Interviu su Kultūros Asamblėja
Politika jaunam žmogui gali atrodyti kaip nesuprantamas, pilnas užkietėjusių politikų laukas, kuriame komunikuojama nesuprantamomis sąvokomis, o sprendimai priimami ir atmetami žaibišku greičiu. Jau kelis mėnesius viena iš populiariausių temų yra kultūros protestai, todėl pokalbyje su Vilniaus kultūros asamblėjos atstovais aptarėme svarbiausius aspektus. Vilniaus kultūros asamblėją atstovavo meno kritikė Jogintė Bučinskaitė, Sapiegų rūmų vadovė Gintautė Žemaitytė, kino režisierė Marija Kavtatadzė bei kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis.
-Ar buvo kertinis įvykis, kuris pastūmėjo telkti kultūros bendruomenę?
-Marija. Šitas kultūros bendruomenės susibūrimas prasidėjo, išsprogo, kaip mes sakome, nuo sprendimo kultūros ministeriją atiduoti Nemuno aušrai. Prieš tai kultūros žmonės būdavo nepatenkinti, dalyvaudavo mitinguose, tylos minutėse. Bet nebuvo susivieniję kaip kultūros bendruomenė, kuri už, arba prieš, kažką kovoja kartu. Ir kultūros laukas buvo labai susiskaldęs. Tą dieną, kai prezidentas pasakė, kad skaudančia širdimi energetikos ministeriją palieka socialdemokratams, o kultūros ministeriją duoda Nemuno aušrai, žmonės nebegalėjo toliau tylėti. Pradžią davė nepasitenkinimas, kad kultūros ministerija buvo išmainyta lyg ji būtų mažiau vertinga. Kultūros bendruomenė iš tikrųjų jautėsi labai nuvertinta.
-Jogintė. Dar galėčiau pridėti, kad sureaguota buvo žaibiškai. Reikia atkreipti dėmesį į tą kalendorių, viskas įvyko tikrai per trumpą laiką ir ta savaitė, per kurią Ignotas Adomavičius buvo kultūros ministras, mums viduje atrodė, kad užsitęsė mėnesį. Buvo tikrai labai intensyvus bandymas reaguoti, telkti bendruomenę, aiškiai komunikuoti ir siųsti žinutę, prieš ką mes sustojome, pirmiausia rugsėjo 25 dieną priešais prezidentūrą, kai buvo pirmas streikas ir po to mes jau supratome, kad tuo nesibaigs. Svarbu paminėti, kad mes nekovojome prieš Adomavičių, bet kovojome ir kovojame prieš Nemuno aušrai atiduotą ministeriją. Svarbu yra atskirti, kad neiname prieš vieną žmogų, bet kovojame prieš patį sprendimą.
-Kaip apibūdintumėte pagrindinį asamblėjos tikslą?
-Marija. Tikslas yra susirinkti, apsvarstyti, ką darome, rinkti parašus peticijai ir kovoti, kad kultūros ministerija grįžtų į socialdemokratų kuravimo sritį. Buvo paskirta partija, kuri nėra sisteminė, mūsų požiūriu, turi anti-valstybiškumo bruožų ir daug retorikos, kuri yra griaunanti.
-Gintautė. Sugrąžinus kultūros ministeriją socialdemokratams, daugumai kilo klausimas, koks mūsų tikslas dabar ir kodėl mes nesiskirstome. Ši situacija parodė valdančiosios daugumos negebėjimą prisiimti atsakomybės, prezidento likimą nuošalyje ir nereagavimą. Politikai tiek iš socialdemokratų, tiek iš Nemuno aušros partijų renkasi populistinę taktiką ir skaldo visuomenę.
-Kaip vertinate jaunų žmonių politinę savimonę?
Gintautė. Manau, kad jaunimo sąmoningumas dabar yra suaktyvėjęs. Anksčiau matydavau politiškai sąmoningų ir besidominčių jaunų žmonių, bet jų buvo nedaug. Man atrodo, kad tai įkvepia ne tik mus, kaip organizatorius, bet ir kitus žmones. Daug esu girdėjusi susižavėjimo iš tų, kurie buvo mitinguose ar kituose renginiuose, kiek daug jaunimo. Taip pat norėčiau pasidžiaugti ir Vasario 16-osios renginiuose buvo daug daugiau jaunimo negu anksčiau.
Jonas. Aš pridėsiu, kad jaunimą jaučiu nuo pat pirmojo susitikimo prie prezidentūros. Ten buvo Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai. Man atrodo, kad mums tai yra net ir priminimas, kad vis dėlto yra dėl ko stengtis, nes tai yra jau ne tik apie tave, bet matai, kad ir kiti žmonės nori eiti tuo keliu, ne tik sau ar kolegai padėti, bet ir jiems padėti. Ir verta paminėti, kaip jie įsitraukė į Žemaitaičio turo protestus. Kalbėjau ne su vienu dalyviu apie tai, kaip tai yra sudėtinga atlaikyti viską po to ir nepalūžti. Jaunų žmonių palaikymas mums yra labai svarbus.
Jogintė. Mano akimis, visas šitas judėjimas parodė, kad, iš esmės, pagrindinis rodiklis ir ateitis judėjimo yra jaunystė. Nes pažiūrėkime, kaip reaguoja Žemaitaitis ir jo partija į jaunimo atėjimą ir pasitikimą, kai jis atvažiuoja į miestelius. Kaip Žemaitaitis reaguoja į moksleivius, kuriuos mokytojai vežasi į mitingą, taikų mitingą. Reakcija yra agresyvus puolimas. O puolama yra tada, kai matoma grėsmė. Man atrodo, kad jaunimas Žemaitaičio akimis yra didžiulė grėsmė.
–Ar manote, kad kultūros protestai padėjo pritraukti jaunus žmones domėtis politika?
-Gintautė. Aš pati baiginėjau mokyklą, kai Sąjūdis prasidėjo. Buvau vienuoliktoje, gal dvyliktoje klasėje. Ir kai sutampa tavo noras maištauti, kažką daryti, eiti, būti, kosminis gyvenimas. Pamenu, išeidavome į mitingą su tautiniais drabužiais, šokdavome, grįždavome trečią ryto. Ir aš matau dabar tą patį, kitas laikas, kita išraiška, bet yra tas pats jausmas. Ir manau, kad mums ne tik pavyko jaunus žmones sudominti, bet manau jų pačių gyvenime tai yra gražus momentas, nes jie pajautė, kad yra svarbūs. O Žemaitaitis labai negražiai sako, kad jis senas, protingas, o jauni žmonės už jį daugiau neišmano. Man atrodo, kad pritraukėme ir vyresnę kartą. Parodėme, koks mūsų jaunimas, kad jie netingi, jie eina, daro, jie moka dainuoti. Jaunimas įžiebė optimistinį žiburėlį. Dar labai svarbią mintį kelia asamblėjos iš mažesnių miestų, jie prašo jaunimo, kad jie grįžtų ir balsuotų te, iš kur jie yra kilę. Nes problema būna tada, kai jauni žmonės išvažiuoja ir lieka tie, kuriais, kaip Jogintė sakė, yra lengva manipuliuoti.
-Ką planuojate toliau daryti?
Gintautė. Mes, kaip ir skelbėme, pereiti nuo protesto asamblėjos prie kitokio formato, esame įkūrę asociaciją. Norime pradėti dirbti asociacijos pagrindu.
Jonas. Iš esmės stengsimės įtraukti daugiau jaunimo, organizuoti paskaitas, diskusijas, debatus. Taip pat ir kurti tinklą visoje Lietuvoje. Kad būtų savarankiška struktūra bendruomenių, kurios galėtų veikti, bet kartu ir viena kitai padėti.
Jogintė. artimiausias renginys yra koncertas kovo 10 dieną ,,Mes užaugome“, labai svarbus atskaitos taškas tarp svarbiųjų datų – vasario 16-osios ir kovo 11-osios. Įsivertinti, ko pasiekėme ir pasidžiaugti. Ir, kad pajaustume pasididžiavimą, kad Lietuva yra mūsų namai.
Pokalbis parodo, kad, nors politika gali atrodyti atgrasiai, reikia nepasiduoti, domėtis, plėsti ir skatinti sąmoningumą savo aplinkoje. Pasaulyje, kuriame pilna apgaulės ir užgauliojimo svarbu abejoti, nes, kaip teigė filosofas Renė Dekartas: ,,Mąstau, vadinasi esu“.