Negandų ir sunkiai išsprendžiamų problemų kratomame pasaulyje žmonės vis dažniau atsigręžia į meną: siaučiant pandemijai daugelis pasinėrė į kitus pasaulius knygos puslapiuose ar ieškojo atsakymų į kamuojančius klausimus filmuose, o privaloma izoliacija leido suprasti, jog be koncertų ir spektaklių savo kasdienybę įsivaizduojame sunkiai. Daug neigiamų emocijų atnešęs karantinas ne vienam jaunuoliui tapo laikotarpiu, privertusiu ne tik ieškoti dabartinę būseną atliepiančių kūrinių, bet ir jausmus išlieti drobėje ar popieriaus lape. Jaunystėje kūryba dažnai atlieka terapinį vaidmenį, tačiau vėliau ne vienas kūrybingas jaunuolis pasirenka menininko kelią, o žiūrovai, skaitytojai ir klausytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio mėgaujasi jo kūriniais. Jaunimo ateities pasirinkimai ir veikla priklauso nuo dabar suteikiamų galimybių, tačiau ar Lietuvoje jaunieji kūrėjai turi palankias sąlygas augti? Kaip ir kuo gyvena žmonės, ateityje formuosiantys Lietuvos meno lauką ir atstovausiantys mūsų šaliai tarptautinėje erdvėje?

Viena pagrindinių priežasčių, skatinančių jaunuolius pradėti kurti, yra sudėtingi asmeniniai išgyvenimai, stiprios emocijos, kurias norisi išlieti, išreikšti savo pasaulį ir taip ne tik pajusti palengvėjimą, bet ir paskelbti savo žinutę. Grafinio dizaino studentė Gabija Kukevičiūtė teigia, jog kurdama geriausiai atsiskleidžia kaip asmenybė, pažįsta pasaulį, semiasi įkvėpimo iš jo ir jame gyvenančių kuriančiųjų. Fotografija Gabijai – būdas sustabdyti akimirką ir jos laikinumą, o rašydama G. Kukevičiūtė geriau suvokia save ir kitus, nusiramina. Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė, 22 metus mokanti jaunuolius kūrybinio rašymo, teigia, jog kūryba į jauno žmogaus gyvenimą ateina įvairiais keliais. „Vienus kurti skatina namų aplinka, kitus draugai, įdomi patirtis, neretai ir itin dramatiški išgyvenimai, įvairūs kompleksai arba noras išsiskirti… Kūryba leidžia pasijusti svarbiam, įvertintam, tai būdas išreikšti emocijas, asmeninę ir kultūrinę patirtį“ – teigia J. Galinauskienė.

Tačiau kaip jaunimas pasirenka meno šaką, kai galimybių gausu? Didelę įtaką pasirinkimui turi vaikystės pomėgiai, lankomos meno mokyklos, tėvų įtaka. Štai jaunoji fotografė Jovita Kuzborska pasakoja, jog šia sritimi susidomėjo dėl to, jog nuotraukų darymu užsiėmė ir jos tėtis, o gilintis į juostinę fotografiją paskatino fotografavimo patirtis ir kūrybiniai bandymai. O Beatričė Karpovič, studijuojanti kino scenografiją, šia sritimi žavisi todėl, jog kinas, pasak Beatričės, vienas nuostabiausių būdų transliuoti emocijas įvairiai auditorijai jungiant, ko gero, visas meno formas – nuo spalvos ir kompozicijos iki žodinės poezijos ar melodijos. B. Karpovič žavi suvokimas, kiek žmonių ir komandų prisideda prie idėjų įgyvendinimo. Kūryba praturtina Beatričės buitį, leidžia suvokti gėrį, dėl jos ji pastebi daugiau paprastų, bet žadą atimančių dalykų.

Viena problemų, su kuria susiduria jaunieji kūrėjai – laiko trūkumas ir pašalinių, su kūryba nesusijusių darbų gausa. Dauguma apklaustų jaunųjų menininkų teigia, jog menas jiems – ir darbas, ir laisvalaikis, tačiau studijos, darbas, draugai ne tik vagia laiką, bet neretai ir nukreipia dėmesį nuo kūrybinės veiklos, mažina koncentraciją ir motyvaciją. Ne vienas jaunas menininkas pastebi, jog kūrybos nesuplanuosi ir neįsprausi į jokius tvarkaraščius, kūrybinės mintys neateina tada, kai nori, tad mokslų, darbų grafikų ir kūrybos derinimas dažnai tampa vienu pagrindinių sunkumų. Štai jauna prozininkė Ieva Marija Sokolovaitė teigia, jog svarbu atskirti aktyvaus ir pasyvaus kūrimo fazes: „Nežinau, ar kuriam nors menininkui išeina gyventi be meno nors minutę laiko – kūryba nėra tokia profesija, kuria užsiimi nuo 8 iki 17 val. Bet bent jau kol nešiojuosi mintyse nebaigtą kūrinį, kol negaliu patėkšti ant stalo krūvos prirašytų lapų, tos mintys visada ir visur būna su manimi. Aktyvaus, akivaizdaus rašymo, sėdėjimo ir barškinimo klaviatūra, galbūt susidaro ir nedaug, laiką kūrybai atima kitos veiklos – studijų užduotys, buitis ir panašiai. Bet mąstau apie savo veikėjus visada, vedžiodama šunį, gamindamasi maistą, prausdamasi… Tai irgi yra kūryba, tam tikra jos fazė, ta pasyvioji, ir jos negalima ignoruoti, nes ji tokia pat svarbi, kaip ir aktyvioji. Net ir nerašant konkretaus kūrinio, kūrybos prasme vegetuojant, į smegenis spaudžiasi smulkmenos, vaizdai, nutikimai, kurie vėliau galbūt atgula į kūrinį.“ I. M. Sokolovaitės nuomonę papildo rašytojos Vaivos Vasiliauskaitės mintis, jog kūryba – pagrindinė veikla, o visi kiti užsiėmimai, įskaitant studijas, ją tik praturtina.

Tačiau kaip gilinti kūrybinius įgūdžius ir savo darbus pakelti į aukštesnį meninį lygį? Mokykloje vienas pagrindinių tobulėjimo šaltinių yra meno mokyklos ir kūrybiniai būreliai, vėliau – meno krypties studijos arba savarankiškas tobulėjimas. Tačiau mokyklose suteikiamos žinios nepakankamos – jaunoji rašytoja, aktorė ir muzikantė Gabija Matkutė meno dėstyme pasigenda gylio. „Mus moko teorijos, atlikimo, bet neparodo kelio į tikruosius suvokimus, kaip mėgautis tuo, ką darai. Labai efektyvu mokytis iš profesionalių menininkų“ – teigia ji. O G. Kukevičiūtė sako, jog meno mokyklos lankymas neatleidžia nuo darbo savarankiškai: „Tu gauni pagrindus, bet juos turi auginti, sūpuoti, myluoti, taip sakant, jų vedamas, toliau kurti.“ Daugelis jaunųjų menininkų išskiria individualaus mokymosi, skaitymo, domėjimosi kitų autorių kūriniais, meno lauko sekimo, reguliaraus darbo ir eksperimentavimo svarbą, tačiau tai sunku ir ne visada efektyvu.

Problemos neretai slypi ne tik švietimo sistemoje, bet ir pačių jaunųjų menininkų mąstyme ir motyvacijoje. J. Galinauskienė pastebi, kad neretai koją kiša ir paprasčiausias tingėjimas tobulinti kūrinį. „Kiek sunkiau sekasi įsiūlyti paskaityti sudėtingesnio turinio knygą, kartais sunkiau prikalbinti tekstą redaguoti, tobulinti, jauni žmonės nori greito rezultato. Ne visiems sekasi pabėgti nuo štampų, didelę neigiamą įtaką daro populiarioji kultūra. Ne visi suvokia, kad kūrėjui reikalinga kultūrinė įkrova, kalbos išmanymas, techninių principų pažinimas… Daugelis dalykų priklauso nuo šeimos, bet nebūtinai, kūrėjo likimas visada yra paslaptis, nemanau, kad pokyčiai švietimo sistemoje kaip nors paveiktų kuriančius žmones. Juk ir didžiausiais sunkmečiais kaip negandas įveikianti versmė prasimušdavo kūryba” – sako J. Galinauskienė. O aktorė, režisierė Alma Pronckūnienė, 24 metus mokanti jaunimą teatro subtilybių, didžiausiomis problemomis laiko motyvacijos, laiko, finansavimo, saviraiškos projektų stoką ir visuomenės požiūrį į kūrėjus. „Yra toks požiūris, jog kūrėjas „šiek tiek kitoks“, į jį žiūrima atsargiai. Visa sistema yra taip sudėliota, jog kūrėjo darbas yra mažiau svarbus, jog galima puikiai gyventi ir be to. Labai mažai projektų, kur jaunimas galėtų save laisvai išreikšti, kur galėtų burtis bendraminčiai. Manau, jog ne visi išdrįsta publikuotis, trūksta palaikymo iš artimųjų” – mintimis dalinasi A. Pronckūnienė.

Kūrybinių jaunimo projektų trūkumą pastebi ir patys jaunieji kūrėjai. Muzikantas Martynas Andruška teigia, jog šiuo metu jauni žmonės tikrai turi visas galimybes savo kūrybą viešinti socialiniuose tinkluose ar įvairiose platformose kaip „Soundcloud“ ar „Youtube“, tačiau egzistuoja nežinomiems kūrėjams skirtų renginių stoka. „Lietuvoje reikėtų daugiau festivalių, skirtų būtent jauniems kūrėjams, leidžiančių jiems pristatyti savo kūrybą draugiškoje, neprofesionalioje aplinkoje“ – sako M. Andruška. Kita problema – įvairių konkursų vertinimo komisijų subjektyvumas ir bendruomenės uždarumas: konkursuose dažniausiai sukasi tie patys dalyviai, jų darbus eilę metų vertina tie patys komisijos nariai, tad susiformuoja tam tikros uždaros nerašytos konkursų taisyklės ir hierarchija, o renginių, kuriuose jaunieji kūrėjai galėtų bendrauti su profesionaliais menininkais ir išgirsti konstruktyvios kritikos bei patarimų, nėra daug. Maža to, jauniems autoriams prasimušti į respublikinių konkursų finalus neretai sutrukdo komunikacijos spragos ir sustabarėjęs rajono vertinimo komisijų požiūris. „Kad ir kaip būčiau dėkingas rajono komisijai, kuri vertino mano darbus, tačiau ją dažniausiai sudaro neprofesionalūs lietuvių kalbos mokytojai su labai siauru požiūriu į kūrybą. Kontraversiški kūriniai dažniausiai niekada nepraleidžiami pro mokytojų  cenzūrą. Ironiška, tačiau tokia kūryba dažniausiai praplečia žmonių akiratį, papasakoja istoriją iš kitos pusės, nekalbu apie tai, kad užima prizines vietas…“ – teigia prozininkas, Jaunųjų filologų konkurso laureatas Simonas Stankaitis. „Paskatinčiau, kurti kuo daugiau konkursų ir labai gerai iškomunikuoti žinią apie jų egzistavimą. Dažniausiai nėra blogos kūrybos, ji tiesiog neatrado savo auditorijos“ – sako Simonas.

Tačiau nors renginių stoka ir jaučiama, jaunieji kūrėjai renginius ir projektus labai vertina – juose esti galimybė susipažinti su bendraminčiais, pristatyti savo kūrybą, išgirsti kritiką ir ja remiantis tobulėti. Jaunoji rašytoja I. M. Sokolovaitė projektus vertina kaip galimybę prasimušti į meno lauką. „Reikia kaip nors kabintis, nes vizija, kad kas nors vieną dieną tave susiras ir ims prašyti, kad tik leistum savo tekstus publikuoti, yra labai jau rožinė. Iš tiesų būna atvirkščiai. Tai kuo dažniau tavo vardas kur nors nuaidi, tuo didesnė tikimybė, kad nebūsi iškart nurašytas prie nežinomų ir neįdomių. O dar labai vertinu galimybę susitikti su kitais kūrėjais ir su jais tiesiog pasikalbėti. Išgirsti nuomonę apie savo kūrybą iš viso yra aukso gabalas. Tuomet su ta nuomone jau galima ką nors veikti, kur nors judėti. Tobulėti.” – mintimis dalijasi Ieva Marija.

Nors dauguma jaunųjų menininkų turi didelę motyvaciją kurti ir tobulėti, iššūkių gausu. Daug problemų kelia ne tik laiko trūkumas, kreivas visuomenės požiūris, šeimos ar draugų nepritarimas, bet ir finansų stoka. Daugelis jaunųjų menininkų teigia, jog trūksta skatinimo, todėl kurti verčia tik asmeninė motyvacija. Tai – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių perspektyvūs jaunieji kūrėjai pasirenka su menu nesusijusias specialybes, o kūryba lieka tik hobiu. Atviros jaunimo erdvės Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vadovė Malvina Zimblienė skatina neieškoti kaltų dėl tokio jaunuolių pasirinkimo ir džiaugiasi kūrybiškumo ateityje nauda. „Kiekvieno jaunojo kūrėjo gyvenimas, patirtys skirtingos. Vieni gali gyventi be kūrybos, kiti ne. Vieni turi daugiau drąsos ar patiria sėkmingų momentų, gauna palaikymą iš artimųjų ar kitos aplinkos, tuo tarpu kitų gyvenimas susiklosto ne taip sėkmingai ir jie mažiau linkę rizikuoti, kai reikia rūpintis elementariu pragyvenimu. Visiems kūryba svarbi, tačiau vieniems tai gyvenimo tikslas, kitiems tai lieka hobiu. Bet kuriuo atveju lavintas kūrybiškumas nedingsta ir vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių gyvenimo momentų“ – teigia M. Zimblienė.

Nors jaunųjų kūrėjų kelias ne visada lengvas – tokį pasirinkimą dažnai lydi ir frustracija, sudėtingos savito balso paieškos, šeimos, bendraamžių priešiškumas, skatinimo trūkumas – būtent jaunieji menininkai perims šalies meno laivą ir laikys jo šturvalą ateityje, todėl svarbu kuriančius jaunuolius palaikyti ir domėtis jų darbais. Jei klasika ne visada įdomi, būtent jaunų žmonių kūriniai gali sužavėti ir įtraukti siužetais, kuriuos labai lengvai galime atpažinti savo gyvenimuose – jaunieji menininkai dažniausiai kalba apie asmenines, tačiau universalias šiuolaikinio žmogaus patirtis, vienišumą, susvetimėjimą, sudėtingus tarpusavio santykius, vartotojiškos kultūros įtaką, ramybės ir dvasingumo paieškas skubėjimo ir informacijos pertekliaus kupinoje kasdienybėje. O jauniesiems kūrėjams belieka palinkėti drąsos – nors palaikymo kartais stinga, projektų ir galimybių tik daugėja, todėl turint didelę motyvaciją ir nebijant kalbėti nepatogiomis temomis kūryba anksčiau ar vėliau tikrai bus pastebėta.

Jaunųjų menininkų platformos laukia skaitytojų ir bendradarbių – prisijunk ir Tu!

• Lietuvos kultūros gyvenimo žurnalas „Pašvaistė“ www.pasvaiste.lt
• Kultūros svetainė „Meno bangos“ www.menobangos.lt
• Platforma jauniems autoriams „Prieplaukos“ www.priplauk.lt
• Elektroninis literatūros žurnalas „Rankos“ www.rankos.net