3.228.10.64
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Emilija Taletaitė
Data
2020-10-14

Baimės ir vilties slėptuvėje

Autorius
Emilija Taletaitė
Data
2020-10-14

Baimės ir vilties slėptuvėje

Atsidavimas, stiprybė, užuojauta – tokiais žodžiai galima apibūdinti istoriją, perteikiamą dokumentiniame režisieriaus Feras Fayyad filme „Požemis“ (ang. „The Cave”).

Pabėgus didžiajai daliai gyventojų, karo niokojamas Al Gutos miestas Sirijoje stūkso beveik tuščias. Nykią miesto tylą pertraukia tik griausmingi bombų sprogimai. Vienintelė visą parą nenutylanti vieta – miesto požemiuose įsikūrusi ligoninė. Čia pediatrė ir vyriausioji gydytoja Amani Ballour kartu su komanda gelbėja nuo karo baisumų nukentėjusius žmones. Dvidešimt devynerių metų gydytojos Amani vaidmuo šiame filme be galo svarbus. Kasdien jai tenka spręsti vienam žmogui, atrodo, neįveikiamas problemas – trūksta vaistų, maisto, būtina nuo sprogimų apsaugoti ligoninės konstrukciją, pasirūpinti pacientų ir darbuotojų saugumu, įkvėpti sužeistus vaikus nepasiduoti, užjausti tėvus, tuo pat metu priimti neštuvais atgabenamus sužeistuosius ir padėti gydytojams operacinėje. Baisiausias momentas, kurį teko išgyventi gydytojai Amani ir jos komandai – cheminio ginklo panaudojimas, nusinešęs tūkstančių nekaltų žmonių gyvybių. Filme galime išvysti ir kelis varginančią kasdienybę praskaidrinančius momentus: klasikinės muzikos klausymas operacijų metu, gimtadienio šventė, nusišypsojimas vaikams į tamsų požemį atneša nors šiek tiek šviesos.

Viena iš svarbių šio filmo temų – kova už moterų lygybę. Moterys Sirijoje nuo vaikystės turi taikstytis su visuomenėje vis dar smarkiai paplitusia patriarchalinio konservatyvumo nuostata, kad moterų vieta yra namuose, o pareiga – auginti vaikus ir rūpintis namais. Daktarė Amani bei jos kolegės ne kartą susiduria su vyrais, nepasitikinčiais moterimis gydytojomis ir net atsisakančiais su jomis kalbėtis. Fiziškai ir emociškai sunkiu darbu jos siekia įrodyti, kad moterys gali turėti tokias pačias galimybes kaip ir vyrai.

Ši dokumentinė juosta paliečia emociškai. Režisierius siekė perteikti tikrąją realybę Sirijoje, parodyti, kaip žiauriai elgiamasi su paprastais žmonėmis. Mano nuomone, šis siekis buvo išpildytas su kaupu. Emocijai perteikti padėjo filmą papildantis Peter Albrechtsen garso takelis ir ištraukos iš interviu su ligoninės darbuotojais. Nors interviu technika naudota minimaliai, pagrindinių filmo herojų charakteriai ryškūs ir skirtingi, o tai dar labiau paryškina šią istoriją. Žiūrėdama šį filmą norėjau, kad tai būtų tik labai stipraus scenarijaus išpildymas, kad nekaltiems žmonėms nebūtų tekę kentėti. Tuo pat metu džiaugiuosi, kad ši istorija tapo filmu. Ji nepatogi, tačiau be galo vertinga.