„Dvare viskas gyva – ir sienos, ir spalvos, ir mes”. Apie renginį „Piešiu kiną“
Toli nuo miesto šurmulio, tarp senovinių dvaro sienų, netrukus vėl sugrįš kūrybos dvasia. 2025 m. lapkričio 24 d. Šumsko dvare, vietoje, kur buvo filmuojamas filmas „Drugelio širdis“, vyks edukacinis kultūros paveldo renginys „Piešiu kiną“. Tai kūrybinės kino ir meno dirbtuvės vaikams, jungiančios lietuvišką kiną, senovines menines technikas ir istorinio dvaro atgaivinimą. Apie renginį kalbamės su organizatore, Kultūrinės veiklos vadybos fakulteto studente Amelija Basiul.
– Amelija, papasakok, kaip gimė šio projekto idėja.
– Atlieku praktiką pas nuostabią režisierę Inesą Kurklietytę, ir būtent ji pasiūlė man sukurti projektą, kuris apjungtų kiną ir meną. Taip atsidūriau Šumsko dvare – ypatingoje vietoje, kur buvo filmuojamas „Drugelio širdis“. Ten juntama kūrybos atmosfera – ji tiesiog tvyro ore. Iš karto kilo mintis surengti vaikams renginį, kuris parodytų, kaip gimsta filmas, ir kartu suteiktų galimybę patiems kūrybiškai pasireikšti. Taip atsirado idėja sujungti filmo peržiūrą, ekskursiją po filmavimo vietas ir kūrybinį užsiėmimą – kino afišų kūrimą koliažo technika.
–Ar, tavo manymu, tai įdomu šiuolaikiniams vaikams?
– Be abejo! Vaikams visuomet smagu išeiti iš mokyklos ir praleisti dieną ne prie suolo, o gyvoje, kūrybiškoje aplinkoje. Net jei iš pradžių tai atrodo kaip „proga praleisti pamokas“, vėliau jie įsitraukia, pradeda kurti, ir tai man svarbiausia – kad jie jaustųsi įkvėpti ir didžiuotųsi savo darbu.
–Kas tau šiame projekte svarbiau – dvaro populiarinimas ar darbas su vaikais?
– Man svarbiausia dirbti su vaikais. Žinoma, Šumsko dvaro populiarinimas taip pat reikšmingas – juk tai kultūros ir istorijos vieta. Tačiau pagrindinis projekto tikslas – paskatinti vaikų susidomėjimą lietuvišku kinu ir parodyti, kad kūryba yra prieinama kiekvienam. Šiandien daugelis vaikų daug laiko praleidžia telefonuose, naudoja skaitmenines programas, bet retai kuria kažką rankomis. O juk rankų darbas – tai ne tik menas, bet ir būdas lavinti dėmesį, vaizduotę bei kantrybę.
– Papasakok, kaip vyks renginys.
– Pirmiausia pasitiksime vaikus ir trumpai supažindinsime su dvaro istorija. Vėliau vyks filmo „Drugelio širdis“ peržiūra – tai pilnametražė juosta, nufilmuota būtent čia, Šumskio dvare. Nors filmas gana ilgas, beveik dvi valandas, būtent tai suteikia jam vertės – vaikai pamatys tikrą vietą, kur vyko filmavimai. Po peržiūros ekskursijos vadovas nuves vaikus į filmavimo lokacijas, papasakos, kaip buvo kuriamos scenos. Tuomet persikelsime į kaimyninį pastatą, kur vyks kūrybinės dirbtuvės – kino afišų kūrimas koliažo technika. Užsiėmimą ves profesionali dailininkė, turinti patirties dirbant su vaikais.
–Kaip tavo idėją sutiko projekto kuratorė?
– Ji mane palaikė nuo pat pradžių ir pasakė: „Svarbiausia – degti savo idėja, ir viskas pavyks.“ Padėjo patobulinti projekto pavadinimą – iš pradžių jis skambėjo ne taip taikliai, dabar yra trumpas ir aiškus: „Piešiu kiną“. Ji taip pat pasidalijo dailininkų rezidentų kontaktais ir suteikė galimybę nemokamai naudotis dvaru. Tai milžiniška pagalba, nes senas pastatas reikalauja išlaidų – šildymo, elektros energijos.
–Ar buvo sunkumų ruošiantis?
– Žinoma. Sunkiausia buvo suderinti skirtingas nuomones – ir režisierė, ir dėstytojai turi savo viziją, tad reikėjo rasti pusiausvyrą ir pasitikėti savo sprendimais. Be to, daug darbo reikalavo organizacija: skambučiai, susitarimai, logistika, laiko planavimas. Kartais atrodė, kad neįveiksiu, bet vėliau supranti – viskas įmanoma, jei nebijai veikti.
–Kaip sekėsi bendrauti su dailininkais ir partneriais?
– Maloniai nustebau, kaip lengvai pavyko. Dailininkė, kuri ves užsiėmimą, vos išgirdusi mano pasiūlymą pasakė: „Laukiau tavo skambučio!“ Tai buvo labai malonu. Ji pasirodė atvira, paslaugi, kūrybiška. Manau, svarbiausia būti pasiruošusiai – žinoti, ko nori, ir ateiti su konkrečiais klausimais. Tuomet pokalbis tampa produktyvus ir įkvepiantis.
–Kas labiausiai nustebino ruošiantis?
– Tikriausiai tai, kaip žmonės reaguoja į kūrybines idėjas. Iš pradžių maniau, kad bus sunku rasti specialistą užsiėmimui, todėl planavau jį vesti pati, nes esu baigusi dailės mokyklą. Tačiau kuratorė patarė susitelkti į koordinavimą ir organizavimą. Tai buvo teisingas sprendimas – svarbu mokėti deleguoti ir pasitikėti profesionalais.
–Ar jauti jaudulį prieš renginį?
– Šiek tiek taip – juk tai didelė atsakomybė: vaikai, įranga, senas pastatas. Tačiau su dėstytoju iš anksto aptarėme „B planus“ – ką daryti, jei dingtų elektra ar kuris nors vaikas pasijustų blogai. Tai suteikia daugiau ramybės ir pasitikėjimo.
– Kodėl pasirinktas būtent filmas „Drugelio širdis“?
– Šis filmas labai nuoširdus. Jis paliečia sudėtingas temas – vienišumą, vaikų baimes, smurtą – tačiau jo esmė yra gerumas, draugystė ir svajonės. Filmas primena, kaip svarbu išlikti žmogumi, mokėti palaikyti ir atleisti. Manau, vaikai jį supras savaip, bet tikrai neliks abejingi.
– Ką norėtum, kad vaikai išsineštų iš šios dienos?
– Norėčiau, kad jie pajustų džiaugsmą kurdami savo rankomis. Kad suprastų: kūryba – ne tik mokytojo užduotis, bet būdas išreikšti save ir savo jausmus. Galbūt kažkas iš jų sugrįš į Šumsko dvarą jau kaip jaunas dailininkas ar kino kūrėjas.
– Kokią pagrindinę mintį norėtum perduoti per šį projektą?
– Turbūt tokią: nebijok pradėti. Net jei neturi daug patirties, bet turi kibirkštį – idėją, dėl kurios užsidega akys – viskas pavyks. Svarbiausia – tikėti savimi ir veikti.