Vis daugiau jaunų žmonių, dar neapsisprendusių dėl ateities profesijos, renkasi išbandyti save įvairiose srityse savanoriaujant. Viena jų – Ugnė Alsytė – 9 mėnesius pagal programą „Europos solidarumo korpusas“ savanoriavusi Ispanijoje, Katalonijoje, kur rūpinosi negalia turinčių vaikų užimtumu. Šiuo metu mergina sėkmingai studijuoja socialinį darbą bei dirba vaikų globos namuose.

Kodėl nusprendei savanoriauti ir kas tave įkvėpė?

11-12 klasėje aplinkiniai skatino rinktis studijas, teigė, jeigu nestudijuosiu, būsiu niekas. Tačiau norėjau tam pasipriešinti, svajojau keliauti, domėtis psichologija ir dirbti su vaikais. Man pasisekė, kad mano mokykla – Šiaulių Didždvario gimnazija, yra savanoriauti į užsienį pagal „Europos solidarumo korpuso“ programą siunčianti organizacija. Per ją radau projektus, kurie susiję su mane dominančiomis temomis – darbu su vaikais iš globos namų, rizikos šeimų.

Kokie buvo tavo lūkesčiai prieš kelionę? Ar daug svarstei, kas tavęs lauks nuvykus?

Lūkesčių nebuvo tiek daug, kiek baimių. Iš pradžių labiausiai ir bijojau dėl kalbos – vykau nemokėdama ispaniškai, o angliškai ten mažai kas kalba. Taip pat nerimavau, kad nieko nepažįstu. Galbūt tos baimės ir užgožė kažkokius lūkesčius. Tačiau jie atsirado vos pradėjus savanorystę: norėjau viską apkeliauti ir su visais susipažinti, įsilieti į bendruomenę.

Papasakok apie organizaciją, priėmusią tave savanorystei.

Manresos miestelyje veikia organizacija AMPANS, padedanti žmonėms su protine ir fizine negalia. Organizacija rūpinasi ne tik ugdymu, bet ir integracija į darbo rinką – ji yra įkūrusi mokyklas, vaikų globos namus, darbo vietas negalią turintiems žmonėms. AMPANS rūpinasi neįgaliuoju nuo gimimo iki mirties. Aš savanoriavau vaikų globos namuose.

Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į vietą, kai žinojai, kad čia praleisi 9 mėnesius?

Aš kartais sapnuoju tą pirmą įspūdį, nes gyvenime nebuvau mačiusi žmonių su tokia ryškia negalia. Prisimenu pirmą dieną: nuvažiuoju į savo organizaciją, saulė šviečia, aplink kalnai, labai gražu. Paskambinu durų skambučiu ir jas atidaro protinę negalią turinti mergaitė, ji tiesiog nueina. Vėliau mane pasitinka visiškai angliškai nekalbanti vadybininkė. Susipažinusi su vaikais pasijutau lyg visai kitame pasaulyje, jie sėdėjo neįgaliųjų vežimėliuose, dauguma iš jų nekalbėjo, išvaizda buvo man nematyta. Tačiau šis įspūdis labai greitai tapo mano pasauliu.

Kokios buvo tavo pareigos, atsakomybės?

Aš buvau užimtumo specialistė, rūpinausi vaikų integracija į visuomenę, kelionėmis. Taikiau dailės, pasakų terapiją, mokiau lietuviškų dainų. Vėliau įsiliejau ir į kitą tos pačios organizacijos veiklą – pradėjau savanoriauti mokyklose. Kartą per savaitę važiuodavau į mokyklas, skirtas vaikams su protine negalia, padėdavau jiems nuvažiuoti į baseiną, rūpinausi vaikų užimtumu per sensoriką, smulkiąją motoriką.

Kaip sekėsi savanoriauti pirmomis dienomis?

Iš pradžių viskas buvo nauja: nemokėjau kalbos, nežinojau kaip elgtis su vaikais ar bendrauti su kolegomis. Tačiau tas adaptacijos periodas buvo labai greitas. Kai atsiduri naujoje aplinkoje, turi greitai prisitaikyti, nes kitaip nežinosi, ką tu čia darai, kokia tavo rolė. Pačioje pradžioje buvau visiškai pasimetusi, bet vėliau vis daugiau sužinojau, išmokau ispanų kalbos, daugiau supratau apie vaikus, kas jiems patinka.

Su kokiais iššūkiais susidūrei ir kaip juos įveikei?

Didžiausias iššūkis buvo kalba – jį įveikiau pasinaudodama „Europos solidarumo korpuso“ programos suteikiama galimybe lankyti kursus. Kitas iššūkis – savarankiško gyvenimo pradžia. Kai gyveni su šeima, tau viskas yra paduota, o išvykus savanoriauti reikia pačiam skirstyti savo finansus, pasirūpinti buitiniais dalykais. Taip pat susidūriau su kultūriniais skirtumais, nes gyvenau su dar trimis savanoriais viename name, o tame pačiame mieste buvo dar daugiau savanorių iš įvairių šalių.

Kokie žmonės tave supo, ar susiradai bendraminčių?

Iš Serbijos savanoriauti atvykusi Sara, su kuria gyvenau, yra mano geriausia draugė. Vėliau susipažinau ir su kitais savanoriais, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Savanoriaudami kas savaitę turėjome susitikimus, įvairias kultūrų vakarienes, švęsdavome šventes. Su vietiniais taip pat susipažinau, bendrauju iki šiol. Sutikau daug kūrybingų žmonių, pakeitusių mano pasaulėžiūrą.

Kokį patarimą galėtum duoti žmonėms, kurie nori išvykti savanoriauti pirmą kartą, tačiau bijo, nedrįsta?

Viskas nėra taip, kaip mes įsivaizduojame. Todėl reikia pamiršti visas baimes, gyventi čia ir dabar.

Koks jausmas ir kokios emocijos apėmė sugrįžus į gimtuosius namus?

Buvo labai gera sugrįžti. Aš pradėjau vertinti tokius dalykus, kurių nevertindavau anksčiau. Pradėjau valgyti „Kregždutės“ saldainius, kurių nemėgau, tačiau jie man priminė Lietuvą. Pasikeitė santykiai su šeima: anksčiau nepalaikiau tokių glaudžių ryšių, išvykusi tokiam ilgam laikui supratau kaip juos myliu, kaip jie mane palaikė, pradėjau vertinti pačią Lietuvą, šios šalies žmones, gamtą.

Kodėl verta savanoriauti?

Iš savanorystės gauni tai, ką duodi. Tie mainai yra daug naudingesni nei finansiniai. Taip pat savanoriška veikla tau padeda suprasti, ko tu nemėgsti ar kas patinka.

Mano nuomone, daug jaunų žmonių bijo rinktis laisvus metus po mokyklos baigimo, nes abejoja to verte. Bet tai nėra tiesiog „gap year“, tai yra gyvenimas. Nesvarbu, ar tu moksleivis, studentas, savanoris – tai yra tiesiog pavadinimas. Tu esi žmogus ir tavo gyvenimas vyksta dabar, nėra kažkokios pertraukos.

„Europos solidarumo korpuso“ programa suteikia galimybę 18–30 m. jaunimui išvykti savanoriauti į bet kurią ES valstybę narę arba šalį partnerę. Savanorystės projektas gali būti trumpalaikis – iki 2 mėnesių, ir ilgalaikis – nuo 2 iki 12 mėnesių. Savanoriui suteikiamas apgyvendinimas bei padengiamos kelionės ir pragyvenimo išlaidos.

Norintys savanorauti turi užsiregistruoti „Europos solidarumo korpuso“ duomenų bazėje, kurioje gali savarankiškai ieškoti lūkesčius atitinkančio projekto ir radus į jį aplikuoti, arba gali laukti, kol atsižvelgiant į pateiktus duomenis, suinteresuota organizacija susisieks pati. Taip pat galima kreiptis į Lietuvoje veikiančias organizacijas, kurios padeda lietuviams išvykti savanoriauti į užsienį.

„Europos solidarumo korpuso“ duomenų bazę galite rasti čia.

Siunčiančių organizacijų sąrašą galite rasti čia.

Visa informacija: www.solidarumokorpusas.lt