Atviras žvilgsnis į meną
Atvėrus bet kurios galerijos, muziejaus ar kitos kultūros įstaigos duris, į vidų žengiame ne tušti – atsinešame savo idėjas, nusistatymus, lūkesčius. Kartais net nejaučiame ypatingo smalsumo ar prasmės pojūčio: pamatę ekspoziciją, kūrinius apžvelgiame ir juos suprantame tik tiek, kiek leidžia mūsų vidinio pasaulio aktualijos, nenorime leistis į provokacijas. Ne žiūrėti, o matyti. Ne klausyti , o išgirsti.
Reikalaujame to, ką gauname kiekvieną dieną – „suvirškintos” informacijos, padedančios pamiršti, palengvinančios gyvenimą, ne klausiančios, o teigiančios, ne šaukiančios ar šnabždančios, o oficialia kalba dėstančios. Atsakymo dažnai nesulaukiame, jis tiesiog nėra galutinis tokios operacijos rezultatas, dėmesio nukreipimas ir nagrinėjimas bet kurio kito gyvenimo, bet ne savo, žymiai labiau patenkina nuolat nugręžtas akis ir kaistančias, nuo informacijos nualintas smegenis.
Sunku priimti mums neapžįstamą ar nepriimtiną informaciją, bet ji gali keisti ir formuoti nuomonę apie problemas, su kuriomis susiduriame kasdien. Ji gali atskleisti išgyvenimus, kurie mums labai artimi arba priešingai – supažindinti su patirtimis, kurios labai tolimos nuo išgyvenamos realybės. Todėl rekomenduoju į bet kokį meną žvelgti atvirai, matyti ne tik akimis ir leisti sau jausti ir… būti momente.
Šia savotiška instrukcija besivadovaujant kviečiu aplankyti Radvilų dailės muziejų, kuriame dabar galima aplankyti ;
- Jurgos Barilaitės, ,,Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės’’ ( iki 03-05).
- Oscar Chan Yik Long ,,Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės’’ (iki 03-15).
- Iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos, Protesto menas ,,Sovietmečio nepaklusnieji’’.
Verta bent kartais sustoti, įsižiūrėti ir leisti kūriniams kalbėti be išankstinių vertinimų. Galbūt tuomet iš muziejaus išeisime ne tik pamatę parodą, bet ir šiek tiek kitaip pamatę patys save.
