Japonija iš arčiau su Andriumi Kleiva

Japonija – tekančios Saulės šalis, sakurų žemė, o per pastaruosius tris dešimtmečius pasaulyje susiformavo nauja susidomėjimo Japonija banga. Nuo 1990-ųjų visame pasaulyje išpopuliarėjo japoniška animacija (anime), komiksai (manga) ir vaizdo žaidimai. Tokie reiškiniai kaip Pokémon ar Super Mario tapo ne tik pramoga, bet ir atvėrė kelią į platesnį japoniškos kultūros pažinimą. Išaugo susižavėjimas japoniška virtuve, dizainu, minimalizmu ir gyvenimo būdu. Apie tai ir daugiau mums papasakojo Andrius Kleiva, knygų apie Japoniją autorius, visuomenininkas bei tikras Lietuvos ambasadorius Japonijoje.

-Pradėkime nuo jūsų – ar visuomet žavėjotės Japonija ir kaip atsitiko, kad joje įsikūrėte?

-Japonai bičiuliai man turbūt neatleistų, bet turiu prisipažinti, kad patį pirmąjį kartą į Japoniją vykau tik iš reikalo. Tikėjau bendru Azijos regiono potencialu, studijavau Europos-Azijos santykius viename Prancūzijos universitetų ir trečiaisiais metais kažkur turėjau išvykti mainų. Iš bendro susidomėjimo buvau pradėjęs truputį mokytis japonų kalbos, girdėjau ypač daug dramatiškų stereotipų apie šalį, tad pagalvojau sau, kad tai galėtų būti gera kryptis mano vienkartiniam vienerių metų nuotykiui. Nepatiks, tai netruksiu sugrįžti – maniau. Stereotipai išsisklaidė, pamačiau, kaip savo širdimi Japonija artima Lietuvai, atsirado bičiuliai, santykiai, darbai, ir štai – vieneri metai tapo septyneriais. Niekada nebūčiau pasakęs, kad viskas  taip susidėlios. Toks ir yra atsitiktinumų grožis.

-Ar jūsų vertybės, požiūris į tam tikrus dalykus (pinigus, meilę, daiktus) keitėsi, kai apsigyvenote Japonijoje?

-Japonijoje įprasta “skaityti orą” ir nuolatos mėginti suprasti, kas iš tikrųjų slepiasi už žmogaus žodžių ar veiksmų. Norint išlaikyti bendrą harmoniją, salų šalies žmonės vengia konkrečių išsireiškimų, tiesaus atsisakymo, neigimo, todėl pravartu nuolatos sekti bendrą pokalbio kontekstą, žmogaus elgesį. Man atrodo, smarkiai prie to pripratau.

Leidžiantis prie žemiškesnių dalykų, galiu pasakyti, kad turiu kur kas mažiau daiktų nei gyvendamas Lietuvoje ir Prancūzijoje. Kodėl? Mano butas Tokijuje to neleidžia. Tiesiog neturiu, kur tų daiktų susidėti. Bet tai leidžia neapsikrauti, tinkamai susistatyti prioritetus.

-Skeptikai gali teigti, kad taip kita šalimi besidomintis ir joje daug metų gyvenantis žmogus neabejotinai praranda ryšį, nebesidomi ir nepuoselėja savosios gimtinės tradicijų ir gyvensenos. Ką jiems į tai atsakytumėte?

-Man atrodo, kad yra visiškai priešingai. Visų pirma, niekada tiek negalvojau apie savo kaip lietuvio identitetą. Būdamas svetimoje aplinkoje imi lyginti save su kitais žmonėmis, lietuvišką visuomenę su japoniškąja, gauni progą geriau suprasti savo mintis, elgesį ir iš kur visa tai ateina. Galų gale, kai Lietuva taip nutolsta kilometrais, jauti, kaip kažko širdy trūksta. Sąmoningai jos imi savo kasdienybėje ieškoti. Todėl aktyviai kasdien seku Lietuvos gyvenimą, jos naujienas, jaučiu išlaikantis ryšį lietuviškai skaitydamas ir rašydamas. O kartais ir lietuvišką sūrelį kaimyninėje parduotuvėje randu ir nusiperku – kokia laimė!

-Ar Japonijoje jau jaučiatės „savas“?

-Visoje Japonijoje jaustis “savu” iki galo sudėtinga – kaip ten bebūtų, ir savo išvaizda, ir kilme esu toli nuo to, prie ko labiau pripratę japonai. Tačiau savo aplinkoje jaučiuosi savas ir kaip namie – turiu savo bičiulius, savo kavinę, savo kepyklą, savo gatvę. Man atrodo, svarbiausia neapsistatyti savęs sienomis ir eiti prie žmonių atvira širdimi, šiek tiek kalbėti (arba bandyti kalbėti!) japoniškai. Taip atsivers daugiau kelių.

-Ar lietuviai ir japonai turi būdo panašumų?

-Ir lietuviai, ir japonai santykius stato ilgai, bet užtikrintai. Draugus susirasti sudėtinga, bet vienąkart tapus draugais, santykiai išlieka visam gyvenimui. Todėl reikia turėti kantrybės – kiekvienas susitikimas, kiekvienas dėmesio parodymas kažką reiškia.

-Ką svarbiausia žinoti prieš apsilankymą Japonijoje?

-Kad Japonija – ne tik Tokijas ir Kijotas. Tai yra nuostabios, gausią kultūrą garantuojančios vietos – jas reikia aplankyti. Tačiau reikėtų neužmiršti jų papildyti kitokiais skoniais. Labai rekomenduoju žvelgti plačiau – aplankyti japonišką kaimą, kalnus, pajūrį, tolimesnes salas.

-Kodėl, jūsų nuomone, pastaraisiais metais pasaulis ėmė itin domėtis Japonija, taikyti ten vyraujančias filosofijas?

-Turiu įtarimų, kad tai galėtų būti dėl greitos, neramios šių laikų kasdienybės. Visi nustebę, kaip japoniškas atsigręžimas į gamtą, minimalizmą, gyvenimo smulkmenas leidžia iš naujo atrasti save. Tiesa, čia reikia pridurti, kad japonų kasdienybė irgi pilna triukšmo, todėl pamatę, kokio populiarumo tradicinės filosofijos sulaukia užsienyje, į jas atsigręžia ir jie patys. 

-Kokie jūsų mėgstamiausi japoniški ritualai?

-Šiandien negalėčiau gyventi be japoniško įpročio panirti į karštųjų versmių vonias. Kai atrodo, kad viskas gyvenime nebesiseka, važiuoju į kalnus ir lendu į karštą vandenį. Problemos dingsta.

-Kokius mitus, sklandančius apie Japoniją, galite paneigti?

-Dar yra žmonių, kuriems atrodo, kad po Japoniją visur vaikšto robotai, o aukštosios technologijos užgožia tradicijas. Japonija turi labai modernių sričių, bet kasdienybėje ji dažnai stebina priešingai – faksai, popierinės formos, grynieji pinigai vis dar plačiai naudojami. Tai ne atsilikimas, o kultūrinis pasirinkimas, grindžiamas stabilumu ir pasitikėjimu senomis sistemomis.

-Pabaigai, ne paslaptis, kad Japonija garsėja įvairiose srityse: maiste, kine, mene. Koks jūsų mėgstamiausias japoniškas patiekalas, filmas/filmukas ir/ar knyga?

Patiekalas – soba (grikių makaronai). Kaip ir visoje japoniškoje virtuvėje, taip ir šiuo atveju įspūdinga, ką gali pasiekti tiesiog gardūs ingredientai ir nieko daugiau.
Filmas – “Perfect Days” (“Puikios dienos”). Tai puikus vokiečio režisieriaus ir japoniškos komandos kūrinys apie tai, kad mūsų dienos neturi būti įspūdingos tam, kad būtų puikios. Knyga – Toshikazu Kawaguchi knyga “Kol dar neatšalo kava”. Joje sudėtos istorijos apie savo praeities ieškančius žmones kviečia: jei supranti, dėl ko gailiesi, bandyk dirbti ne prarastos praeities labui, o dėl šiandienos ir rytojaus – dėl to, ką iš tikrųjų gali pakeisti.

Jurgitos Meškaitės asm. archyvo nuotrauka