Ryžtas, pasiaukojimas, fizinis ir emocinis tvirtumas – visa tai apibūdina tradicinį „tikrą vyrą“. Daugumoje kultūrų „tikras vyriškumas“ neatkeliauja gimstant ir įgaunant berniuko lytį, vyriškumo statusas yra užsitarnaujamas laikantis normų. Tik ar laikantis normų, nepamirštama vidinių, asmeninių poreikių?

Vyriškumo konceptas ir jo trapumas

Ne paslaptis, kad posakis „Tikru vyru ne gimstama, juo tampama“ mūsų visuomenėje yra gajus. Tai reiškia, kad vyriškumo statusas nėra paveldimas ar įgyjamas bet kuriam, vos gimus. Tai taip pat reiškia, kad taisykles, nuostatas pagal kurias vyriškumo statusas užsitarnaujamas, yra pačių mūsų žmonių sukurtos, o ne gamtos.

Buvimas „tikru vyru“ kinta skirtingose kultūrose, bet visur be išimties statusas nėra amžinas, patvarus. Tai reiškia, kad veiksmus, poelgius užtikrinančius minėtą statusą, vyras turi atlikti reguliariai. Išties, tai yra itin trapus dalykas, dėl kurio vyras negali būt visą laiką ramus, nes nuo to priklauso jo pozicija visuomenėje.

Lietuvoje dažnai turime skandalų su viešais asmenimis, tai gali būti skyrybos, nepripažinimas savo vaiko, ar kivirčai su partnere. Dažnai po tokių skandalų vyrai pozicionuojami kaip neverti savo statuso, pasigirsta frazė „Jis vyras tik tuo, kad eina į vyrų tualetą“. Tai atskleidžia, kad neatsakingi poelgiai iškelia grėsmę vyro statusui, dėl ko gali būti pažemintas plačiojoje visuomenėje, bet fiziologiškai, žinoma, jis vis tiek išlaikys savo lytį.

Dar vienas svarbus „tikro vyriškumo“ faktorius yra emocijos. Tiksliau jų nerodymas. Tiesa, jeigu vyras parodo emocijas trumpai „laiku ir vietoje“, sakykime, krepšinio varžybose, tai yra gerbiamas poelgis, bet apie tai vėliau. Visa tai diktuoja vieną labai ryškią sąlygą – mes dažnai vertiname ar vyras yra „tikras vyras“.

Reikalavimas atitikti vyriškumo konceptus

Du apsikabinę vaikinai be viršutinės rūbų dalies. To užteko, kad tai vaizduojantis MO muziejaus stendas būtų apipiltas raudonais dažais. Žmonių nuomonių kaip visada būta įvairių, bet man labai įsiminė vienos moters komentaras, pavadinkime ją Asta. Moteris teisino šitą poelgį ir teigė, kad, jei jie būtų buvę su kostiumais, spaudę vienas kitam rankas, nieko panašaus nebūtų buvę. Šioje situacijoje Asta visiškai teisi. Kostiumuoti vyrai rimtais veidais niekam nebūtų užkliuvę, nes tai matome kasdien. Įvedę į internetinės paieškos variklį žodžių junginį „tikras vyras“, matome juodais kostiumais pasipuošusius brandžius, rimtus vyrus. Nieko panašaus į minėtą MO muziejaus stendo nuotrauką. Populiarus internetinis paieškos variklis, kaip rodiklis, puikiai patvirtina Astos komentarą ir įrodo faktą, kad socialinių pokyčių ta linkme nematyti.

Iškart kyla klausimas, ar vyrai be kostiumų, bet su ryškiais pramoginio stiliaus rūbais, dažytais plaukais, ryškiu makiažu yra atitinkantys jų lyčiai sukurtus konceptus? Tyrimai rodo, kad vyriškumo ir moteriškumo normas mes vertiname skirtingai. Išvardinti ryškiomis spalvomis pasižymintys bruožai tiktų moterims, bet ne vyrams. Tai reiškia, kad vaikinas su paminėtais bruožais butų laikomas kitokiu, ar net priskiriamas LGBT bendruomenei.

Emocijos ir jų santykis su vyriškumu yra labai įdomus. Tikram vyrui priskiriamas pasiryžimas sudėtingiems veiksmams, kaip šeimos gynimas, ištvermė, pasiaukojimas dėl kitų. Logiškai mąstant, turint ir ginant, aprūpinant šeimą, būnant kiek įmanoma ryžtingu, ištvermingu, vis tiek visuomet ateis nuopuolio akimirkos. Tik štai, susiformavusiuose konceptuose tai neigiamas dalykas. Liūdesys ir ašaros, baimė, jautrumas ar šiuo metu itin pozicionuojamas nerimas yra dalykai, kurių reikėtų vengti. Ankščiau minėtame Astos komentare apie dviejų vyrų apsikabinimo nuotrauką stende, kuriame nebuvo ištvermės, fizinės jėgos, ryžto rodymo, vyriškumas siejamas su rankų paspaudimu, kai tuo tarpu minėtoje nuotraukoje buvo vaizduojami apsikabinę vyrai, taip rodydami meilę, jautrumą. Būtent pastarosios emocijos priskiriamos, kaip „moteriškos“ ir netinkamos „tikram vyrui“.

Vaidmuo šeimoje

Tradicinis vyro vaidmuo šeimoje yra svarbus. Jis turi visapusiškai išlaikyti šeimą, tinkamai patenkinti žmoną, gauti reguliarias, solidaus dydžio pajamas. Visa tai reikalauja ypatingai daug jėgų, streso, o tai atlaikyti paprastam žmogui nelengva, bet apie tai straipsnyje vėliau.

Įsivaizduokite gana realią situaciją, esi vaikinas ir nori rasti patarimų santykiams internete. Randi daug banalybių, galų gale užklysti ir į „Cosmopolitan“ portalą, bet beveik viskas, ką matai, yra skirta moterų auditorijai. Štai čia, medijos turi itin svarbų vaidmenį. Mums yra aukštinama nuomonė, kad santykių išsaugojimas, susidomėjimas jais yra moterų pareiga. Prisiminkime vaikystės pasakas. Jose dažnai yra minimos jaunos, gražios princesės, kurios svajoja apie jaunikį ant balto žirgo. Ar kažkada skaitei kūrinį, kaip princas su baltu žirgu svajotų atjoti pas tokią princesę? Greičiausiai ne. Nuo pat mažų dienų būtent mergaitėms kalama mintis apie santykius, kai tuo tarpu berniukams kalbama apie atsakingumą, pasiaukojimą, ryžtą. Visa tai veda prie situacijos, kad net šiuolaikinės medijos pažemina vyro vaidmenį santykių kūrime ir išaukština būtent moters vaidmenį.

Tradicinėje šeimoje priimtina turėti bent porą vaikų. Įdomu tai, kad motinos ryšys su vaiku įvairiose medijose yra itin išaukštinamas, skirtingai negu tėvo ryšys. Tai reiškia, kad visuomenėje yra visiškai normalu motinai ištisomis paromis rūpintis vaikais, o vyrui tęsti karjerą, uždirbti pinigus. Tingus elgesys, žiūrėjimas sporto varžybų, šaltas alus yra gana priimtinas elgesys vyrui, o jeigu jis grįžęs po darbo išplaus kelis indus, bus laikomas šeimos didvyriu. Tai išaukština vyro vaidmenį šeimoje tuo aspektu, jog jam gali nerūpėti artimas ryšys su vaikais, įvairiapusiška pagalba buityje, bet jis turi išlaikyti šeimą finansiškai, kitaip nepelnys „tikro vyro“ statuso.

Buvimas „tikru vyru“

Remiantis 2017 metų savižudybių statistika, Lietuvoje moterų savižudybių atvejų 100 tūkst. gyventojų priskiriama 7,55 atvejų, o štai vyrų savižudybių skaičius kur kas didesnis, net 51,41 atvejis 100 tūkst. gyventojų. Skaičiai vieni didžiausių pasaulyje. Deja, tai tikrai ne tas atvejis, kai reikėtų džiaugtis aukšta pozicija. Visuomenėje priimtina, kad „tikras vyras“ turi tvarkytis su problemomis pats, skirtingai nei moterims, jiems nėra priimtina prašyti kitų pagalbos, kaip jau buvo ankščiau minėta, taip pat emocijų rodymas dažnai nėra priimtinas.

Dar kartą pasižiūrėkime į statistiką. Lietuvoje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 10 metų yra trumpesnė nei moterų. Šį skirtumą labiausiai lemia išorinės priežastys, kurios yra susijusios su netinkama ligų prevencija, neadekvačiu ir rizikingu elgesiu, taip pat minėti savižudybių atvejai.

Žodžio laikymasis, atsakomybė už padarytus veiksmus – visa tai yra teigiami būdo bruožai, kurie neabejotinai tinka ir moterims, bet visa tai kelia stresą. Šiuolaikinėje medijoje, dažnai girdime kritiškai atsiliepiant apie moterims taikomas griežtas normas. Deja, to pačio apie vyrus negalima pasakyti. Žvelgiant į ankščiau minėtą statistiką, matome, kad moterys labiau rūpinasi savo sveikata, jos prevencija, nebijo kreiptis pagalbos. Įsisenėjusios vyriškumo normos neleidžia to daryti, o bandymas atitikti lyties standartus, neretai priverčia užmiršti savo tikrus poreikius. Visa tai dažniausiai gali pereiti į didžiulį nerimą, nepamatuojamą agresiją, kas veda kelią į nesibaigiančia socialinę nelygybę. Blogiausiu atveju –  evoliucionuojasi į asmens savižudybę.

Reikalingi socialiniai pokyčiai

XX a. retas būtų patikėjęs, kad moterys su vyrais absoliučiai daugumoje valstybių turės vienodas galimybes balsuoti, įsidarbinti, siekti karjeros net valdžios postuose. Šiuo metu apie nusistovėjusias vyriškas normas kalbama labai kukliai. Tol kol daugumoje valstybių turime vyrų savižudybių ir emocinių problemų skaičių atotrūkį nuo moterų, tol galime suprasti, kad pokyčiai neatkeliavo, nors jie itin reikalingi. Pagaliau turime naudotis logika ir suprasti, jog emocijos, vaidmenys šeimoje, santykiuose neturi lyties. Meilumas, jautrumas, užjautimas gali tapti vyriškumo sinonimais, taip išstumiant agresiją, perteklinį dominavimą.