Paskutiniame interviu su Aldona kalbėjome apie tautinę tapatybę ir išgirdome unikalią, autentišką lietuvaitės istoriją. Tokios patirtys – užaugintos gyvenimo ir vis dar augančios kartu su žmogumi – yra ypatingos. Mokomės patirdami ir stebėdami pasaulį, tačiau kitų istorijos ir pamokos suteikia neįkainojamą praplėtimą.

Aldona – karantino metu „TikTok“ platformoje išgarsėjusi menininkė ir muzikantė, kurią su draugais kartais vadinu „kieta lietuve močiute TikToke, su gitara ir dar tuo įdomiu instrumentu“. Žavu, kad Algie atvirai dalijasi savo patirtimis, įžvalgomis ir kritika, net kalbant apie lietuvių kalboje atsirandančius skolinius. Ji laužo stereotipus ne tik savo muzika, bet ir plačiomis pažiūromis.

Apie visa tai – nuo tautinės tapatybės iki kalbos ir politikos – su Aldona pasikalbėjome neskubėdamos.

– Aldona, šiandien internetas – ypač socialinės medijos – yra stipriausia gija, jungianti mūsų kartas. Jūs pati aktyviai dalyvaujate šioje erdvėje, kur susilieja menas ir politika – du dalykai, kurie, rodos, neturėtų būti maišomi. Kaip menininkė, kaip jūs matote šią erdvę?

– Kiekvienas esame kūrėjas. Visų pirma, kaip ir kiekvienas žmogus, aš esu kūrėja. Dalindamasis savo kūryba socialiniuose tinkluose neturėtum galvoti apie skaičius ar algoritmus – tai neturi būti pagrindinis tikslas. Kaip ir realiame gyvenime, mes galime atsirinkti, su kuo bendraujame, kokį turinį vartojame, kokius šaltinius laikome patikimais.

Iš kurio kampo žiūri, iš to ir matai. Svarbu kritiškai vertinti vartojamą turinį, informaciją ir šaltinius, o ypač kalbant apie politiką. Pavyzdžiui, per rinkimus – tai matau ypač ryškiai Amerikoje – socialinėse medijose nuolat pasirodo iškreiptas vaizdas: iš konteksto ištrauktos citatos, klaidinančios antraštės, tendencingai parinktos nuotraukos. Politikai vaizduojami pačiomis nepalankiausiomis pozomis, sukuriant įspūdį, kad jie yra nekompetentingi, nepatikimi ar tiesiog juokingi.

Ir tokių netikrų kadrų galima rasti apie kiekvieną politiką. Tačiau tai, ką matome ir kaip tai vertiname, priklauso tik nuo mūsų pačių. Tik neseniai suvokiau, kad kai kurie žurnalistai daro tai tyčia. Vos tik politikas išrenkamas, žiniasklaida ima jį rodyti palankesnėje šviesoje – kartais net pernelyg idealizuotai.

Šių dienų kontekste tai itin nesąžininga, nes tokie informaciniai žaidimai daro įtaką ne tik vietinei politikai, bet ir globaliems įvykiams, įskaitant karą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšminga palyginti su kitais karo aspektais, tačiau verta pabrėžti, kad žmonės vis labiau pasiduoda socialinių tinklų poveikiui. Ilgainiui tai gali turėti įtakos net svarbiausiems sprendimams.

Vis dar stebiuosi, kaip lengvai žmonės leidžiasi manipuliuojami iškreiptais vaizdiniais. Tai rodo, kaip svarbu mokėti atsirinkti informaciją – tiek politikoje, tiek mene, tiek kasdieniame gyvenime.

Nors iš pradžių politika manęs nedomino, norėjau būti sąmoninga pilietė ir balsuoti. Tačiau balsuoti vien iš pareigos – nepakanka. Reikia suprasti, už ką ir kodėl balsuoji. Kiekvienas balsas yra svarbus – kiekvienas balsuojantis reiškia vieną mažiau abejingą žmogų ir vieną daugiau už sprendimą, kuriuo tiki.

Man net sunku įsivaizduoti, ką lietuviams dabar reiškia gyventi šalia viso šio košmaro – būti nuolatiniame budrumo režime, sekti naujienas, stiprinti šalies gynybą ir gyventi nežinomybėje dėl to, kas gali nutikti.Manau tai tiesa, kad galimybė nesirūpinti politika ir karu šiandien yra tikra privilegija.

– Visiškai pritariu, visose amžiaus grupėse matau augantį socialinių tinklų poveikį, priklausomybę nuo jų, patiklumo problemą. Jūs kuriate daug turinio – kas jus priverčia likti šioje erdvėje? Kokia jūsų patirtis?

– Ne į viską būtina reaguoti. Žinoma, socialinės medijos turi ir gerąją pusę. Net lietuviškai iš jų mokausi! Sulaukiu daug palaikymo, patarimų, motyvacijos, įkvėpimo. Socialiniai tinklai suteikia galimybę matyti daugiau – tiek žmonių, tiek kūrybos, tiek kultūrų. Tai mane žavi. Kaip ir sakiau anksčiau, mes galime pasirinkti, ką vartoti. Yra nustatymai, leidžiantys filtruoti turinį, blokuoti komentarus. Mano tikslas – dalintis muzika ir šviesa, paliesti žmonių širdis ir parodyti kažką tikro šiame plastikiniame pasaulyje.

Žinoma, būna ir neaiškių komentarų, bet per gyvenimą išmokau tiesiog nekreipti dėmesio. Manau, tai normalu – žmonės yra skirtingi.

– Taip! Ir manau, kad čia svarbu suvokti vieną dalyką, kurį man padėjo suprasti mylimas muzikantas Gamka (G. Daškevičius): mes renkamės ne tik tai, ką matome, bet ir kaip į tai reaguojame. Ne visada galime kontroliuoti įvykius savo gyvenime, bet visada galime pasirinkti savo reakciją. O jūsų atveju – net nebūtina reaguoti į viską.

– Būtent! Labai išmintingi žodžiai. Beje, man kartais juokinga, kai žmonės įsivaizduoja, kad realiame gyvenime turiu tiek pat dėmesio, kiek socialiniuose tinkluose. Niekas paskui mane nelaksto su kameromis, paparacių neturiu. Mano auditorija – daugiakultūrė, iš daugybės skirtingų šalių, o kiekviena paliesta širdis man reiškia be galo daug. Labiausiai džiaugiuosi galėdama bent šiek tiek įnešti šviesos į kažkieno kasdienybę.

– Aldona, jūs tikrai nesate ta stereotipinė močiutė. Papasakokite daugiau apie savo kūrybą, muziką ir naująjį instrumentą.

– Kiekvienas turi savo nuomonę, bet ne kiekvienas laikęs instrumentą rankose. Mano kūrybą praturtino modernusis „Cyber-G“. Apie jį girdėjau įvairių nuomonių – vieni sako, kad tai ne tikra gitara, kad neautentiška, kad jie norėtų mane matyti kitaip. Bet man, kaip muzikantei, tai tiesiog dar viena nauja technologija. Stengiuosi neatsilikti nuo pasaulio, išbandyti kuo daugiau, mokytis.

„Cyber-G“ turi tiek funkcijų, kad net keista! Jis leidžia lengvai akompanuoti, net jei nemoki groti gitara. Be to, padėjo man suprasti vieną, rodos, paprastą dalyką – akordų ir natų dėsningumą. Visą gyvenimą muzikuoju, bet vis dar yra ko mokytis. Net natas galima paversti skaičiais! Kūryba kyla iš gyvenimo.

– Na, aš iš keletos esu girdėjusi kažką panašaus, net iš žymių Letuvos komikų, kad jeigu kankina „kūrybinis blokas”, reikėtų eiti pagyventi.

– Pamenu, kaip parašiau vieną dainą – „Help Me Be“. Ji neturi jokių perkeltinių prasmių. Tai tiesiog apie tą momentą, kai buvo sunku auginti vaikus, kai viskas atrodė per daug. Bet jei nebūčiau buvusi mama, jei nebūčiau išsiskyrusi su savo tuometiniu sutuoktiniu, galbūt šios dainos niekada nebūtų. Galbūt nebūčiau parašiusi daugelio savo dainų.

Lietuvybė taip pat man svarbi. Smagiausia, kai žmonės bando įterpti lietuviškų žodžių, tada bandydami juos išversti nustemba, kai pasakau: „Aš moku lietuviškai.“

Klausantis mano dainų, tikriausiai pastebėjai, kad jose yra religinių motyvų. Gyvendama pakankamai ilgai supratau, kad dalykus galima keisti. Visą gyvenimą buvau katalikė, bet neseniai tapau mormone.

Mormonizmas – tai 200 metų senumo tikėjimas, oficialiai vadinamas Jėzaus Kristaus bažnyčia. Tai nėra žmogaus sukurta religija, kaip dažnai manoma (red. pastaba –Pastarųjų dienų šventųjų Jėžaus Kristaus bažnyčia yra krikšičoniškos kilmės religinis judėjimas). Ji kyla iš istorijos apie vaiką (red. pastaba – Džozefui Smitui), kuris nežinojo, kurią bažnyčią lankyti, todėl meldėsi Dievui, ir jam apsireiškė Jėzus. Gali skambėti keistai, bet mes tikime tuo. Ir nuostabu, kiek daug žmonių šį tikėjimą išpažįsta.

Džiaugiuosi galėdama gyventi atvirai, neslėpti nė vienos savo tapatybės dalies. Lietuvių kalba taip pat yra mano identiteto dalis – ji viena seniausių pasaulyje.

Galbūt nesu stereotipinė močiutė, bet pati jaučiuosi kaip paauglė. Bažnyčioje dirbu su jaunimu ir ten jaučiuosi puikiai. Ten supratau, koks svarbus yra nuoširdumas. Vieną kartą viena moteris pasakė man tiesiog „Lovely“. Nieko daugiau. Bet tai man reiškė labai daug – nesitikėjau būti priimta, o juo labiau, kad kažkam rūpės mano muzika.

– Labai graži ir įkvepianti istorija. Manau, jei reikėtų apibūdinti jus vienu žodžiu, tai būtų – nuoširdumas. Jūs jo tiek daug dalinatės.

– Taip, tikrai. Ne visiems patiksi, ne visus paliesi, bet svarbiausia – išlikti savimi.

Manęs dažnai klausia: „Kodėl vis dar stengiesi atsakyti žmonėms, jei tiek komentarų ir klausimų lieka be atsako? Ar neatrodo nesąžininga, kad meilę dalini tik tiems, kam spėji?“

Ir aš atsakau – ne. Nes žinau vieną istoriją.

Kartą prie jūros bangos į krantą išmetė tūkstančius jūros žvaigždžių. Jos gulėjo smėlyje, pamažu netekdamos vandens ir gyvybės. Nors jūra buvo visai čia pat, joms reikėjo trupučio pagalbos.

Pro šalį ėjo senukas. Jis sustojo, pasilenkė, pakėlė vieną žvaigždę ir įmetė atgal į vandenį. Tada kitą. Ir dar vieną. Jis žinojo, kad visų neišgelbės, bet kiekviena atgimstanti žvaigždė jam reiškė viską. Jis dirbo visą dieną, kol jį pamatė jūreivis. „Kodėl tai darai?“ – paklausė jis. – „Juk visų neišgelbėsi. Kokia prasmė?“

Senukas nusišypsojo ir atsakė: „Su kiekviena sugrąžinta į jūrą, šiame krante lieka mažiau mirštančių. Net jei išgelbėčiau tik vieną, tai vis tiek būtų verta. Juk aš čia irgi tik vienas.“

Man ši istorija miela širdžiai. Žinau, kaip daug gali reikšti paprastas atsakymas, vienintelis žodis, toks paprastas, kaip „lovely“, pasakytas tam, kas laukia. Ir manau, ši istorija tinka ir pilietiškumo pamokai – juk kiekvienas balsas yra svarbus.

Šia gaida ir baigiame šį straipsnių ciklą. Tačiau ne nuoširdumą ir ryšį su Aldona. Abi linkime nesustoti kurti, o pamačius žvaigždę smėlyje – iškelti ją į jūrą. Ir nebijoti pokyčių, nes vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia, yra tai, kad viskas nuolat keičiasi.