3.235.108.188
Rezultatai
Neradote atsakymo?
Autorius
Gustė Vyšniauskytė
Data
2021-01-29
Žymės

Ar visi gali būti menininkais?

Autorius
Gustė Vyšniauskytė
Data
2021-01-29

Ar visi gali būti menininkais?

Ar kiekvienas žmogus yra menininkas? Ką daryti, kai nėra įkvėpimo? Dėl ko verta kurti? Šiomis visais laikais aktualiomis temomis kalbamės su rašytoja, aštuonių knygų autore, tinklaraštininke Vaiva Rykštaite.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado rašymas? Kokias studijas rinkotės?

Atsirado natūraliai, tiesiog rašiau ir visur siuntinėjau. Nedrąsiai iš pradžių. Pirmiau nei pradėjau rašyti straipsnius, parašiau knygą. Tai turbūt iš poreikio pačiai sau paaiškinti realybę ir gyvenimą per rašymą. O studijoms rinkausi istoriją, etnologiją, filosofiją, kadangi neįstojau į teisę. Paskui, po dviejų metų reikėjo pasirinkti vieną sritį, tai pasirinkau filosofiją. Baigiau filosofijos bakalaurą ir tuo pačiu metu dvejus metus paraleliai studijavau teisę neakivaizdžiai Vilniaus universitete. O vėliau baigiau filosofijos magistrą Londone, Birbeko universitete.

Sakėte, kad Jūsų mama rašymo pradžioje buvo didžiausia Jūsų palaikytoja. Ar sulaukėte ir kitų artimųjų palaikymo? Kas buvo Jūsų pirmieji skaitytojai?

Mama. Mama ir Vilius Normanas, mano draugas. Mama iki šiol mane palaiko, o kiti gal nelabai domėjosi, gal nelabai aktualu jiems buvo tas mano rašymas, nežinau. Mano seneliai skaito viską, ką parašau.

Kas įkvepia jus kurti?

Gyvenimas. Aplinkybės, viskas, kas vyksta, ką patiriu, ką matau, ką galvoju.

Esate parašiusi 8 knygas, taip pat dirbate LRT kolumniste. Ką darote, kai neturite įkvėpimo?

Taip nebūna. Įkvėpimo negali nebūti, aš netikiu įkvėpimo nebuvimu. Gali būti nuovargis, gali būti, pavyzdžiui, neišsimiegota naktis, gali nebūti laiko. Bet tokiu dalyku kaip įkvėpimas aš netikiu. Įkvėpimas egzistuoja toks, kaip reiškinys, bet norint dirbti kūrybinį darbą, įkvėpimu kliautis negalima, nes tai yra per didelė prabanga. Jis gali būti, gali nebūti. Ir jeigu nėra įkvėpimo, tai tada nedirbsi? Reikia tiesiog žinoti savo temas ir turėti įgūdžių rašymui, rašyti ir viskas.

Neseniai išleidote savo video kursą „Kaip parašyti ir išleisti knygą?“. Kiek žinau, jis sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo. Jūsų nuomone, ar rašymas dabar yra „ant bangos“?

Nežinau. Gal jis visą laiką buvo ant bangos? Gal dėl socialinių medijų išpopuliarėjimo žmonės labiau suprato, kad reikia mokėti rašyti, kalbėti tekstu į viešumą. Gal dėl to? Gal geriau gyvena žmonės? Bet aš, matot, Lietuvoje negyvenu, tad nežinau, ar tai yra ant bangos, ar nėra.

Turite virš 20 tūkstančių sekėjų Instagrame, Jūsų knygų tiražai yra kartojami. Kaip jaučiatės, kai Jūsų kūryba ir asmenybe domisi tiek daug žmonių? Ar toks ir buvo Jūsų tikslas, kai pradėjote rašyti? 

Čia yra labai daug ego, savimeilės, labai fainai, kai daug žmonių domisi, bet tuo pačiu metu yra pavojus savose sultyse užsivirti. Dėl to aš dabar ir pasitraukiau iš Instagramo trumpam, kad atsitraukčiau nuo to ego, savimeilės maitinimo. Tikrai nebuvo tokio tikslo, tuo metu, kai pradėjau rašyti nei Instagramo nebuvo arba aš jame nebuvau. Bet kurio menininko tikslas yra, kad jo kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių ir kad kūryba būtų perkama po dvidešimt tūkstančių knygų, o ne Instagrame sekėjų turėti, bet tie socialiniai tinklai yra labai gera priemonė sklaidai bet kokios idėjos, ideologijos, vertybių. Man atrodo, tiesiog pati noriu nepasimesti tarp ego ir tarp vertybių, kurias stengiuosi skleisti. Tai toks sudėtingas uždavinys.

Kaip manote, ar kiekvienas žmogus yra meninkas? Kodėl? 

Ne, nemanau, kad kiekvienas žmogus yra menininkas. Manau, kad kiekvienas žmogus savyje gali kažkiek daugiau kūrybiškumo pažadinti, bet manau, kad būtum menininkas, reikia tam tikro pašaukimo, drąsos, kažkokio paleidimo, kažkokio gilesnio išjautimo. Tad tikrai toli gražu ne kiekvienas gali būti menininku. Aišku, gal kiekvienas gali tuo keliu pabandyti eiti ir paieškoti savęs ten, bet ne visi ten eina.

Kokiose dar srityse be rašymo save realizuojate? 

Motinystėje, anksčiau jogoje, secondhanduose (labai domiuosi jais), anksčiau vintažo parduotuvę turėjau, secondhando parduotuvę turėjau. Turbūt per tą antivartotojiškumą aš pajuntu prasmę, per tą sąmoningesnį pirkimą. Vis dėlto, turbūt viskas, daugiausia per rašymą.

Dėl ko verta kažką kurti? Pavyzdžiui, dėl ko verta parašyti knygą?

Niekas nežino, ar verta tą knygą rašyti. Net nežinau, ar verta. Man verta dėl savęs, jeigu man tai padeda, tai tada verta. Bet žiūrint apie kokią vertę mes kalbame, nes man knygas verta rašyti dėl savęs, galbūt man jos padėjo kažką giliau suvokti.

Galbūt turite patarimų, kaip jaunas žmogus galėtų pradėti kurti? 

Nežinau. Jei nedrįsti, tai turbūt ir nekuri, nes yra tų kūrėjų, kurie drįsta. Nemanau, kad reikia būti ekstravertu norint kurti, nes daug menininkų kuria sau ir užtrunka daug laiko, kol jie kam nors parodo, tai tam, kad kurtum, drąsos nereikia. Jeigu tu kuri pats sau, rodai kažkam, tai drąsos prieš save gal tiesiog reikia, išjautimo pačio savęs ir realybės. Ir, jeigu net tam drąsos nėra, tai tada turbūt ir nereikia, nes apskritai norint kurti tai reikia to išjautimo, kažkokio noro pažinti save, to alkio, o jeigu jo nėra, tai tada ir nereikia. Nes aš, kai kalbu apie drąsą kūryboje, neturiu omenyje drąsą rodyti, naglai lįsti, save reklamuoti, bet drąsą pabandyti sukonstruoti pasaulį kitokį, negu jis tau rodomas ar teigiamas per bet kokį mediumą, ar tai būtų muzika, ar tai būtų rašinys, ar tai būtų paveikslas. Čia yra drąsa, bet ta drąsa nesusijusi su išoriniu pasauliu, su jo akimis, nes aš žinau, kad dauguma menininkų ilgai kuria ir laiko spintose tą savo kūrybą, tai tam tiesiog tai ir reikia daryti.

Dėkojame Vaivai Rykštaitei už įdomų pokalbį!

 

 

Žymės