisiimti atsakomybės, parodyti savo stiprybės. Dabar, kai redaguoju knygą, iškyla toks iššūkis – kadangi tai yra knyga apie transformaciją ir apie mano perėjimą iš vaikiškos mąstysenos į suaugusių pasaulį, aš tarsi noriu joje palikti kažkiek savo senosios pasaulėžiūros. Visgi, rašiau knygą, kad save apibrėžčiau kaip vaiką, bet tuo pačiu aš matau vietas, kur nebesutampa mano požiūris su tuo, kurį turėjau anksčiau. Pagrindinis skirtumas – atsakomybė. Dabar mano gyvenime atėjo metas, kai supratau, kad jei neprisiimsiu atsakomybės, niekas nesikeis – mano problemos, kurios metai iš metų kartojasi, neišsispręs emociniai dalykai. Knygos rašymas labai padėjo, transformacija padėjo pereiti link vertybių pasikeitimo. Anksčiau mane tekstų rašymui labai įkvėpdavo kažkokios baimės, neigiamos emocijos, nuo kurių aš atsispirdavau. Dabar tas neigiamas emocijas priimu ir paleidžiu, jos net nespėja nueiti iki to momento, kai pradedu kurti, stengiuosi rasti įkvėpimą teigiamuose dalykuose. Žinoma, tam tikru momentu, taip pat žmonėms, kurie pradeda rašyti, toji rašymo terapija naudinga – gerai yra išrašyti skaudžius momentus ir t. t. Tačiau dabar aš stengiuosi ties tuo nesustoti ir labiau koncentruotis į pozityvių dalykų sklaidą, ne dirbtinai susikuriant, bet natūraliai paleidžiant skaudulius. Tuomet pradedi visur pastebėti pozityvius dalykus.

Kokių rašytojų intertekstualumo pėdsakų galima išvysti tavo kūryboje?

Skaitydama šį klausimą prisiminiau Elizabeth Gilbert knygą „Big Magic“, kurioje ji labai gerai tai apibūdina: labai dažnai mes, kuriantys, kartais to patys net nenorėdami, nemanydami, kad mums įtaką daro kiti kūrėjai, mes naudojamės kurdami vienu kūrybiniu katilu. Net jeigu aš pasakyčiau, kad manęs neveikia kiti rašytojai – anksčiau aš tai netgi ganėtinai pabrėždavau – tuomet mane veiktų kiti dalykai ir nebūtinai knygos: kažkokie filmai, muzika, publikacijos internete. Turbūt visiškai tos įtakos neįmanoma išvengti. Mano mėgstamiausių rašytojų „topas“ turbūt bus Herman Hesse – nežinau, kiek mūsų rašymo stiliai yra panašūs, bet turbūt šitame romane, kurį dabar rašau ir mano tolimesnės kūrybos vizijose viskas sukasi aplink tą asmenybės lūžį, transformacijas ir panašiai. Hesse irgi daug apie tai kalba. Mano mėgstamiausios jo knygos yra „Demianas“ ir „Sidharta“. Ypač „Demiane“ parodoma ta transformacija. Nors tuos kūrinius buvau perskaičiusi jau pradėjusi rašyti knygą, pastebėjau, kad mano ir Hesse kūryboje yra daug panašumų. Autorius, iš kurio rašydama aš nuolatos mokausi, yra Hemingvėjus. Man iki jo padirbėti reikėtų dar labai daug, bet iš jo labai mokausi sakinių struktūros, minimalizmo, gebėjimo pasakyti prasmingus dalykus su kuo mažiau žodžių, pagražinimų. Mano stilistika ir rašymo stilius kažkuo yra panašūs į tų moterų, kuriančių autobiografinius romanus, tikrais faktais paremtus kūrinius. Prie savęs turiu pasidėjusi Anos Frank dienoraštį – ji buvo visiškai mano jaunystės įkvėpimas, Taros Westover „Apšviestoji“ yra mano šių metų atradimas, paskutinioji knyga, kurią skaičiau šia tematika, buvo Donatellos Di Pietrantonio kūrinys „Sugrąžintoji“ – nežinau, kiek tiksliais faktais tai paremta, bet tai taip pat yra pasakojimas apie perėjimą iš vienos aplinkos į kitą aplinką, prisitaikymą prie tos aplinkos, tėvų – vaikų santykius, jauno žmogaus transformacijas – tuo man šis kūrinys pasirodė artimas. Dar vienas mano atradimas yra Samanta Schweblin – ji yra ne kiek romanistė, o kiek apsakymų kūrėja. Mūsų stiliai, sakyčiau, yra visiškai nepanašūs, tačiau aš labai noriu iš jos mokytis, nes ji sugeba trumpais tekstais sukurti labai stiprią emociją. Turbūt pabaigus dabartinės knygos rašymą, norėtųsi turėti tokį etapą, kurio metu rašyčiau trumpesnius kūrinius, pailsėčiau nuo ilgo teksto, tad norėčiau iš šitos autorės mokytis.

Su kokiais visuomenės standartais susiduri kaip jauna, pradedančioji rašytoja? Kiek laisva, nesuvaržyta galimų lūkesčių iš kitų jautiesi rašydama?

Anksčiau aš labai bijodavau būti atvira. Iki to laikotarpio, kuomet pradėjau atviriau rašyti, aš rašydavau metaforomis, netiesiogiai pasakydavau. Tačiau aš supratau, kad tekstai labiau išlaisvina, kai rašai atvirai ir tai yra įdomiau kitiems. Dabar aš nesistengiu galvoti, kad tie atviri tekstai kažkam gali nepatikti, nes tikrai žinau, kad yra žmonių, kuriems jų reikia. Aš tiesiog prisimenu žmones, kuriems mano kūryba yra svarbi. Visada bus kam tai nepatiks, bet nebus taip, kad tu visiems patiksi. Taigi, nemanau, kad mano kūrybos temoms turi įtakos kažkokie lūkesčiai. Pamenu, kad anksčiau, iš karto po netekties, buvo tokio spaudimo, kad dabar įvykus tokiam įvykiui turėčiau apie tai kažką rašyti. Manau, kad visada reikia laiko po intensyvių emocijų gyvenime, kad tai išvirstų į tekstą. Todėl įvykus kažkokiems įvykiams, stengiuosi iš karto apie tai nepradėti rašyti, skirti sau šiek tiek laiko. Mane erzinančių stereotipų pasitaiko ne tik iš visuomenėje, bet ir rašančių žmonių rate. Vienas iš stereotipų yra tas, kad iš rašymo nepragyvensi. Tačiau tuo pačiu metu kai kurie rašytojai ir daro viską, kad nepragyventų iš to rašymo. Dabar, kai rašau knygą, už ją aš nieko negaunu; teikiau prašymą stipendijai, jos negavau – tai buvo irgi keistas dalykas, nes ten labiausiai priima tuos, kurie jau yra išleidę savo knygas. Kaip tokiu atveju „prasimušti“ tiems, kurie dar neturi nieko išleidę? Tačiau aš vis tiek susigalvoju būdų kaip tų pinigų bent minimaliai užsidirbti, organizuoju rašymo salonus ir panašiai. Yra bijančių už kūrybą ir kalbėjimą apie ją imti pinigus. Aš manau, kad tai yra tiesiog apsikeitimas tam tikra energija, savo laiku, žiniomis; nereikia galvoti, kad mes imame pinigus todėl, kad norime užsidirbti milijonus. Manau, kad įmanoma pragyventi iš rašymo, tik ne visiškai grynai. Kuriantis turi būti visų sričių asas: išmanyti ir šiek tiek rinkodaros, kartais parašyti užsakomųjų tekstų ir panašiai. Taip pat žmogaus laikymas ir titulavimas rašytoju tuomet, kai jis yra jau parašęs ir išleidęs knygą arba gavęs kažkokį apdovanojimą. Mano nuomone, rašytoju save gali pavadinti žmogus, kuris rašo ir kurio gyvenimas sukasi apie rašymą, jis siekia rašymo svajonių, nebūtinai jau yra išleidęs knygą. Galbūt kai kurie iš viso nenori būti publikuojami – tiesiog rašo publikacijas. Šiek tiek erzina tas rašytojo profesijos užkėlimas ant pjedestalo. Man šiek tiek norisi tai nuleisti ant žemės ir padaryti šį amatą prieinamą kiekvienam. Dar vienas stereotipas yra mąstymas, kad rašymas yra kaip talentas – arba jį turi, arba ne. Man atrodo, kad rašytojui yra svarbu gyventi ir nesivadovauti vien tik taisyklėmis. Talentas ir yra įkvėpimas, kurio pasisemi iš gyvenimo.  Mes negimstame mokėdami rašyti, mes vėliau to išmokstame. Darbo reikia įdėti nemažai.

Kokį pokytį publikoje, išleidusi savo knygą, norėtum išvysti?

Rašydama tekstus socialinėse medijose, knygą, poeziją, noriu šiais tekstais padėti žmonėms  pasijusti gyvesniems, pasvarstyti apie savo gyvenimo pamatinius dalykus, atsigręžti į savo jausmus, prieš kuriuos esame linkę užsimerkti, juos ignoruoti. Nori įnešti gyvumo, tikrumo ir  atvirumo į skaitytojų gyvenimus. Kadangi manau, kad mano skaitytojas bus sąlyginai jaunas ir galbūt išgyvenantis transformaciją, turbūt norisi skaitytojui norisi leisti pasijusti ne vienu šitame transformacijos kelyje. Jausti tapatumą, bendruomeniškumo jausmą. Kadangi knygos tema yra netektis, norėtųsi paskatinti žmones labiau atgręžti į netekties temą ir nebijoti apie tai kalbėti. Visa mirties tematika žmonėms yra baisi, tačiau kaip tik norėtųsi daugiau apie tai kalbėti; tokiu būdu liktų mažiau paslapčių, neaiškumų, todėl ir baimių galbūt būtų mažiau. Taip pat savo kūryba noriu paskatinti žmogų pabandyti rašyti, net jeigu jis galvoja, kad nemoka rašyti, aš manau, kad mes kiekvienas turi šiek tiek tos ypatybės savyje ir galima rašymą išnaudoti savo naudai.

Minėjai, kad rašydama knygą neradai bendruomenės, kurioje galėtum dalintis savo sėkmėmis ir sunkumais, tai Tave paskatino sukurti bendruomenę pačiai. Sieki pakeisti rašytojų įvaizdį, įnešti naujų vėjų ir sukurti draugiškesnę aplinką pradedantiesiems rašytojams. Kas labiausiai motyvuoja ir suteikia drąsos tęsti šią veiklą?

Matau, kad tai, ką darau, yra prasminga ir kad to žmonėms reikia. Ankstesni projektai žmonėms nelabai būdavo reikalingi, todėl motyvacija krisdavo. Dabar žmonės atliepia tai, ką aš darau. Laikas nuo laiko užklumpa išbandymai, kuriuose tu pamatai, kiek to reikia ir jeigu sugebi sau pasakyti, kad tai, ką darai, yra reikalinga ir kitiems, ir tau, kad augtum, kad visuomenė būtų laimingesnė, kad bendruomenė rastų, į ką atsiremti, tada nebematai iššūkių kaip kažkokios sienos. Po sunkumų primenu sau, ką aš darau ir matau ir ieškau būdų kaip prie tų iššūkių prisitaikyti. Būtent iššūkiai padaro gyvenimą įdomesnį ir leidžia susigalvoti naujų priemonių juos įveikti. Man svarbus suvokimas, kad esu ne viena ir turiu pas ką sugrįžti. Rašymas yra unikalus – kai nesulauki palaikymo iš kitų, žmonės atsisuka į rašymą, nes tai yra būdas būti išgirstam ir viską įprasminti. Kiekvienas žmogus tai gali turėti visiškai nemokamai. Popieriaus lapas padeda tapti išgirstam.