44.211.26.178
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Monika Petkevičiūtė
Data
2023-09-01

Didelė širdis (ne)vaikiškoms misijoms

Autorius
Monika Petkevičiūtė
Data
2023-09-01

Didelė širdis (ne)vaikiškoms misijoms

Misijoms skirta širdis.

Arvydas mane pasitiko pozityvus ir laimingas. Lyg vaikas, kuris ką tik suvalgė didžiulę porciją savo skaniausių ledų. Bet tik jis pats žino, kas jam atneša kur kas daugiau laimės nei ledai. Todėl kviečiu perskaityti vieną nuoširdžiausių istorijų apie paprastą vaikiną ir apie jo nepaprastą energiją geriems darbams.

Arvydai, trumpai papasakok apie savo paties ligos istoriją.

Nors mano liga prasidėjo nuo pat gimimo, apie ją sužinojau tik būdamas trylikos per paprastą planinę apžiūrą. Tokio amžiaus vaikai turėtų jau būti išaugę bet kokius smulkius defektus, tokius kaip širdies ūžesys. Bet man jį nustačius, gydytoja sunerimo ir išsiuntė į Kauną, kur buvo nustatyta gana rimta įgimta širdies yda.

Ar nuo pat mažumės traukė veikla su automobiliais? O gal tai planas B?

Kadangi turiu vyresnį brolį, kuriam labai patiko rūpintis ir domėtis automobiliais, jis visada kviesdavosi mane kartu. Apžiūrėti, pataisyti, padažyti ir kitiems darbeliams. Jo dėka, išmokęs viską apie automobilius, užsiliepsnojau meile rūpintis jais. Tai yra mano planas A! Aš nenoriu galvoti apie jokį kitą planą B, nes tada neatsiduočiau visas planui A! Nors šio darbo, žinau, kad niekada nemesiu, ieškau savirealizacijos ir kitoje srityje (atsargiai apie didžiuosius planus užsimena Arvydas).

Nuo ko prasidėjo tavo noras dirbti su vaikais?

Viskas prasidėjo nuo savanorystės būnant mokyklos tarybos pirmininku. Lietuvos šimtmečio proga mes su klasiokais surengėme iniciatyvą „100 valandų gerų darbų“. Visiškai atsitiktinis sprendimas buvo nuvykti į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus ir ten aš užsibuvau gerokai daugiau negu suplanuota. Aš pasilikau ten savanoriauti iki dabar ir manau su visam! Galbūt, su mano pagalba, jie ateityje galės daryti daugiau. Be galo džiaugiuosi, kad atsirado ir daugiau savanorių, bei žmonių, kurie kitaip prisideda prie tos įstaigos mažųjų gyventojų laimės.

Arvydas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas pakurstė norą likti su vaikais net ir po gerų darbų projekto?

Turiu pusbrolį, kurį nuo vaikystės prižiūrėdavau, su juo leisdavau laiką. Atrodo, kad tai man gaudavosi savaime! Aš mokėdavau jį užimti, mokėdavau su juo susitvarkyti. Tada ir supratau, kad man gera būti su vaikais. Noriu suprasti vaikus, noriu padaryti juos bent truputį laimingesnius, man gera su jais būti ir tai gaunasi natūraliai, aš noriu prisiėti prie jų gerovės kasdienybėje ir ateityje.

Ar nujautei, kad tapsi „Lietuvos garbės“ nominantu? Gal galėtum mums papasakoti „už kadro“ likusią istoriją?

Nesitikėjau. Nesijaučiu tokiu žmogumi, kuris galėtų būti nominuotas ar apdovanotas. Aš paprastas žmogus. Bet tą žiemą nutiko neįtikėtinas dalykas. Man parašė brolis, kad jis mane užrašė – nominavo 2022 metų „Lietuvos garbėje“. Tada brolio žmona, mama ir kiti visai nepažįstami žmonės pradėjo rašyti lygiai tokias pačias žinutes! Gerai… Žinojau, kad nominavusių mane – daug, bet, kad man paskambins iš „TV3“ televizijos ir pasakys „filmuojam“, vis dar nesitikėjau. Filmuojant taip pat nesitikėjau, kad tikrai to filmuko prireiks, maniau, kad į mano vietą atrinks kažką kitą. Taip maniau iki pat tos akimirkos, kol nebuvo oficialiai man pranešta, kad aš – nominantas, kuris kovo vienuoliktąją lips ant scenos! Įteikimų dieną aš jaučiausi labai prastai, kadangi dar nebuvo spėjęs praeiti stiprus peršalimas. Nuo pat ryto vyko repeticijos, grimavimai ir kiti pasiruošimo darbai, kuriuos pamenu miglotai… Atgijau tik tą akimirką, kai prieš visą Lietuvą tiesioginio eterio metu reikėjo tarti žodį. Nors ir ruošiau kalbą, tą akimirką, dėl patiriamos euforijos, viską pamiršau… Išskyrus žodžius „myliu mamą“. Labai gerai pamenu ir ką man nulipus nuo scenos apkabinęs pasakė Marijonas Mikutavičius. Tą dieną susilaukiau daug komplimentų ir žymių žmonių žvilgsnių. Tas vakaras įsimintinas visam mano gyvenimui.

Kaip tvarkaisi su liga dabar?

Neturiu jokių žalingų įpročių, stengiuosi atsargiai sportuoti, patirti kuo daugiau teigiamų emocijų ir išnaudoti kiekvieną gražią man duotą akimirką. Gal kada nors prireiks operacijos, bet šiuo metu apie tai aš negalvoju.

Kokie tavo ateities planai gerų darbų kontekste ir paties, asmeniniai?

Noriu paversti savanorystę madinga! Noriu sukurti svetainę savo savanorystės projektui ir atskiras socialinių medijų paskyras skirtas tik tam. Aš daug investuoju į šią veiklą ir darysiu viską, kad ir kiti turėtų galimybė patirti tą džiaugsmą suteikiant tiems vaikams pagalbą. Savanorystė daro pasaulį gražesnį. O kalbant spie savo asmeninius planus… Galvoju apie persikraustymą į sostinę, bet negaliu palikti jūros, prie kurios man taip gera būti, todėl tai dar irgi tik planai.

Ko palinkėtum tėvams auginantiems vaiką su negalia?

Palinkėčiau tikėti savo vaiku. Tėvai kartais dėl jo ligos nuleidžia rankas. Niekada nesuabejokite savo vaiku! Tai jūsų vaikas. Darykite viską, kad jūsų vaikas būtų savarankiškas ir nenustotų svajoti. Yra sakoma, kad jeigu tu turi svajonę ir ja tiki – tu jau pusę kelio nuėjęs. Mintys realizuojasi, todėl galvokit apie savo vaiką visada tik geriausiai ir mylėkite tokį, koks jis yra.